Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Visada domėjausi politika, norėjau labiau susipažinti su vietos savivalda ir nesigailiu, nes aplink daug gerų ir idėjinių žmonių, pasirengusių dirbti Mažeikių rajonui“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės mero patarėjas Ramūnas Bertulis. Be politinės veiklos, jis turi ir kitą pomėgį – gamtą: „Esu gamtos mylėtojas, tai jau kurį laiką su žmona galvojome apie veiklą, teikiančią džiaugsmą bei turinčią išliekamąją vertę. Prieš keletą metų pradėjome auginti šaltalankių uogynus.“
– Papasakokite apie save. Iš kur esate kilęs, kokioje šeimoje augote?
– Esu kilęs iš Eržvilko miestelio Jurbarko rajone. Mano tėtis dirbo vyriausiuoju inžinieriumi Eržvilko kolūkyje, mama – mokytoja. Turiu du jaunesnius brolius. Augau nedideliame miestelyje, gal todėl iki šiol mėgstu gamtą, sodininkystę. Iš tėčio išmokau remontuoti automobilius, todėl radus laiko patinka paimti į rankas raktus ir paremontuoti automobilį. Iš mamos – skaityti knygas, tik vasarą tam sunkiai randu laiko, dažniausiai skaitau žiemą.
– Kas iš Jurbarko atvedė į Mažeikius?
– Kaip dažniausiai nutinka, žmonos parsiveža vyrus, taip ir mane į Mažeikius parsikvietė žmona Erika, mažeikiškė. Pagyvenę keletą metų mieste, nusprendėme kraustytis į Kapėnų gyvenvietę: norėjome daugiau ramybės, švaraus oro ir nuosavo namo. Jau 20 metų gyvename Mažeikių rajone.
– Koks Jūsų profesinis kelias?
– Jaunystėje visada norėjau aktyvaus darbo, kurį dirbdamas galėčiau padėti žmonėms, todėl pasirinkau bakalauro studijas Policijos akademijoje. Porą metų dirbau kvotėju. Perpratęs darbo ypatumus, norėjau tobulėti toliau – Mykolo Romerio universitete apsigyniau teisės magistro laipsnį ir įsidarbinau „Mažeikių naftos“ profesinėje sąjungoje. Čia įgijau ne tik teisininko, bet ir derybininko, komunikavimo, vadybos ir kitos patirties.
– Gal bandėte imtis kitokių veiklų?
– Kadangi, kaip minėjau, esu gamtos mylėtojas, tai jau kurį laiką su žmona galvojome apie veiklą, teikiančią džiaugsmą bei turinčią išliekamąją vertę. Prieš keletą metų pradėjome auginti šaltalankių uogynus, tad dažnai šiltuoju metų laiku savaitgalius praleidžiu dirbdamas laukuose.
– Kaip susipažinote su antrąja puse?
– Padirbus porą metų kvotėju Jurbarko rajono policijos komisariate norėjosi naujų iššūkių, susipažinti su vakarietišku gyvenimu. 1998 metais sugalvojau išvykti į Londoną padirbėti bei patobulinti anglų kalbos žinias. Pirmąją dieną anglų kalbos koledže į akį krito mažeikiškė, kuri po gerų trijų mėnesių tapo mano žmona. Susituokėme Londone artimiausių draugų ir giminaičių ratelyje. Pagyvenę metus Londone grįžome į Mažeikius.
Auginame tris dukras. Vyriausioji Vaiva – jau studentė, vidurinioji – Brigita – pradėjo lankyti gimnazijos pirmąją klasę, o pati mažiausioji Patricija šiemet pirmokėlė.
– Kaip atėjote dirbti į Mažeikių rajono savivaldybę?
