„Senovės baltų religinė bendrija“, save dar vadinanti „Lietuvos Romuva“ (todėl toliau ją vadinsiu tiesiog Romuva) skaičiuoja jau dvidešimt penktus savo veiklos metus, nors neoficialiai ši veikla yra gerokai ilgesnė. Per šį laikotarpį padarytas įdirbis juntamas visoje Lietuvoje. Anapilin iškeliavus ilgamečiam Romuvos vadovui Jonui Trinkūnui, į jo vietą 2014 metų lapkričio mėnesį buvo išrinkta Inija Trinkūnienė. Šiai dienai ji yra Romuvos vadovė, krivė. Likimas lėmė, kad į šias pareigas jos labui ir aš atidaviau savo balsą.
Straipsnyje dažnai skambės žodis Romuva. Visgi, kalba eina ne apie visą Romuvos judėjimą, o tik apie Iniją Trinkūnienę ir keletą nuosekliai ją palaikančių asmenų, iš kurių aktyviausi matyt būtų Jonas Vaiškūnas, Dalia Urbanavičienė, Nijolė Balčiūnienė, Laimutis Vasilevičius ir dar keletą kitų. Šiuo metu tai Romuvos „viršūnė“ ir užduoda toną visam Romuvos judėjimui. Tuo tarpu didžioji Romuvos dalis yra sudaryta iš paprastų vaidilų, kurie nuoširdžiai atlieka savo darbą ir Dieve padėk jiems šiame darbe!
Žmogus gyvenime ne tik sensta, bet dar ir dvasiškai bręsta. Anksčiau ar vėliau dvasinis brendimas pasiekia tokį lygį, kuomet susidomima savastimi ir tuomet žmogus žengia nedrąsų žingsnį Dievo link. Romuva Lietuvoje yra labai išreklamuota ir daugelis lietuvių būtent nuo čia pradeda savo Dievo paieškas. Mažesnės organizacijos jei ir žinomos, tai tik toje vietoje, kurioje įsikūrusios. Lietuvos mastu žinomiausia yra Romuva. Deja, Romuvos vadovai šiai dienai Lietuviškos pasaulėžiūros nebeskleidžia ir yra klystkelis, vedantis link kvailių minios, besimeldžiančios stabui. Šis reiškinys paprastai apibūdinamas nelietuvišku žodžiu – fanatizmas.
Yra sakoma, kad susirinkusi minia elgiasi kvailiau nei elgtųsi kvailiausias iš minios asmuo. Taip nutinka, nes minioje žmonės jaučiasi vieningi ir stengiasi vienas kitą palaikyti, dažnai net nesusimąstydami apie vieno ar kito veiksmo pasekmes. Esant minios dalimi, pasakyti karaliui, kad jis yra nuogas, reiškia ne ką kitą kaip mirties nuosprendžio pačiam sau pasirašymą. Ne bet kokios mirties, o žiaurios – sutrypiant. Ši baimė ir daro minią kvailesnę už bet kurį minios kvailį.
Visgi, mūsų protėviai matyt suvokė, kad elgtis kaip gyvulių banda nėra gerai ir kad grupė žmonių turi elgtis protingiau. Tai yra pasiekiama per darną ir sutarimą, kiekvieno nuomonės išklausymą ir per aukštesnių idealų puoselėjimą. Deja, apie darną lengviau šnekėti, nei ją įgyvendinti.
Nenoriu plėstis ir paskęsti detalėse, bet galiu drąsiai teigti, kad Inijai Trinkūnienei tapus Romuvos vadove, pagrindinės pajėgos buvo mestos Romuvos valdymui pakeisti, iškeliant vienus vaidilas prieš kitus, taip sudarant hierarchinę valdžios sanklodą ir pajungiant viską vienam centrui. Tokią hierarchinę sistemą turi beveik visos Lietuvoje žinomos religijos. Mėgdžiojamas ir pagrindinis anų religijų veiksmas. Kalbu apie „tikėjimo“ skelbimą. Romuva įsikibo į žodį „tikėjimas“ tiek stipriai, kad rengiasi šį žodį įtraukti į bendrijos pavadinimą.
