Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Niekada negalėčiau išbraukti mokyklos iš savo gyvenimo. Niekada. Ji paliko ryškius pėdsakus. Jeigu tektų rinktis, eičiau tuo pačiu keliu, nieko nekeisdama, dėl nieko nesigailėdama. Ir vėl būčiau eilinė kūno kultūros mokytoja, trenerė. Man patiko ankstesnis mano darbas, patinka ir dabartinis, kasdien suteikiantis vis kitokios patirties“, – atvirauja beveik 30 metų pedagoginį darbą dirbusi, šiuo metu jau trečią kadenciją Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas einanti Sigutė Bernotienė. Anot jos, pradžia politikoje buvusi sunki: „Būdavo vakarų, kai norėjosi uždaryti visas duris, užverti visus langus – likti nematoma... Prie viešumo reikėjo priprasti, jį prisijaukinti, su juo susidraugauti.“
– Papasakokite apie šeimą, iš kur esate kilusi ir kokius mokslus baigėte?
– Esu iš Radviliškio. Šeimoje augome trys vaikai: brolis, sesuo ir aš. Radviliškio 3-iojoje vidurinėje mokykloje baigiau 7 klases ir išvažiavau į Šiaulių sporto internato Panevėžio filialą sportuoti ir mokytis. Mano pagrindinė sporto šaka – lengvoji atletika, daugiakovė. Buvau Lietuvos rinktinės narė. Knygoje apie lengvąją atletiką įrašyta mano pavardė ir rezultatai.
Sportinio kelio pradžia nebuvo lengva, bet turėjau labai gerus mokytojus, ypač kūno kultūros mokytoją Radviliškyje. Ji atėjo į mokyklą jauna, energinga, ką tik pabaigusi Kūno kultūros akademiją. Mums labai gerai sekėsi bendrauti, ji mane ir atvežė į Šiaulius. Anksti išvažiavau iš tėvų namų, būdama 13 metų. Aš jauniausia šeimoje, žinoma, tėvams buvo labai sunku išleisti mane, bet išleido.
– Kokie įspūdžiai iš mokymosi internate?
– Nuolat jautėme kovą už būvį, konkurenciją. Kas pusę metų vykdavo specializacijos patikra. Privalėdavai turėti ne tik žinių bagažą, bet lankyti pamokas, negauti neigiamų pažymių, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, pasiekti tokius rezultatus, kad „neiškristum“ iš internato.
Keldavomės 6 val. ryto, mankštindavomės. Ar vėjas, ar lietus, vis tiek bėgdavome, tada prausdavomės. 8.30 val. prasidėdavo pamokos, o 10 val. – pirmoji treniruotė. Po to vėl pamokos. Vėliau – pamokų ruoša, minimalus poilsis, o 17 val. – antroji treniruotė.
– Kodėl pasirinkote sportą, pedagogiką?
– Visą laiką mėgau sportą. Pamenu, pagrindiniai mūsų žaidimai buvo „12 pagaliukų“, „Karas“, kur reikėdavo daug bėgioti.
Labai norėjau lankyti muzikos mokyklą, bet ji buvo toli nuo namų, be to, ten galėjo patekti tik privilegijuoti vaikai. Privalėjai būti labai talentingas arba turėti įtakingus tėvus, o mano tėvai buvo paprasti: tėtis elektrikas, mama – darbininkė.
Pedagogo kelią pasirinkau turbūt dėl sutiktų labai gerų mokytojų. Turėjau trenerį Algimantą Radžių, kuris buvo kaip tėtis ir kaip draugas. Žmogus iš didžiosios raidės, davęs gyvenimo pradmenis. Beveik visi jo grupės mokiniai tapo pedagogais.
– Po studijų iškart pasirinkote darbą pagal profesiją?
– Turėjome galimybę studijuoti didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet buvome Šiaulių patriotai. Visi, pasirinkę pedagogo profesiją, stojome į Šiaulių pedagoginį institutą. Tuomet antrus metus gyvavo pradinio mokymo su kūno kultūros specializacija programa. Nuolankumas ir patriotizmas davė savotiškų minusų, nes, norint dirbti treneriu, reikėjo būti baigus kūno kultūros studijas. Pamenu, jau laukiausi pirmagimio, kai važiavau traukiniu į Vilnių, ministeriją, kad išduotų pažymėjimą, jog galiu dirbti trenere. Pradėjau dirbti dar bestudijuodama institute, 1982 m. Turėjau sugebėjimą suburti vaikus. Studijas baigiau 1983 m., tad pedagoginio darbo stažas pakankamai didelis.
– Kas atvedė į Mažeikius?
– Mažeikiuose trūko kūno kultūros mokytojų, todėl buvau pakviesta dirbti į II vidurinę mokyklą (dabartinė Gabijos gimnazija). Čia jau gyveno mano sesuo. Galvojau, atvažiuosiu metams, padirbėsiu ir grįšiu atgal. Ketverius metus dirbau šioje mokykloje kūno kultūros mokytoja, tuo pačiu metu ir trenere Sporto mokykloje.
