Trečiadienį po pietų per Vyskupų sinodo posėdį, per kurį buvo balsavimu patvirtintas Laiškas Dievo tautai, popiežius Pranciškus pasidalijo svarstymais apie tai, kas yra Dievo tauta.
„Man Bažnyčia – tai ištikima Dievo tauta; šventa ir nuodėminga tauta, kurios pašaukimo pagrindas – Kristaus Kalno pamokslo palaiminimai ir Mato evangelijos XXV skyrius (kuriame kalbama apie paskutinįjį teismą), – kalbėjo Pranciškus. – Man patinka mąstyti apie Bažnyčią kaip apie paprastą ir nuolankią tautą, keliaujančią Viešpaties akivaizdoje.“
Tikinčioji, šventoji ir ištikimoji Dievo tauta turi sielą, o, jei galime kalbėti apie tautos sielą, galime kalbėti ir apie hermeneutiką, apie tikrovės matymo būdą, apie sąžinę. Pranciškus pabrėžė, kad ir hierarchines tarnystes vykdantys Bažnyčios nariai yra kilę iš tos pačios Dievo tautos. Iš šios tautos jie gavo tikėjimą, kurį dažniausiai perduoda motinos ir senelės. Tikėjimas perduodamas paprasta moterų tarme. Taip yra ne tik todėl, kad Bažnyčia yra motina, bet ir todėl, kad moterys supranta Bažnyčią kaip tikinčią Dievo tautą. Tikinčios Dievo tautos moteris yra Bažnyčios atspindys. Bažnyčia yra moteris, nuotaka, motina.
Kai tarnystes Bažnyčioje vykdantys vyrai viršija savo įgaliojimus ir netinkamai elgiasi su Dievo tauta, jie savo maskulinistine ir diktatoriška laikysena žeidžia Bažnyčios veidą. Skaudu kai kuriose parapijose matyti sakramentinių paslaugų kainoraščius, tarsi parapija būtų kažkoks prekybos centras, sakė Pranciškus. Jei Bažnyčia nesugeba būti šventa ir nuodėminga keliaujančia Dievo tauta, ji tampa tik paslaugas teikiančia įmone. Tai didžioji nelaimė, į kurią mus veda klerikalizmas. Tai kelia liūdesį ir papiktinimą.
Klerikalizmas yra botagas, rykštė, tai supasaulėjimo forma, kuri suteršia ir sužeidžia Viešpaties nuotakos veidą; jis pavergia ištikimus šventus Dievo žmones. O Dievo tauta, ištikima šventoji Dievo tauta, kantriai ir nuolankiai žengia pirmyn, ištverdama institucionalizuoto klerikalizmo švaistymus, piktnaudžiavimus, atstūmimą.
Pranciškus atkreipė dėmesį, kad labai dažnai visiškai natūraliai vartojame „Bažnyčios kunigaikščių“ terminą, apie vyskupų skyrimus kalbame kaip apie paaukštinimą bažnytinėje karjeroje. Iš tiesų tai klerikalizmas, siaubas, dėl kurio šventa ištikimoji Dievo tauta kenčia. (jm / Vatican News)
