Amoris laetitia“: Lytinis auklėjimas

Popiežiaus dokumente apie meilę šeimoje – 7 skyriuje dėmesys vaikų ir paauglių auklėjimui.

Vatikano II Susirinkimas kalbėjo apie būtinybę rūpintis vaikų ir paauglių „pozityviu ir protingu, amžiui pritaikytu“ lytiniu auklėjimu atsižvelgiant „į psichologijos, pedagogikos bei didaktikos pažangą“. Turime savęs paklausti, ar mūsų auklėjimo institucijos ėmėsi šio iššūkio. Sunku imtis lytinio auklėjimo epochoje, kai lytiškumą linkstama subanalinti ir nuskurdinti. Toks auklėjimas suvoktinas meilės, dovanojimosi vienas kitam ugdymo kontekste. Tada lytiškumo kalba bus ne apgailėtinai nuskurdinama, bet apšviečiama. Seksualinį instinktą galima ugdyti pažįstant save ir plėtojant gebėjimą tvardytis, taip padedant rastis vertingam gebėjimui džiaugtis ir susitikti mylint.

Lytiškai auklėjant reikia informuoti, tačiau neužmirština, kad vaikai ir jaunuoliai dar nėra pasiekę visiškos brandos. Informacija teiktina tinkamu momentu ir būdu, atsižvelgiant į gyvenimo tarpsnį. Nepatartina užversti juos duomenimis neugdant jų kritinio požiūrio į brukamą pasiūlą, nekontroliuojamą pornografiją ir stimulų, galinčių suluošinti lytiškumą, perteklių. Jaunuoliai turi gebėti suvokti, kad yra bombarduojami informacijos, kenkiančios jų gerovei bei brendimui. Pravartu padėti jiems atpažinti pozityvią įtaką ir jos ieškoti, sykiu laikantis per atstumą nuo visko, kas iškreipia jų gebėjimą mylėti. Lygiai taip pat pripažintina, jog „būtina nauja ir tinkamesnė kalba“ „vaikus ir paauglius su lytiškumo tema supažindinti“.

Lytinis auklėjimas, išsaugantis sveiką gėdos jausmą, yra nepaprastai vertingas, net jei šiandien kai kas mano, jog tai praeities dalykas. Toks jausmas yra prigimtinė asmens gynyba, sauganti jo vidų ir neleidžianti jam virsti grynu objektu. Be gėdos jausmo iškiltų grėsmė meilę ir lytiškumą nužeminti iki nesveiko dėmesio sutelkimo vien į genitalijas, iki liguistumo, iškreipiančio mūsų gebėjimą mylėti, iki įvairių lytinio smurto formų, skatinančių mus elgtis nežmoniškai ar daryti žalą kitiems.

Lytiniame auklėjime neretai daugiausia dėmesio skiriama kvietimui „apsisaugoti“ siekiant „saugaus sekso“. Tokiais pasakymais išreiškiama neigiama nuostata lytiškumo prigimtinio tikslo daugintis atžvilgiu, tarsi galimas vaikas būtų priešas, nuo kurio reikėtų saugotis. Taip skatinamas narcicistinis agresyvumas, o ne priėmimas. Neatsakinga paauglius kviesti žaisti savo kūnais bei troškimais, tarsi jie būtų subrendę, turėtų vertybes, galėtų abipusiškai įsipareigoti ir žinotų santuokos tikslus. Taip jie tik lengvabūdiškai raginami naudotis kitais asmenimis kaip objektais ir kompensuoti savo trūkumus bei didelius ribotumus. Priešingai, svarbu mokyti juos įvairių meilės išraiškų, abipusio rūpinimosi, pagarbaus švelnumo, prasmingo bendravimo. Visa tai rengia sveikam ir dosniam dovanojimuisi, po viešojo įsipareigojimo pasireiškiančiam kūno dovana. Lytinis susijungimas santuokoje tada atrodo kaip visa apimančio įsipareigojimo, apvainikuoto viso ankstesnio kelio, ženklas.