Pirmiausia turime užsiduoti klausimu, ar tai yra suderinama su mūsų pasaulėžiūra? Atkreipkite dėmesį: sakau „mūsų pasaulėžiūra“, o ne religija. Svetimžodis „religija“ kildinamas iš žodžio „pančiai“ ir kertasi su mūsų pasaulio suvokimu, kuriame žmogus turi tekėti ir jokiu būdu nebūti supančiotas. Religijos pančiai yra nematomi ir dažniausiai remiasi aklu pasitikėjimu kažkieno išsakyta nuomone. Visa tai sklandžiai įvelkama į „tikėjimo“ rūbą, nepaliekant žmogui galimybės pažinti Dievą. Mūsų senoji pasaulėžiūra visiškai nesuderinama su proto pančiais. Visa tautosaka rodo norą išlaisvinti žmogaus sąmonę iš stabmeldiškų įsitikinimų, bei nukreipti žmogų Dievo pažinimo link. Tuo tarpu Romuva neįsigilina į mūsų papročius. Ji tiesiog mėgdžioja svetimą tvarką. Pagal Vinstoną Čerčilį, „fanatikas yra tas, kuris negali pakeisti mąstysenos ir tikslo“. Romuvos vadovai, apsupti esamos religinės bei politinės aplinkos, nebegali pakeisti mąstysenos ir tos aplinkos suformuotiems stabams suteikia tiesiog lietuviškus pavadinimus. Pavyzdžiui: „popiežius“ ar „prezidentas“ bus „krivis“. Tikėsime ne į Jėzų Kristų ir šventą trejybę (pamirštant visus angelus ir šventuosius), o į Perkūną, Žemyną ir deivę Guotą (Kauno atveju). Galiausiai įsijaučiama tiek, kad kaip gerais inkvizicijos laikais pradedama ieškoti „netikėlių“ ir atskyrinėti žmones nuo „bažnyčios“.
Pagal filosofą Džordžą Santaną, „fanatizmas susideda iš stiprėjančių pastangų, kai pamirštamas pats tikslas“. Nežinia ar dabartiniai Romuvos vadovai kada nors turėjo aiškų tikslą, nes pastarųjų metų pastangos rodo tik aplinkinių mėgdžiojimą ir blaškymąsi. Neįsigilinus į savus papročius, nesuvokus tautos mentos stengiamasi, mėgdžiojant kitas religijas, sukurti centrinį valdymą ir skelbti tikėjimą. Tokiuose veiksmuose tampa svarbi ne pati tautos išmintis, o žmogaus užimamos pareigos ir paklusnumas centrinei valdžiai. Tvirto dvasinio pagrindo nebuvimas slepiamas po žodžiu „tikėk“. Čia antpečiai tampa bet kokias abejones kertančiu kalaviju, o žodis „tikėk“ nepramušamu skydu.
Keletą metų Romuvai bandžiau išaiškinti, kad turi būti paruoštas sisteminis mūsų pasaulėžiūros aprašas ir kad čia atėję žmonės turi būti mokomi pažinti Dievą, o ne aklai juo tikėti. Aklas tikėjimas veda prie švelnesnės ar sunkesnės fanatizmo formos ir neturi nieko bendro su mūsų senąja pasaulėžiūra. Deja, mano mintys Romuvai buvo arba neįdomios arba nepriimtinos. Buvo griežtai atsisakyta išmesti žodį „tikėjimas“ ir netgi atvirkščiai šis žodis buvo primygtinai kišamas į visus dokumentus, nors panašūs judėjimai Latvijoje žodį „tikėjimas“ griežtai išmeta lauk.
Romuvos pasirinkimas eiti „tikėjimo“ keliu būtų pateisinamas, jei tas kelias vestų bent jau link lietuviškos kultūros pažinimo. Šiai dienai negaliu pasidžiaugti netgi tuo. Inijos Trinkūnienės artimi ryšiai su Indija kreipė jos dėmesį link tenai puoselėjamos tradicijos. Ji kasmet mažiausiai po sykį važiuoja į Indiją. Mano galva, tai turėjo įtakos darant tam tikrus sprendimus Romuvoje. Nieko apie tai nerašyčiau, jei ne vienas įvykis, galutinai privertęs mane netylėti.
Dar 2015-tų metų pradžioje aš Iniją ir visus Romuvos vaidilas perspėjau apie krišnaistų veiksmus pritraukiant lietuvius link savo tikėjimo. Krišnaistai turi arba gerą finansavimą arba talentingą vadovų komandą, kuri rengia didelio masto renginius tai vienoje tai kitoje Lietuvos vietoje. Iš reklamos ne iš karto net suprasi, kad renginį organizuoja krišnaistai. Į vieną tokį renginį buvau pakviestas ir aš. Reklamoje puikavosi grupė „Undan“, grojanti muziką su tautiniais atspalviais. Pagautas smalsumo priėmiau kvietimą. Ir tikrai, renginio pradžioje pasirodė grupė „Undan“. Nuostabi muzika. Po „Undan“ koncerto prasidėjo masinis meditacijos seansas. Salę užpildė įvairi muzika, o scenoje esantys krišnaistai lyg pakylėti sužadintu balsu kartojo „hari Krišna, Krišna hari“. Keli vaizdo projektoriai ir šviesos mirgėjimas sudarė paslaptingą aplinką. Atsipalaidavau. Leidau savo sąmonei paklajoti šioje aplinkoje. Pradžioje šiek tiek, bet su laiku vis labiau pradėjo erzinti nuolatinis „hari Krišna“ kartojimas. Kitų lankytojų atrodo tai neerzino, nes po geros valandos jau visa salė lingavo kaip zombiai vienu ritmu ir kartojo tuos krišnaistų įteigtus žodžius. Užgrojus „Podmoskovnije vėčėra“ mano nervai neatlaikė. Ši melodija su žodžiais „hari Krišna..“ man nederėjo. Palikau vakarėlį.
Taigi, dar 2015 metais Iniją perspėjau, kad krišnaistai mūsų tautines grupes naudoja kaip masalą žmonėms pritraukti. Bet tai nesutrukdė jai pačiai per šių metų bene svarbiausią Rasos šventę pabūti tuo masalu ir savo pasirodymu pritraukti žmones į krišnaistų tikėjimą. Savaime kyla klausimas – ar ji bent suvokia ką ji atstovauja, kokias viltis žmonės yra į ją sudėję? Mano naujausiomis žiniomis krišnaistai save pristato kaip pagonis, taip lyg ir bandydami susitapatinti su mumis, romuviais. Bet ar ne Inijos pareiga visiems paaiškinti, kad mes nesame ir niekada nebuvome pagonys tikrąja to žodžio prasme? Kad mūsų papročiuose glūdi labai gilios Dievo suvokimo žinios? Ar ne jos pareiga parodyti ir prikelti tą sąvastį, kuri esti mumyse nuo gimimo?
Nebenuostabu tampa ir žodžio „tikėjimas“ svarba Romuvos dokumentuose. Nes tuomet, kai nesupranti kas yra Dievas, nebe didelis skirtumas yra ir į kokį dievą tikėti. Gerokai svarbiau, kad ir kiti tikėtų į tai į ką tu pats tiki. Matyt dėl to Inijos apeigose atsirado indiškų elementų. Tuo tarpu žemaičių krivūlė vyksta be Inijos eilinius metus. Nesitiki sulaukti Inijos dėmesio ir kiti Lietuvos kampeliai. Savaime kyla klausimas ar „Lietuvos Romuvai“ rūpi Lietuva?
Romuvoje yra aklai palaikančių Iniją žmonių būrelis. Dalis iš šių žmonių turi įtakos valstybės gyvenime. Pavyzdžiui, Dalia Urbanavičienė, turi įtakos priimant sprendimus dėl mūsų vaikų etninio išsilavinimo. Pastarųjų metų Dalios veikla Romuvoje ir aklas Inijos palaikymas kelia nerimą ir abejones jos kompetencija. Jonas Vaiškūnas, kitas artimas Inijai žmogus, yra tinklaraščio „alkas.lt“ redaktorius ir per savo žiniasklaidos ruporą ne sykį mūsų pasaulėžiūrą pristatė kaip eilinę religiją, kurios esmė yra „tikėjimas“, taip formuodamas iškreiptą mūsų pasaulėžiūros vaizdą. Ant tokio silpno dvasinio pagrindo niekas nenori atsistoti, todėl Romuvoje „tikinčiųjų“ nedaugėja. Žmonės ateina, pasisukioja, ir neradę nieko sau artimo išeina. Ši padėtis yra ideali terpė svetimoms religijoms klestėti. Gaila, kad šie įtakingi žmonės nesuvokia, jog brukant aklą tikėjimą iš mūsų pasaulėžiūros yra išmetamas Dievas, o į jo vietą statomas stabas.
Visgi, šiemetinė žemaičių krivūlė priėmė svarbų dokumentą, kuriame buvo įvertinta pastarųjų metų Romuvos veikla. Nudžiugau, nes Romuvos bėdas pasirodo matau ne tik aš vienas. Su žemaičių krivūlės sprendimais galima susipažinti svetainėje:http://krivule.info.
Pabaigai noriu priminti, kad didžioji Romuvos dalis užsiima mūsų papročių puoselėjimu ir nelabai rūpinasi ar jie priklauso, ar buvo dėl kažkieno ambicijų išmesti iš Romuvos. Tai tikrieji mūsų tradicijos saugotojai. Ačiū jiems!
BNS
