Bažnyčios teisinėje kalboje vidiniu forumu vadinama sąžinės erdvė, kurioje į asmenį prabyla Dievo balsas. Bažnyčia skelbia, jog tai sakrali erdvė, kurioje per išpažintį – atgailos sakramente – įvyksta susitaikymas su Dievu. Ketvirtadienį pasibaigė Apaštalikosios penitenciarijos surengtas metinis, jau trisdešimt pirmasis, nuodėmklausių kursas apie vidinį forumą. Kovo 8-ąją kursas pradėtas nuotoliniu būdu, dalyvavo 870 nuodėmklausių iš viso pasaulio, o penktadienį pasibaigus kursui, apie 250 jo dalyvių, įskaitant Romos bazilikose tarnaujančius nuodėmklausius ir kursus surengusios Apaštališkosios pentenciarijos vadovus, audiencijoje priėmė popiežius Pranciškus.
Popiežius drąsino nuodėmklausius „ištikimai vykdyti savo tarnystę, svarbią visos Dievo tautos šventėjimui“, „būti gailestingiems“, pridurdamas, kad „tai nereiškia būti nuolaidiems duodant išrišimą: ne! – nuodėmklausiai tebūna kaip brolis, tėvas, guodėjas“. Popiežius paprašė nuodėmklausių „mintyse nekurti „kino juostos“ iš penitento išpažįstamų nuodėmių“, „nedaryti akademinio egzamino: kaip ir kada“, „nebūti tardytojais“, „nekišti nosies į kito žmogaus sielą“. „Eiti išpažinties nėra tas pat, kaip eiti į skalbyklą, kad išbalintų dėmę“, – sakė Pranciškus, išsamiau aptardamas tris išpažinčiai būdingas savybes: „pasiduoti Meilei“, „būti Meilės perkeistam“, „atsiliepti į Meilę“.
Tikėjimas, tikėjimo išpažinimas yra primas žingsnis leidžiantis penitentui priartėti prie Gailestingumo. Nuodėmklausys visuomet turi žavėtis tikėjimo broliais, kurie dėl tikėjimo prašo Dievo atleidimo, dėl kurio atėjo išpažinties. Skausmas dėl nuodėmių yra pasitikėjimo kupino atsidavimo Meilei ženklas.
Penitentas, sakramentinėje išpažintyje paliestas jį priimančios Meilės spindulio, leidžiasi būti Meilės ir malonės persikeistas – tai Meilė, kuri galutinai apsireiškė Jėzuje Kristuje ir jo mirtyje ant kryžiaus dėl mūsų. Tuomet penitento užkietėjusi širdis persikeičia, tapdama jautresne – akmeninė širdis ima virsti jautria širdimi. Panašiai būna jausmų sferoje: pasikeitimas prasideda per susitikimą su didžiąja meile. Svarbu nuodėmklausiui pastebėti šį pasikeitimo „stebuklą“, kiek galima labiau jį paskatinti.
Jei tiesa, kad niekuomet negalėsime deramai atsiliepti į dieviškąją Meilę, nes skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio yra neužpildoma praraja, taip pat tiesa, kad Dievas rodo į meilės gyvenimą, kuriame ši praraja įveikiama – tai meilė broliams. Meilė broliams yra vieta, kurioje galima konkrečiai atsiliepti į Dievo meilę. Mylėdami brolius parodome sau, kitiems ir pasauliui, kad Jį tikrai mylime, nors mūsų atsiliepimas į jo gailestingumą netobulas. Nuodėmklausys visuomet primena penitentui šalia pirmumo Dievo meilei esančią meilę broliams, kuri yra tarsi kasdienė treniruotė Dievo meilės pratybose. Pasiryžimas daugiau nebenusidėti yra noro atsiliepti į Meilę ženklas.
Todėl dažnas ėjimas išpažinties tiek penitentui, tiek nuodėmklausiui tampa šventėjimo keliu, tikėjimo, pasikeitimo ir atsiliepimo į Tėvo gailestingąją Meilę mokykla, pasakė penktadienio audiencijoje popiežius Pranciškus, visus nuodėmklausius paraginęs savo tarnystę pavesti galingam šv. Juozapo, teisingo ir ištikimo žmogaus, užtarimui. (SAK / Vatican News)