Pastačius Pavasario mokyklą, 1989 metais, pakvietė dirbti joje. Pradžia buvo įdomi: mokykla didelė, darbas dviem pamainomis. Susirgus kolegai likau viena kūno kultūros mokytoja su dideliu būriu vaikų. Negana to, gavau ir auklėjamąją klasę – 5 e. Tai buvo pirmieji mano auklėtiniai.
Šioje mokykloje prabėgo mano jaunystė – patys geriausi metai.
– Kaip įsitraukėte į politinę veiklą?
– Pavasario mokykloje dirbo dabartinė „Ventos“ progimnazijos direktorė Ramunė Badaukienė, kuri pakvietė įsijungti į partinę veiklą. Taip atsiradau Liberaldemokratų partijoje, kuri vėliau pakeitė pavadinimą į partija Tvarka ir teisingumas. Tuo metu labai nesigilinau, kas ir kaip, kur pakvietė, ten ėjau. Aktyvi veikla prasidėjo nuo 2004 m.
Savivaldybėje vicemeru dirbo mūsų partietis Kęstutis Bartkevičius. Kai jį išrinko į Seimą, su partijos nariais sprendėme, kas galėtų užimti šį postą. Pasiūlė man – sutikau. 2011-aisiais pradėjau eiti Mažeikių rajono savivaldybės vicemero pareigas. Nesiekiau tos vietos ir niekada neturėjau tikslo būti politikė. Visada buvau pedagogė, turbūt ir liksiu. Niekada negalėčiau išbraukti mokyklos iš savo gyvenimo. Ji paliko ryškius pėdsakus. Jeigu tektų rinktis, eičiau tuo pačiu keliu, nieko nekeisdama, dėl nieko nesigailėdama. Ir vėl būčiau eilinė kūno kultūros mokytoja, trenerė. Man patiko ankstesnis mano darbas, patinka ir dabartinis, kasdien suteikiantis vis kitokios patirties. Darbas įdomus, su daug iššūkių, labai didele atsakomybe. Pradžia politikoje buvo sunki. Būdavo vakarų, kai norėjosi uždaryti visas duris, užverti visus langus – likti nematoma... Prie viešumo reikėjo priprasti, jį prisijaukinti, su juo susidraugauti.
– Turbūt jautėte didelį šeimos palaikymą?
– Su vyru buvome klasiokai, vėliau grupiokai – visą laiką kartu. Užauginome du vaikus, turime nuostabius keturis anūkus. Geri santykiai šeimoje leidžia man dirbti ramiai. Visada jaučiu artimų žmonių palaikymą, sulaukiu patarimų ir pagalbos.
Dienotvarkė įtempta. Kartais labai pavargstu. Būna, kad pareinu namo ir sakau, jog valandą bus tyla, arba einu pasportuoti, kol „išsivalau“, nes tai nėra paprasta. Turi būti stiprus psichologiškai, pirma susitarti su savimi.
– Ar nepasiilgstate pedagoginio darbo?
– Dažnai lankausi ugdymo įstaigose, domiuosi jų gyvenimu. Palaikau ryšius su buvusiais kolegomis, mokiniais. Taip, pasiilgstu mokyklos. Niekada jos negalėčiau išbraukti iš savo gyvenimo. Jeigu tektų rinktis, eičiau tuo pačiu keliu, nieko nekeisdama, dėl nieko nesigailėdama. Ir vėl būčiau eilinė kūno kultūros mokytoja, trenerė...
– Kokių, be sporto, dar turite pomėgių?
– Patinka skaityti knygas, bet ne meilės romanus, o biografines, kelionių, ypač – detektyvus. Tik šiam pomėgiui nelieka laiko. Kitas pomėgis – kelionės, kalnai. Įsiminė Vengrija, Budapeštas, ten labai gerai jaučiausi. Svajoju nuvykti į Norvegiją, kur nesu buvusi ir kur gyvena mano krikšto dukra. Tikiu, kad rasiu tam laiko. Nuo ryto iki vakaro galiu būti su anūkais ir nieko daugiau nedaryti...
Na, o sportas – mano gyvenimo dalis. Sportuoju pagal galimybes, per savaitę bent 3–4 kartus.
– Ar jaučiatės laiminga?
– Laiminga, kad turiu artimus žmones, kuriuos myliu ir kurie myli mane. Laiminga, kad man tenka dirbti su intelektualiais ir supratingais vadovais. Esu saugi, todėl laiminga.
Dirbu mėgstamą darbą, ir todėl esu laiminga. Tempas beprotiškas, bet patirtis neįkainojama. Niekada nebūčiau sėdėjusi šalia ministro, sutikusi įtakingų žmonių, užsienio partnerių...
Mylėjau ir myliu žmones, patinka su jais bendrauti. Nenešioju savyje pykčio. Esu reikli, atvira.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams?
– Domėtis viskuo, kas mus supa, vyksta šalia. Skaityti, klausytis ir išgirsti. Stengtis pamatyti kuo daugiau gėrio – jo aplink nemažai.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