– Daug metų dirbau „Mažeikių naftos“ profesinėje sąjungoje, atstovavau darbuotojų interesams, taip pat padėjau spręsti ir kitų Mažeikių rajono profesinių sąjungų ir jų narių problemas. Man žinomi mažeikiškių lūkesčiai, todėl, kai naujai išrinktas meras Vidmantas Macevičius pakvietė dirbti jo komandoje, sutikau, nes šis darbas iš dalies panašus į buvusį. Be to, visada domėjausi politika, norėjau labiau susipažinti su vietos savivalda ir nesigailiu, nes aplink daug gerų ir idėjinių žmonių, pasirengusių dirbti Mažeikių rajonui.
– Tapote mero patarėju. Ar tai sunkus darbas?
– Kiekvienam atėjus į naują darbovietę atsiranda daug iššūkių: reikia pažinti kolegas, taisykles, susitvarkyti su naujomis užduotimis, tačiau pasitelkus kantrybę viską galima įveikti. Džiugu, kad dauguma kolegų geranoriški, todėl galiu pasikonsultuoti ir padiskutuoti, kaip išspręsti kylančias problemas.
– Kaip vertinate Mažeikių politinį gyvenimą? Galbūt yra sričių, kuriose reikėtų labiau patobulėti?
– Politikus išsirenka patys gyventojai, manau, kad šį kartą jie priėmė teisingus sprendimus, balsuodami už žmones, atsidavusius bendruomenei, atvirus teigiamiems pokyčiams, visuomenei, norinčius, kad Mažeikių rajonas klestėtų.
Žinoma, yra sričių, kuriose reikia tobulėti. Norisi daugiau šeimos ir jaunimo laisvalaikiui pritaikytų viešųjų erdvių. Poslinkiai jau yra – inicijuojami nauji projektai.
– Kas Jums yra autoritetas tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime?
– Jaunystėje mėgau skaityti filosofines knygas, todėl labiau rėmiausi jų išmintimi, nei ieškojau autoritetų.
Kiekvienas turime tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių. Stengiuosi tobulėti, stebėdamas aplink esančius žmones, ir mokausi.
– Ar nepasiilgstate ankstesnių veiklų?
– Ne, nepasiilgstu, kadangi nuolat ieškau naujos veiklos, kuri teiktų pasitenkinimą ir leistų realizuoti save. Tik pasiilgstu žmonių, su kuriais tenka susipažinti, bendrauti.
– Jei turėtumėte galimybę, ką keistumėte gyvenime?
– Nieko nekeisčiau, nes, mano požiūriu, laimėjimai mus verčia eiti pirmyn, o nesėkmės – mokytis. Manau, kad kiekvienam žmogui skirta misija, kurią turime sąžiningai, pagal savo galimybes, įvykdyti. Tuo pačiu esame savo gyvenimo kalviai, todėl, jeigu netenkina aplinka, veikla, reikia ieškoti savęs ir nebijoti keistis.
– Kokie Jūsų pomėgiai? Ar daug laiko lieka laisvalaikiui?
– Kaip minėjau, auginame šaltalankius, tad laisvo laiko lieka nedaug. Mėgstu pakeliauti. Grįžęs po darbo – pasivaikščioti su šeima, pasivažinėti dviračiu ar pažaisti krepšinį. Tai padeda atgauti jėgas. Žiemos vakarais paimu knygą į rankas.
– Jūsų palinkėjimas skaitytojams.
– Tenka girdėti skundų, kad valdžia nieko nedaro, niekas nevyksta, tačiau reikia pripažinti, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Kapėnuose įstojome į kaimo bendruomenę. Drauge įgyvendinome keletą projektų, kad aplinka mums patiems būtų malonesnė: inicijavome senų pastatų likvidavimą, jų vietoje įrengėme parką, krepšinio aikštelę, sporto įrenginius. Kad vyktų teigiami pokyčiai, kartais reikia patiems paimti kastuvą į rankas, pasodinti gėlių ar krūmų, nupjauti žolę ar sutvarkyti laiptines. Tada ir pats džiaugsiesi, ir su kaimynais susipažinsi, pradėsi artimiau bendrauti. Skaitytojams ir apskritai visiems linkiu būti aktyviems tiek politiniame, tiek bendruomeniniame gyvenime.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
