2018 metus popiežiaus Pranciškaus pontifikato istorijoje, ko gero, labiausiai paženklino nepilnamečių išnaudojimo Bažnyčioje skandalai. Kunigų padaryti nusikaltimai ir kai kurių vyskupų pastangos juos dangstyti metų pradžioje užtemdė popiežiaus kelionę į Peru ir Čilę. Balandį Čilės vyskupams skirtame laiške Pranciškus atsiprašė, kad vizito metu padarė klaidą viešai užstodamas vyskupą Barrosą, nors aukos kaltino jį dangsčius vieną lytiniu išnaudojimu kaltinamą kunigą. Birželio pradžioje popiežius pritarė šio ir dar kelių Čilės vyskupų atsistatydinimui.
Didelė krizė pastaraisiais metais yra ištikusi ir Bažnyčią Australijoje. Birželio mėnesį šios šalies teismas dėl nusikaltusių kunigų dangstymo nuteisė Adelaidės arkivyskupą – iki šiol vieną iš aukščiausių Bažnyčios hierarchų. Rugpjūčio mėnesį Melburne darbą pradėjo teismas, kuriame kaltinamas kitas hierarchas – kardinolas George‘as Pellas, dar neseniai vadovavęs vienai iš svarbiausių Vatikano dikasterijų.
Vis dėlto didžiausio atgarsio šiais metais sulaukė žinia iš JAV, kai valstybinė tyrimo komisija, remdamasi šešių Pensilvanijos vyskupijų dokumentais, paskelbė, kad nuo 1947 m. seksualinį išnaudojimą patyrė daugiau nei 1000 vaikų ir kad prie šių nusikaltimų prisidėjo net 300 dvasininkų. Itin didelį triukšmą sukėlė informacija apie buvusį Vašingtono arkivyskupą kardinolą Theodore‘ą McCarricką. Buvo nustatyta, kad jis daug metų priekabiavo prie seminaristų, o prieš kelis dešimtmečius tarp jo aukų buvo ir du nepilnamečiai. Popiežiui pareikalavus, šis hierarchas pasitraukė iš Romos kardinolų kolegijos.
Šioms žaizdoms „niekada nebūna senaties“
Religion News Service analitikas amerikiečių jėzuitas Thomas J. Reese‘as rugsėjo pradžioje atkreipė dėmesį, kad šiandien mažai kas gilinasi į anksčiau skelbtus ir naujai skelbiamus tyrimų duomenis, kurie akivaizdžiai rodo, kad didžioji dalis nusikaltimų buvo padaryti iki 1990 m. Skandalų sukrėstų šalių visuomenėse vyrauja įsitikinimas, kad Benedikto XVI iniciatyva katalikų vyskupijose pradėtos taikyti prevencinės priemonės yra neveiksmingos, o tyrimai – nepatikimi. Šis nepasitikėjimas pasiekė ir Šventąjį Sostą. Josephas Ratzingeris (panašiai kaip ir popiežius Pranciškus pastaruoju metu) nuolat susilaukdavo priekaištų dėl nepakankamo ryžtingumo, nors, dar būdamas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu, įvedė griežtas taisykles ir vadinamąjį „nulinės tolerancijos“ principą vaikus išnaudojusių dvasininkų atžvilgiu, taip pat pirmasis parodė iniciatyvą susitikti su išnaudojimo aukomis ir jų atsiprašyti.
Popiežiaus Benedikto pramintu keliu žengia ir jo įpėdinis. Rugpjūčio 21 d. Pranciškus, reaguodamas į pranešimus apie naujus skandalus, kreipėsi į Bažnyčios žmones tokiais žodžiais:
Pastarosiomis dienomis buvo paskelbta nuodugni ataskaita, ką teko patirti beveik tūkstančiui žmonių – kunigų lytinio piktnaudžiavimo, jų piktnaudžiavimo galia ir sąžine aukų – per maždaug septyniasdešimties metų laikotarpį. Nors galima sakyti, kad dauguma atvejų, susiję su praeitimi, vis dėlto laikui bėgant sužinojome apie daugybės aukų skausmą ir pamatėme, kad šios žaizdos niekada nepranyksta, jos mus įpareigoja griežtai pasmerkti tuos žiaurumus ir suvienyti jėgas, kad būtų išrauta ši mirties kultūra. Šioms žaizdoms „niekada nebūna senaties“. Šių aukų skausmas – tai dangun kylanti ir graudinanti sielą aimana; jos ilgai nepaisyta, ji buvo slepiama ar tildoma. Tačiau šis šauksmas buvo stipresnis už visas priemones, kuriomis stengtasi jį nutildyti, ar netgi mėginimus priimti sprendimus, dar sunkesnius dėl bendrininkavimo. Viešpats išklausė tą šauksmą leisdamas dar kartą pamatyti, kieno pusėje Jis nori būti. Marijos giesmėje neklystama, ji ir toliau tyliai aidi per istoriją, nes Viešpats prisimena mūsų tėvams duotą pažadą: „Jis [...] išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 51–53). Mums gėda suvokus, kad savo gyvensena atmetėme ir atmetame tai, ką sakome žodžiais.
Gėdydamiesi ir gailėdamiesi mes, kaip bažnytinė bendruomenė, pripažįstame, kad nebuvome ten, kur turėjome būti, kad neveikėme laiku, suvokdami daugelio gyvenimui padarytų sužalojimų didumą ir sunkumą. Nesirūpinome mažutėliais, apleidome juos. Pakartoju kaip savo mintis kardinolo Ratzingerio žodžius, kuriais jis „Kryžiaus kelyje“, parašytame 2005-ųjų Didžiajam penktadieniui, susitapatinęs su daugybės aukų skausmo šauksmu primygtinai sakė: „Kiek purvo Bažnyčioje, netgi tarp tų, kurie būdami kunigai turėtų visiškai priklausyti Jam! Kiek puikybės, kiek daug perdėto pasitikėjimo savimi! [...] Mokinių išdavystė, nevertas jo Kūno ir Kraujo priėmimas, žinoma, yra didžiausias Atpirkėjo skausmas, perveriantis jo širdį. Iš sielos gelmių turėtume jo šauktis: Kyrie eleison – Viešpatie, pasigailėk (plg. Mt 8, 25) (Devintoji stotis).
Gerai apskaičiuotas smūgis popiežiui
Lytinio išnaudojimo skandalų šleifas lydėjo popiežių ir rugpjūčio pabaigoje, kai jis atvyko į Airijoje vykusį pasaulinį šeimų susitikimą. Čia jis ne tik susitiko su aukomis, bet ir dar kartą atsiprašė dėl Bažnyčios žmonių padarytų nuodėmių. Paskutinę vizito dieną popiežių pasiekė naujas netikėtas smūgis. Italų spaudoje buvo paskelbtas išsamus buvusio apaštališkojo nuncijaus Vašingtone Carlo Maria Viganò pareiškimas. Jo pagrindinė mintis – kaltinimai Šventajam Tėvui, raginimas prisiimti atsakomybę už Bažnyčią ištikusią krizę ir atsistatydinti. Diplomato teigimu, Pranciškus, nors ir žinojo apie arkivyskupo McCarricko piktnaudžiavimą valdžia, nepaisė sankcijų, kurias McCarrickui esą buvo skyręs Benediktas XVI, ir pasirinko šį itin garbaus amžiaus dvasininką svarbiu patarėju. Už gryną pinigą šiuos kaltinimus priėmė didelė dalis popiežiaus atžvilgiu kritiškai nusiteikusių katalikų, dalis konservatyvios katalikų spaudos ir netgi keli Amerikos vyskupai.
Daugelį kritikų papiktino tai, kad popiežius Pranciškus skrydžio iš Dublino į Romą metu paklaustas, ką manąs apie jam mestus kaltinimus, atsakė kol kas nematantis reikalo komentuoti to, ką nesunkiai gali išsiaiškinti bet kuris žiniasklaidos profesionalas. (Tiesa, vėliau Vatikane buvo paskelbta apie rengiamą oficialų atsakymą į buvusio Vatikano diplomato kaltinimus.)
Priekaištus popiežiui pastaruoju metu kartoja ne tik vadinamieji Katalikų Tradicijos gynėjai, bet ir kairieji liberalai, kaip antai Vokietijos žurnalas Der Spiegel. Pranciškaus vizito į Baltijos šalis dienomis žurnalas apkaltino popiežių Bažnyčios skaldymu, arogancija ir melu dėl esą dar Buenos Airėse rodyto abejingumo lytinio išnaudojimo aukoms.
Vis dėlto ne vienas Vatikano ekspertas iš pagrindinių katalikiškų žiniasklaidos priemonių arkivyskupo Viganò išpuolį įvardijo kaip gerai suplanuotą viešųjų ryšių akciją, kuria tikinčiųjų bendruomenėse siekiama sukelti kuo didesnį sąmyšį, paskleisti abejones, skatinti nepasitikėti popiežiumi, o galiausiai – siekti jo nušalinimo. Italų žurnalistas Andrea Tornielli iš Vatican Insider, atsiliepdamas į popiežiaus paraginimą, nuodugniai ištyrė Viganò pareiškimą ir konstatavo, kad jame gausu faktinių klaidų, sąmoningų nutylėjimų ir klaidingų interpretacijų. Galiausiai neaiški lieka ir pati didžiuoju kaltintoju apsiskelbusio dvasininko intencija. Vatican Insider autoriaus teigimu, į akis krinta tai, kad Viganò rūpi ne tiek lytinio išnaudojimo aukos, kiek klerikalinės galios žaidimai.
Kodėl tyli popiežius?
Popiežiaus biografas ir žurnalistas Austenas Ivereigh žurnale Thinking FaithPranciškaus tylėjimą aiškina pontifiko dvasiniu gyvenimu. Tyla atveria erdvės Dievui veikti. Net ir paties didžiausio spaudimo ar priešiškumo akivaizdoje svarbu atsispirti pagundai viską perimti į savo rankas ir spręsti pačiam. Taip elgdamasis žmogus seka Jėzaus pavyzdžiu, kuris yra pasakęs, kad susidūrus su demonų veikimu, gelbsti tik malda, taip pat ir susidūrus su kokia nors galybe, atsiliepti reikia ne pasitelkus savo galią, bet tylą, maldą, Dievo veikimą.
Būtent to popiežius paprašė rugpjūtį paskelbtame laiške Dievo tautai, kuriame jis ragina tikinčiuosius praktikuoti atgailą malda ir pasninku. Panašaus kvietimo sulaukėme ir artėjant spalio mėnesiui, kai popiežius paprašė tikinčiųjų kiekvieną dieną rožinio maldą užbaigti viena iš seniausių krikščionių maldų Dievo motinai „Tavo apgynimo šaukiamės...“ ir popiežiaus Leono XIII malda į arkangelą Mykolą, prašant apsaugos nuo Bažnyčios narius supriešinti siekiančio velnio.
Vatican News vokiečių redakcijos vadovas Berndas Hagenkordas SJ, rašydamas apie popiežiaus tylėjimą kaltinimų akivaizdoje, pabrėžia kelis dalykus. Pirmiausia, svarbu žinoti, kad popiežiaus maldos gyvenimas yra neatsiejamas nuo jo veiklos, nors tai ir ne visuomet krinta į akis. Būtent dėl to itin sunkiomis akimirkomis popiežius elgiasi ne taip, kaip mes norėtume, bet taip, kaip lemia jo dvasiniai įsitikinimai. Vokiečių jėzuitas taip pat siūlo nepasiduoti įspūdžiui, esą popiežius patiria kokį nors spaudimą, nors jo oponentai ir toliau kartoja iš piršto laužtus faktus, renka parašus po peticijomis ir savo spaudoje skelbia vis karštesnius vedamuosius. Fizikos dėsniai čia neveikia. Jei tas, kuriam norima daryti spaudimą, viduje yra laisvas, spaudimo nebelieka. Tik nenusisekęs galios žaidimas, kurį popiežiaus tylėjimas ir demaskuoja.
Ar būtų geriau, jei popiežius elgtųsi kitaip? Į visus kaltinimus būtų išsamiai atsakyta ir niekas nedrįstų paprieštarauti? Galbūt, atėjus metui, jis taip ir pasielgs. Tik ne dabar. Prabilti dabar reikštų leistis į galios žaidimą tų, kurie drabstosi purvais. Nors dauguma tokį popiežiaus elgesį laiko klaida, apgailestaudami, kad jis nesiima ryžtingų, apvalančių ir visa išaiškinančių galios gestų, verta nepamiršti, kad būtent tylėjimas sukuria erdvę Dievui veikti.
