Gražina VERŠINSKIENĖ
Tokiu credo vadovaujasi Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnybos direktorė Zita Jonauskienė, savo darbą glaudžiai susiejusi su meile, atjauta, pagalba silpnesniam, negalinčiam savimi pasirūpinti. Nors veiklos sričių daug, tačiau paklausus, kokiuose darbų verpetuose sukasi, labai trumpai atsakė: „Socialinių paslaugų teikimo organizavimas.“ Jos vadovaujama tarnyba pasirūpina ir Vaikų dienos centrą lankančiu mokinuku, ir seneliais, kuriems reikalinga pagalba namuose, ar pavėžėjimo paslaugos prireikusiems neįgaliesiems, čia ir taip reikalingas Krizių centras...
– Dalį laiko užima ir visuomeninė veikla. Papasakokite, kokiose veiklose dalyvaujate.
– Daugelį metų buvau Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos tarybos narė. Kartu su kolegėmis daug nuveikta organizuojant socialines akcijas rajone bei Telšių apskrityje. Šiuo metu daugiau dėmesio skiriu asociacijos „Bendraukime“ pirmininkės pareigoms. Vykdome įvairius turiningo laisvalaikio užimtumo, savišvietos projektus.
– Kokie Jūsų darbo pasiekimai? Ką laikote didžiausiais savo ligšiolinio gyvenimo laimėjimais?
– Socialinių paslaugų tarnyba – tai lyg trečias mano kūdikis. Įkūrus ją 2003 m., 17 darbuotojų teikėme tris paslaugas. Turėjome vieną rašomąjį stalą, kompiuterį ir porą kėdžių Savivaldybės kabineto kamputyje. Šiandieną išaugome iki didelės, paklausios ir rimtos tarnybos. Per šimtas darbuotojų teikiame dideliam rajono gyventojų būriui įvairias socialines paslaugas. Suburtas gerų, savo darbą mylinčių darbuotojų kolektyvas. Puikiai dirba paslaugas asmens namuose teikiantys darbuotojai. Į rajoną parvežta ir išdalinta daugybė techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems. Įkurtas Krizių centras smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikams. Teikiamos pavėžėjimo paslaugos, padedama šeimoms, kurioms trūksta socialinių įgūdžių, vedami atvejo vadybos posėdžiai. Puikiai dirba miesto pirtis, didžiuojamės Vaikų dienos centro veiklomis.
– Vadovaujate moteriškam kolektyvui, kaip išvengiate moteriškų intrigų?
– Taip, 97 procentai mūsų kolektyvo – moterys. Kai kurios moterys mėgsta intrigas, tačiau, kai mes, tarnyba, turime tiek daug paslaugų gavėjų, tai intrigoms laiko tiesiog nelieka. Viskas vyksta čia ir dabar. Jei matau gėrį ir grožį, negailėdama gerų žodžių pagiriu. Jei blogai kas padaryta – taip pat nebijau to pasakyti.
– Papasakokite apie save: vaikystė, paauglystė, jaunystė. Kokių tada turėjote svajonių?
– Gimiau ir augau Mažeikiuose, vaikystėje lankiau darželį „Saulutė“. Iš tų laikų prisimenu, kad labai nenorėjom miegotipokaičio. Kai tik auklėtojos išeidavo gerti arbatos, prasidėdavo pagalvių karas. O kai taip kariaujančius mus pastebėdavo, tai po pavakarių liepdavo užsimerkti ir „miegoti“ visiems susodintiems ant kėdučių. Paauglystė praėjo būryje draugų, pilna Respublikos gatvė buvo bendraamžių. Su jais bet kokiu oru ir bet kokiu metų laiku prisigalvodavome visokiausių užsiėmimų. Turėjome vieną medį, kuris ant savo šakų saugiai sutalpindavo būrelį vaikų. Jame jautėmės pakilę virš kasdienybės ir jam patikėdavome įvairiausias paslaptis.
– Koks Jūs buvote vaikas: ar ramus, ar pokštininkas?
– Ir pokštų visokių medyje prisigalvodavome. Esame siūlu užtvėrę šaligatvio perėjimą ir medyje sėdėdami laukdavome, kol kas praeis ir nustebs susidūręs su šia kliūtimi. Arba, sėdėdami medyje, gražiai pasisveikindavome su praeinančiais ir mūsų nematančiais suaugusiaisiais. Tada į mus pažvelgdavo besišypsantys praeiviai ir ištardavo: „išdykėliai, neiškriskit.“
– Kokius mokslus baigėte? Kaip keitėsi Jūsų darbo geografija?
– Baigiau Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir Klaipėdos universitetą. Dirbau Pievėnų aštuonmetėje, Sodų vidurinėje mokykloje, vėliau – Nakvynės namuose, o iš ten ir iki šiol Socialinių paslaugų tarnyboje.
– Kada ir kur sutikote sau skirtą žmogų, kaip santuoka pakeitė Jūsų gyvenimą?
– Kaip ir daugelis tais laikais, savo vyrą sutikau šokiuose... Nuo to laiko praėjo 40 metų, kaip gyvename santuokoje, turime du jau suaugusius vaikus. Dukra Aurelija – teisės ir mediacijos magistrė, įkūrusi Mediacijos institutą, sūnus Darius – verslo keliu nuėjęs, į Lietuvą atvežęs Bodo Scaferį, Vandamą, Nicą Vujičičių, Eriką Edmiadesą, bendravęs su dabartiniu JAV prezidentu Donaldu Trampu. Džiaugiamės trimis nuostabiais anūkais.
– Emigracijos banga tiesiogiai palietė jūsų šeimą... Kaip reagavote, kai dukra išvyko į tokį mums svetimais papročiais kraštą?
– Kaip reagavau, kai mano dukros šeima išvyko gyventi į Saudo Arabiją? Šiais laikais pasaulis priklauso tiems, kas jo nebijo. Keliauti, sužinoti, patirti, pajusti, na, ir užsidirbti – sveikintinas jaunų žmonių poelgis, todėl reagavau ramiai ir tam pritariau.
– Kokios savybės Jums labai praverčia gyvenime?
– Didžiuotis ar ne – tevertina aplinkiniai, bet, jei kalbant apie gerąsias savo savybes, tai turiu paminėti, kad esu pareiginga, sąžininga, darbšti, visada ištęsiu duotą žodį... Esu labai reikli sau ir kitiems – tai padeda ir susidarius probleminėms situacijoms.
– Ar laikote save laimės ir sėkmės kūdikiu?
– Esu laiminga ir patenkinta savo dabartimi ir, tikriausiai, nieko nekeisčiau...
– Gal turite kokį nors talismaną, prietarą ar burtažodį, kuris Jums padeda?
– Talismano ir burtažodžio neturiu, tačiau turiu draugę, kuri dažnai man primena: „Lengvesnio požiūrio.“ Žadu jo nepamiršti ir gal jis taps mano palydovu. Po susitikimo su garsia Lietuvoje psichologe Aiste Diržyte vis dažniau prisimenu jos patarimą, kad jaudintis neverta, ir posakį: „Ir tai praeis.“
– Ar esate patenkinta viskuo, ką turite? O kas suteikia džiaugsmo, ramybės, atgaivos?
– Didžiausias šio amžiaus tarpsnio džiaugsmas – anūkėliai, suteikę mums bočiutės ir bočiuko statusus. Laikas, praleistas su trimis anūkėliais – suaugusiojo sugrįžimas į vaikystę. Sūnaus Dariaus dukrytė Austėja – antrokė, sūnus Emilis Aleksandras – penkerių, dukros Aurelijos mergaitė Lėja Gabrielė – 4 metukų.
– Ar mėgstate daryti malonias staigmenas savo brangiems žmonėms? Kokia staigmena Jums buvo maloniausia?
– Kasdienybė pabosta, tai staigmenos, manau, patinka visiems. Mūsų namus jos dažnai aplanko: siuntų tarnybos darbuotojai pristato nelauktų dovanų, nežadėję sugrįžti, į duris pasibeldžia vaikai ir anūkai, vazose pražysta gėlių puokštės, sulaukiame vieni nuo kitų malonių žinučių ir laiškų... Staigmenos nesvetimos ir bendraujant su kaimynais. Kiekvienas kaimynas turime savo slaptus Kalėdų Senelius, kurie padeda netikėtas dovanėles kiekvienam prie namų durų. Moters dienos proga kaimynų dovanotos gėlių puokštės glosto žvilgsnį, vardadienių progomis taip pat ruošiamos staigmenos varduvininkams, dažnai mūsų tvoros pasipuošia pakabintais dovanų maišeliais su daržovėmis ar iškeptu naminiu pyragu.
– Kaip atsipalaiduojate po dienos darbų? Koks būna laikas, kurį skiriate sau? Jūsų pomėgiai?
– Po dienos darbų malonumų daug: geras filmas, spragsint židiniui, puiki knyga, mėgstama muzika, maudynės upėje, kvepianti šilta vonia, masažas, pokalbiai su anūkėliais ir vaikais. Nuo mažens labai mėgstu suptis sūpuoklėse. Vaikystėje jas man padarydavo a. a. tėtis, dabar – vyras. Suptis jose – man didelis malonumas. Ir pats didžiausias džiaugsmas ir pomėgis – kelionės. Kartu su vyru jau esame aplankę apie pusšimtį pasaulio šalių.
– Nesuklysiu sakydama, kad Jūsų šeimoje vyrauja harmonija? Kaip tai pasiekti?
– Tai labai paprasta. Tiesiog – šeimoje reikia taisyklių. Ir dar žinojimo, kad, kokia nuotaika, tokios ir taisyklės. Jei abu to nepamirš – darna garantuota.
– Kokie jūsų namai? Ar turite jaukų kampelį, kuriame liekate pati su savimi?
– Kol auginom vaikus, turėjome didelį namą Mažeikiuose. Dabar mūsų namai kompaktiški, jaukūs ir mums malonūs. Mūsų namus saugo dukters dovanotas žemai skraidantis angelas, vaikų ir anūkėlių žaislai ir ant veidrodžių palikti jų delniukų atspaudukai, kurių man nekyla rankos nuvalyti...
– Kaip manote, daugiau Jūsų gyvenimo svajonių jau išsipildė ar daugiau yra tokių, kurios senokai laukia savo eilės?
– Svajonės... Jos suteikia gyvenimui įdomumą ir prasmę. Daug jų jau išsipildžiusių, daug besipildančių ir, manau, kol žmogus gyvas, svajonių niekada nepritrūks.
– Gal ko nepaklausiau, o Jūs norite pasakyti...
– Visiems noriu palinkėti džiaugtis kiekviena akimirka ir žinoti, kad mūsų rankose – dangus ir žemė, būti mylimiems ir mylintiems, nes ir mes per meilę gimę...
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
