Veikliam, žingeidžiam žmogui amžius – ne riba. Pavyzdys – Sedos trečiojo amžiaus universiteto lankytoja Marytė Mineikienė, kuri sulaukusi brandaus amžiaus suvokė, kaip jai visą laiką trūko prisilietimo prie tapybos, savirealizacijos. „Dalyvauju visur, kur tik spėju, matyt, grįžtu į tą Kodėlčiaus amžių. Tiek metų miegojusi, dabar prisikėliau ir noriu kuo daugiau sužinoti“, – sako pašnekovė, kuri ne tik namuose sukasi, bet ir tapo ant šilko, velia. Nemažai jos darbelių eksponuojama Sedos Kasdienybės meno galerijoje, kurioje dar ir padirbėja savanoriškais pagrindais.
– Kas, išėjus į tarnautą poilsį, skatino nesustoti, atrasti save kitoje veikloje?
– Vaikai skatino, kad išėjusi į pensiją kuo nors užsiimčiau – pieščiau ar megzčiau, bet kur juos realizuosi, o vėlimą ir tapymą ant šilko tik prieš 3 metus atradau. Genoveitos Gricienės kvietimu įsijungiau į Trečiojo amžiaus universiteto veiklą, čia pasirinkau Pasaulio pažinimo ir Menų fakultetus, nes labai mėgstu keliauti, rankdarbius. Pamačiusi, kokias grožybes kitos išvelia, pasakiau, kad man tik vidpadžiai teišeis – tai ir vėliau juos, bet vėliau pagalvojau, o kodėl man to irgi nepabandžius. Vėlimas yra be galo malonus, kai veli, nežinai, kas išeis, ir koks malonus nustebimas pamačius vaizdą. Tas pats ir su tapymu ant šilko, tenka palaukti, kol atsiskleidžia tikras piešinys. Prisimenu, kaip pirmąjį savo tapytą šaliką palikau džiūti dirbtuvėse, ryte net pati stebėjausi – nejaugi čia aš nupiešiau, buvau didžiulėje euforijoje. Tai tas pats, kaip visą dieną tuščiai grybavus ir pagaliau radus daug baravykų. Dirbu savo malonumui ir už visas žinias esu dėkinga Vilijai Juočytei, kurios jaukiose dirbtuvėse malonu ne tik dirbti, bet ir pabendrauti su ja. Ji mums kaip angelas iš dangaus nusileido ir neleido kaip kurmiams kurmiarausiuose uždusti.
– Jūs iš savo darbų ir prie pensijos prisiduriate?
– Kartais parduodu savo šilko šalikus, prieš Kalėdas ir veltus gaminius daugiau perka, keli jų ir Anglijoje savo vietą rado, marti išsiuntė. Šaliką nupiešiu per dvi dienas, o nuveliu ir per dieną. Piešimui technikos lyg ir nėra, man visada patiko akvarele piešti, tad lyg ir žinojau. Oi, patiko muziejuose į M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus, kitų tapytojų paveikslus žiūrėti ir reprodukcijų buvau prisipirkusi. Akyse dar tebestovi prieš 50 m. Tretjakovogalerijoje matytas paveikslas, per visą sieną – Kristaus pasirodymas miniai.
– Kokie dar Jūsų pomėgiai?
– Kartą skuduryne nusipirkau pusiau siuvinėtą, nebaigtą paveikslą. Prasiardžiau, pasižiūrėjau, kaip daroma, perpratau dygsnius, išsisiuvinėjau ir dar kitą nusipirkau. Dvi žiemas siuvinėjau. Galima visko prisigalvoti. Visuomeniniais pagrindais dirbu Kasdieninio meno galerijoje. Taip ir lekia tas laikas. Domino paskaitos, vykusios plenero metu Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Apie Sedos istoriją Paulius Šverebas pasakojo, o man istoriniai dalykai labai patinka, buvau paskaitoje apie krikščioniškąjį meną. Man viskas įdomu, visur gerai. Labai patinka keliauti, tik dabar nebegaliu toliau išvykti, nes reikia prižiūrėti ligotą 96 metų mamą. Į artimesnes keliones dar išvažiuoju – lankėmės Dautarų, Pakruojo dvaruose. Labai patinka lyrinė muzika, romansai. Iš mamos pusės tarp giminaičių buvo nemažai muzikantų. Beje, ir dainininkas Jeronimas Milius yra iš mūsų giminės, tik jau labai tolimas.
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Jo iš viso nebūna. 10 tūkst. žingsnių nužingsniuoju jau ligi pietų – vaikai telefone tokią programėlę įdiegė. O dar kiek jų vėliau padarau. Mėgstu ir paeiliuoti, dėl savęs. Eilės kaip maldos, kai nebetelpa širdyje gėla, žiūrėk, ir susirimuoja. Užsiėmimų turiu, kad jūs žinotumėt – iki kaklo. Einu uogauti, grybauti, o uogas aš dar ir parduodu. Kai gyvenime atsirado tapyba ant šilko, miškui laiko kartais ir pritrūksta, nors keliuosi šeštą ryto, o miegoti einu 23 val.
– Dirbote ilgus metus darželyje. Tai buvo Jūsų pašaukimas?
– Atėjau pagal paskyrimą 1970 m. į Sedos darželį. Nors dėl šeimyninių aplinkybių neįsigijau jokio aukštojo mokslo, išdirbau 30 m. Dirbau darželyje ir metodininke, teko septynerius metus padirbėti vedėja, bet nesėdėjau aš ten savo rogėse. Reikėjo man stoti į Taikomosios dailės institutą, kur ir svajojau. Praleidau tą galimybę, buvau gavusi ir rekomendaciją. Kai mokiausi Klaipėdoje ikimokyklinio ugdymo pedagogikos, lankiau dailės būrelį ir gerai sekėsi, bet baigus reikėjo metus atidirbti, o per tą laiką gavau butą. Dabar jei atsukčiau laiką atgal, viską mesčiau ir važiuočiau. Dirbčiau darbą, kuris man patinka.
– Tiek apie meilę gamtai, tiek apie tapybą, rankdarbius prakalbus, pažymite, kad tai nuo jaunumės...
– Kiek prisimenu, apie gamtą, gėles daugiausiai sužinojau iš tėvo, kuris iš vytelių pindavo labai gražius krepšius. Mokėdavo ir taburetę padaryti, ir spintelę nuobliuoti. Man labai patiko su skiedromis žaisti. Gamtos vaikas buvau, gyvenome gražioje sodyboje, apsuptoje miškų. Visada bendravau su gamta ir dabar galiu daug vaikščioti po pievas, miškus – nepavargstu. Tėvas pats išmoko stebėti, perprasti gamtą, nes ilgai ganė karves, vadinasi, nuolat bendravo su gamta. Tik jis buvo labai užimtas, ne viską suspėjo perduoti, o tiek daug žinojo apie gamtą. Ir aš savo vaikams parodžiau pelkėje augančią žolelę, gal saulašarę, ir papasakojau apie ją, kad ji sugauna vabaliukus – tai sužinojau ne iš knygų, o iš tėvuko. Nežinia, gal baigusi dailę tais laikais tik mezgėja būčiau buvusi, bet norėjau išmokti kūrybos ir būti nepriklausoma. Sovietiniais laikais daug reikėjo taikytis.
– Daug mezgėte, turbūt iš mamos šis pradžiamokslis?
– Megzti mane išmokė tėvas – vakarais atsisėsdavome ant žemės ir megzdavome. Mama irgi mokėjo megzti, bet neturėjo kantrybės su manimi. Tėvas ramiai rodydavo, kaip tą akelę išnerti. Buvo padaręs medinius virbalus, vietoj siūlų balti knatai. Tada aš labai maža buvau, dar į mokyklą nėjau, gal šešerių metų. Penktoje klasėje, išardžiusi mamos seną megztinį, jau nusimezgiau liemenę. Paskui daug megzdavau – buvau panelė, norėjau puoštis, bet nebuvo iš ko. Vieną megztinį, kurį gal 8 kl. nusimezgiau, iki šiol tebeturiu. Paskui, gimus vaikams, reikėjo jiems numegzti drabužėlių. Daug ko apie siūlus, siuvinėjimą sužinojau iš babūnėlės sesers, kuri atvažiuodavo su manimi pabūti. Ji turėjo daug drabužių, aksesuarų, siuvinėtų karoliukais, kažkada buvo kunigo gaspadinė. Gerai skaitė, mokėjo lenkiškai, rusiškai, o ir pasakų pasekdavo. Labai mėgau ir piešti – jei tik nutverdavau kokį pieštuką, visi laikraščiai, knygos būdavo apipaišytos. Gaudavau už tai ir barti. Išmokusi taškytai spalvinti, dariau atvirutes.
– Prisiminkite, kokia buvo Jūsų vaikystė?
– Pagal kilmę esu žemaitė iki kaulų, sąnarių, nežinau ar yra buvęs pasimaišęs kitas kraujas. Tėviškė mano Kęstaičių kaimas Telšių rajone, netoli bažnyčios, netoliese buvo tankodromas, didelės kareivinės, mes ten aplinkui karves ganydavome. Mūsų kaime, Razmų, kuriuos ištrėmė, ūkyje buvo nedidelė pradinė mokyklėlė, kurioje ir baigiau keturias klases. Tada pradinėje mokykloje mokėsi ir dideli vaikai – kai kurie net 16 metų. Buvau lėta, tyli, nes viena augau. Nors turėjau 9 metais vyresnį brolį, bet nedaug tų broliškų ryšių buvo, tad vyresnių vaikų buvau labai skriaudžiama. Paskui jau išmokau ir aš muštis. Vidurinę baigiau Alsėdžiuose, Plungės r., netoli buvo – tik 5 kilometrai nuo namų. Mokykloje labai mėgau ir šokti, ir dainuoti, kur tik reikėjo dalyvauti, ten ir aš. Visur stengiausi, tik mokytis nelabai norėjau. Nesisekė matematika, bet labai patiko geografija, lietuvių k., istorija, kol neprasidėjo visos partijos. Vėliau Klaipėdoje įgijau ikimokyklinio ugdymo pedagogės specialybę.
– Prisiminkite laimingiausius savo gyvenimo etapus.
– Laimingiausia buvau vaikystėje, ji buvo graži, soti, augau su gerais tėvais. Tik tiek, kad buvau viena, bet aš su savo šuniukais, katinukais, lėlėmis, piešinėliais visai buvau patenkinta. Labai myliu katinus, tai turbūt visam gyvenimui. Visada jų turėjau. Iš vaikystės ta meilė atėjusi. Kai paaugau, gal jau padykusi buvau – tai mamos megztinį išardydavau, tai skarą sukarpydavau. Žinojau, kad blogai, bet man reikėjo siūlų, medžiagos, o niekas nedavė, tad, nors gaudavau į kuprą, bet sau pasidarydavau puošmenų.
Maloniausias gyvenimo etapas turbūt tada, kai vaikai buvo maži. Didelis malonumas juos auginti, kol jie dar maži, kol nepradeda šnekėti. Šiaip esu patenkinta tuo, ką turiu, kitokio gyvenimo gal ir nenorėčiau. Planų neturiu jokių, tik vienai dienai.
– Ar aplenkė Jus skaudūs gyvenimo vingiai?
– Skaudžiausia buvo – staigi tėvo mirtis. Nelabai prisimenu laidotuves – tai didelis smūgis. Kitas skaudus įvykis, kai išsiskyriau, bet tai buvo ilgas procesas. Gyvenau lyg ne savo gyvenimą. Net po skyrybų dar gal porą metų neatsigavau, vėliau, kai tuokėsi vaikai, išryškėjo vienatvės jausmas, aš viena juos laiminau. Galima sakyti, viena išauginau keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukras, viena jų šiek tiek kitokio mąstymo ir suvokimo, gal ir aš kalta – palepinau ją kaip mažąją. O kur tą meilę dėsi. Vaikai jau gerai įsitaisę, turiu anūkų, tik vyresnioji dukra tapo emigrante, retai mus beaplanko, lyg ir atsiskyrė nuo mūsų. Auginant vaikus, sunki buvo materialinė padėtis, kai sunku buvo galą su galu sudurti. Negalėjau leisti, kad vaikai nuskurę vaikščiotų, pradėjau važiuoti į Gariūnus, atseit, užsiimti bizniu. Dar grybaudavau, uogaudavau ir pardavusi gaudavau vieną kitą kapeiką. Tada galėjau pasirūpinti vaikais, juos aprengti, be to, ką pirmiausia pirkti, planuodavome kartu susėdę su vaikais.
– Kokių žmonių teko sutikti per gyvenimą? Kas suteikia jėgų?
– Blogų žmonių iš viso nesutikau, jei vienas kitas toks ir buvo, stengiuosi jų nepastebėti. Giminių beveik neturiu, bet turiu nemažai draugų, kuriais galiu pasitikėti, į kuriuos galiu kreiptis pagalbos. Ir aš jiems padedu. Nusiraminimą randu religijoje, maldoje. Kasdien skaitau maldas ir prašau malonės. Ir man sekasi. Tikėjimas tėvų įskiepytas, prisimenu, kaip suklaupę poterius kalbėdavome. Aš net kai darželio vedėja dirbau, ėjau į bažnyčią. Ir šliūbą paėmiau, ir vaikus pakrikštijau čia pat, Sedoje, ir kažkaip praslydau, neužkliuvau...
– Ko mums palinkėtumėte?
– Reikia gyventi, kad tau būtų malonu, nepulti į materialinius dalykus, visko užtenka. Blogai, kai žmogus sumaterialėja. Svarbiausia atrasti savo kelią, kuriuo būtų malonu eiti...
Autorės nuotrauka