Nevalia jaunuolių apgaudinėti skatinant juos painioti plotmes: „lytinė trauka akimirkai sukuria susijungimo iliuziją, tačiau be meilės tas „susijungimas“ palieka abu asmenis svetimus ir atsidalijusius kaip ir anksčiau“. Kūno kalba reikalauja kantraus mokymosi, įgalinančio savo troškimus suprasti bei ugdyti tikram dovanojimuisi.

Kai norima dovanoti viską vienu kartu, gali būti, kad nedovanojama nieko. Suprasti paauglių trapumą ar jų sumaištį yra viena ir visai kas kita skatinti juos toliau tęsti savo nebrandžią mylėseną. Tačiau kas šiandien apie tai kalba? Kas geba žvelgti į jaunuolius rimtai? Kas padeda jiems iš tikrųjų rengtis didžiai ir dosniai meilei? Į lytinį auklėjimą žiūrima pernelyg lengvabūdiškai.

Lytinis auklėjimas taip pat turėtų aprėpti pagarbą skirtingybei ir to branginimą, nes tai padeda kiekvienam įveikti užsisklendimą savyje bei atsiverti priimti kitą. Būtina padėti ne tik įveikti savaime suprantamus sunkumus, kuriuos kiekvienas gali išgyventi, bet ir priimti savo kūną tokį, koks jis buvo sukurtas, nes „viešpatavimo savo kūnui logika virsta kartais subtilia viešpatavimo kūrinijai logika.Norint pažinti save per susitikimą su kitu, kuris skirtingas nuo manęs, taip pat būtina branginti savo kūno moteriškumą ar vyriškumą. Tada bus įmanoma džiugiai priimti kito ar kitos dovaną kaip Dievo Kūrėjo darbą ir vienam kitą praturtinti“.

Atsisakius skirtingybės baimės, galima išsilaisvinti iš savosios būties imanentiškumo ir žavėjimosi savimi. Lytinis auklėjimas turi padėti priimti savo kūną taip, kad asmuo nesiektų „panaikinti lytinio skirtingumo, nes nemoka susitaikyti su savuoju“.

Nevalia ignoruoti ir to, kad mūsų moteriškosios ar vyriškosios būties būdo konfigūracija nėra vien tik biologinių ar genetinių veiksnių padarinys, ją nulemia daugialypiai elementai, susiję su temperamentu, šeimos istorija, kultūra, išgyventa patirtimi, gautu ugdymu, draugų, šeimos ir gerbiamų asmenų poveikiu ir kitomis konkrečiomis aplinkybėmis, reikalaujančiomis pastangų prisitaikyti. Tikra tiesa, kad to, kas vyriška ir moteriška, negalima atskirti nuo Dievo kūrimo, kuris pirmesnis už mūsų visus sprendimus bei patirtis ir kuriame esama neignoruotinų biologinių elementų.

Tačiau tiesa ir tai, jog tai, kas vyriška ir moteriška, nėra koks nors nelankstus dalykas. Todėl, pavyzdžiui, vyro vyriškumas geba lanksčiai prisitaikyti prie žmonos darbo situacijos. Rūpintis namų ūkio užduotimis ar kai kuriais vaikų auginimo aspektais nemenkina vyriškumo ir nereiškia fiasko, ištežimo ar gėdos. Būtina padėti vaikams tokius sveikus „mainus“ priimti kaip normalius, nė kiek nemenkinančius tėvo figūros kilnumo. Nelankstumas virsta to, kas vyriška ir moteriška, perlenkimu ir nemoko vaikų bei jaunuolių abipusiškumo, būdingo tikrai santuokai. Toks nelankstumas savo ruožtu gali kliudyti ugdyti gebėjimus net prieinant iki to, kad pradedama manyti, jog atsiduoti menui ar šokiui nelabai vyriška, o vadovauti nelabai moteriška. Šitai, ačiū Dievui, pasikeitė, tačiau kai kur tam tikra netikusi samprata ir toliau riboja teisėtą laisvę ir varžo autentišką vaikų konkrečios tapatybės bei jų potencinių galimybių plėtojimąsi.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 7

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode