Šiandien turbūt vargiai rastume žmogų Lietuvoje, o ypač mūsų Žemaitijoje, kuris nežinotų kompozitoriaus, gimusio Tirkšliuose, Vytauto Klovos bei jo Ūdrio dainos „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom” iš populiariosios operos ,,Pilėnai”.
Jo vardu nuo 2011 metų sausio 1 dienos Mažeikių rajono tarybos sprendimu Muzikos mokykla pavadinta Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykla.
Bet turbūt labai mažai, kas galėtų ką nors pasakyti apie jo žmoną Jūratę Pociūtę – Klovienę, pusę amžiaus buvusią šalia savo mylimo vyro, padovanojusią dvi dukras, muzikes: Vaivą ir Jūratę, išlikusią ištikimiausiu draugu kompozitoriaus didžiųjų kūrybinių pergalių metu bei sunkių ir nemalonių išgyvenimų laikotarpiu. O tokių tikrai buvo!
Noriu su gerbiamais skaitytojais pasidalinti šiltais įspūdžiais, kuriuos kartu su mūsų mažeikiškiu muzikologu Pauliumi Andriuškevičiumi patyrėme, aplankę gerbiamą Jūratę Vilniuje, nuo 1959 metų gyvenačią su dukromis vyro ir tėvo Vytauto Klovos pastatytame name, Antakalnyje, šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, ant pačios kalno viršūnės, nuo kurios atsiveria nuostabi sostinės panorama. Čia kažkodėl norisi prisiminti žemaitišką posakį: ,,Kai žemaitis užsispyrė, tad ir į debesį įspyrė!”.
Liepos 18 dieną gerbiamai Jūratei Dievulis dovanojo dar tik 95-ąjį gimtadienį, kurį ji pasitiko kaip visada, su giedra šypsena veide, pasipuošusi ir išsaugojusi žaismingą humoro jausmą. Turėjome didelį malonumą įteikti Jubiliatei Mažeikių rajono savivaldybės mero Padėkos raštą, už kompozitoriaus Vytauto Klovos kūrybinio palikimo atminties išsaugojimą, garbingo 95-ojo gimtadienio proga, pasirašytą vicemerės Sigutės Bernotienės, pavadavusios merą. Įteikėme ir naujausią Algirdo Vilko knygą ,,Mažeikių rajono išnykę ir nykstantys kaimai”, užrašų bloknotą su Mažeikių rajono savivaldybės anspaudais ir rašiklius, atsiminimams ir jos kuriamai poezijai užrašyti žemaičių kalba. Kokios netikėtos jai buvo šios dovanos, o dar dvi gėlių puokštės ir Pauliaus iškeptas jubiliejinis tortas. Įsiminė ponios Jūratės pasakyti žodžai: ,,Aš dabar labai laiminga! Tokia laiminga, kad net verkti norisi, ir numirti ramiai galiu! Juk tai pirmas Padėkos raštas mano gyvenime! Paprašė perduoti pačius nuoširdžiausius Padėkos žodžius rajono vadovams už parodytą jai malonų dėmesį. Nepajutome kaip prabėgo keturios su puse valandos, bendraujant prie dukros, smuikininkės-pedagogės Vaivos paruošto vaišių stalo.
Išsaugojus nuostabią atmintį, ji mums papasakojo daug įdomių akimirkų iš kompozitoriaus kūrybinio bei jų bendro šeimyninio gyvenimo. Kažkada jos paklausiau, ar negalėtų pasidalinti savo ilgo ir gražaus gyvenimo paslaptimi? Ji nusišypsojo ir atsakė: ,,Aš kiekvėiną vakarą sugėido tokė gėismelę – Pondėivieli, ačiū Tau už šio dėiną, douk dar vėiną! Ir to tęp daryk ir ėlga gyvėnsi“. Tęp ir darau! Dar pridūrė: ,,kartąs vakarąs užmėršto pasimelstė, bet juk Ons supront, kad eso jau sena, atleis”. Aš susitėkėma metu paklausiau, kąp ana galėtom apibudinti Jų šeimyninį gyvenėmą? Mes vėsą buvėmą laiką rokavomies tėk žemaitėška. Atsakyms bova tuoks: ,,Aš nėkumet nebovau susiraukusi. Mes buvuom, ir žmuona su vyro, ir nuogna geri draugą. Mieguom pašpuosintė, nezlastintė vėins kėta be reikalą. Kai pareidava ,,linksmas”, būdava trumpa mona ,,audrelė” ir tujau į luova. Iš rytą laba nuoširdže atsiprašydava ir baigta. Pąnas anam nerūpiejė, nors bova dėdle gražus, ir aš svetėmėms vyrams patėkau, bet greita paruodydavau anėms kelią į sava nomus! Teep ir gyvenuom!”
Nors ir regėjimas yra susilpnėjęs, ir kitos ligos pavargina, bet iš didžios meilės ir pagarbos savo vyrui sutvarkė beveik visą begaliniai gausų archyvą, padarė natų kopijas, sukurtų kūrinių įrašus į CD ir atidavė į valstybinį literatūros ir meno archyvą, kur bus viskas perkelta į skaitmeną ir galės visi atlikėjai juo naudotis.
Džiaugiuosi, kad suvedžiau gerbiamą Jūratę su mūsų mažeikiškiu muzikologu Pauliumi Andriuškevičiumi, kurio parengta knyga ,,Pasaulio chorų enciklopedija“ išleita prieš keletą mėnesių. Šiuo metu jis reguliariai susitinka su ja, studijuoja archyvinę medžiagą, ruošia Vytauto Klovos 100-mečiui labai išsamią, didelės apimties knygą apie žemiečio kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą. Tai yra didžiausias žmonos noras, palikti istorinei atminčiai savo vyro, žymaus Lietuvos kompozitoriaus: 6 operų, 10 koncertų įvairiems soliniams instrumentams su simfoniniu orkestru, Mišių, įvairių dainų ciklų, solinių ir harmonizuotų chorinių dainų bei daugelio kitų darbų kūrybinį palikimą.
Ir pabaigai dar pora įdomių prisiminimų. Dar jaunystėje dėl valgio trūkumo daktaras Leonardas Plechavičius nustatė Jūratei džiovą ir rekomendavo važiuoti į Tirkšlių pušyną gydytis sveiku oru. Išlydėdamas patarė: ,,Valgyk tėn kap klėbuons, bet gyvenk kap čėguons!” (daug vaikščiuok). Taip palangiškė Jūratė atsidūrė Tirkšliuose, taip čia susipažino su Vytautu Klova, taip, ne be jo pagalbos, persikėlė gyventi vasarą ir rudenį į jo tėvų namus, Tirkšlių vaistinės antra aukštą, taip čia vienas kitam prisiekė amžiną meilę!
Dabar, sulaukusi garbingo 95-erių metų amžiaus, savo vakarinę giesmelę Pondėiveliou papildė prasmingu pratęsimu: ,,Nieka niera rimta, kol dar niera šimta!” Palinkėkim visi mielai Jūratei Klovienei, kad Dievulis Ją globotų ir saugotų dar ir iki šimto metų!
Ričardas Grušas
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Nuotraukose:
J. Klovienė su dukra Vaida;
J. Klovienė su R. Grušu;
J. Klovienė su P. Andriuškevičiumi
