Gražina VERŠINSKIENĖ
„Mano gyvenimaskitoks, aš gyvenu kitaip negu dauguma – nebijau likimo iššūkių, juos priimu irįveikiu. Man neįdomu gyventi ramiai, likimas nuolatosmane atveda ten, kur sunkiausia – dažniausiai ten, kur būna dešimtmečiais neišmėžtos „mėšlidės“... Mano tėvelių įskiepytas požiūris, kad kiekvieną darbą reikia gerai padaryti, tada nebus jokių problemų“, – pradėdamas pokalbį teigia UAB „Tavo pastogė“ direktorius, Pavirvytės dvaro savininkas Antanas Naujokas.
– Didžiausia mokykla – tai tėvų įdiegtos vertybės?..
– Tėvelis buvo miško darbininkas, rinkdavo pušų sakus ten buvusiame chemijos ūkyje, didžiuliai Kazlų Rūdos miškai, didžiuliai pušynai, tad buvo du valdiški arkliai namuose, tėvelis juos prižiūrėdavo. Mama dirbo namie, kaip dabar sakytų – namų šeimininkė. Gyvenome kolūkio teritorijoje, bet kolūkiečiai nebuvome. Tvarkėmės patys, dirbome žemę – taigi, moku visus ūkio darbus: ir arklį pakinkyti, ir karvę pamelžti, ir bulves sodinti, pjauti, grėbti šieną. Mama nedirbo, nes negavo darbo, mat buvo politinė kalinė, „sovietinėsvalstybės priešė“, 25-erių buvo išvežta į lagerį. Į Marijampolės NKVD kalėjimą, kur buvo daužoma, kankinama, pateko nėščia, ten gimė ir vyriausiasbrolis, kurį užaugino tėtė. Lageris, kuriame kalėjo mama,buvo ypatingas lageris numeris vienas, ypač pavojingiems valstybės nusikaltėliams. Mamai buvo inkriminuojamas tėvynės išdavimas, mat buvo partizanų ryšininkė. Lageryje išbuvo penkerius metus. 1956 m., prasidėjus reabilitacijoms, kai „nudvėsė“ Stalinas, kitaip negaliu pasakyti, paleido ir ją. Tebeturiu išsaugojęs pažymą, kad nepagrįstai nuteista buvo. Nelepino mamos gyvenimas, anksti tapo našlaite, savo mamos išvis neprisiminė, kai buvo devynerių, mirė tėtis. Taip ir užaugo pas svetimus siuvėjaudama. Gal todėl ir aš toks atkakliaipasiutęs užaugau.
– Ar buvo kalbama šeimoje apie mamytės patirtį?
– Ne, mama sovietmečiubijojo pasakoti. Mačiau nuotraukas – tai siuvykloje, kur ji jauna, tai miško darbuose kartu su jaunomis moterimis. Sakydavo, kad jaunystėje buvo išvykusios. Apie tą patirtį pirmą kartą prakalbo1990 m., po Nepriklausomybės atgavimo – mes prasėdėjome visą naktį ir... praverkėme. Epizodų, užuominų buvo anksčiau. Mama nenorėjo mūsų velti, kad savo gyvenimą turėtume – valdžia tokia buvo: išdavikų daug, parsidavėlių dar daugiau, išverstaskūrių, kaip dabar, dar labiau. Negaliu aš su tuo susitaikyti, kad komunistųpartijos veikėjai dabar bažnyčioje sėdi pirmose eilėse. Jie yra baisesni už rusų enkavedistus, nes bet kada gali išduoti ir tai dabar sėkmingai daro. Aš nei spaliukas, nei pionierius nebuvau. Kai mažas buvau, mama neleido, sakė su raudonu skuduru mano troboj nebūsi, vėliau tai supratau ir už tai esu jaidėkingas. Labai gerai prisimenu 1991 m. sausio 13 d. naktį ir atmintin įstrigo pirmojo nepriklausomo televizijos kanalo TELE-3 vadovės L. Baškauskaitės interviu su Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministru J. Urbšiu, kurio paklausė, ką kiekvienas lietuvis turi daryti, kad išsaugotų Nepriklausomybę. Jis atsakė labai paprastai – nieko... Papildomai nieko nereikia daryti, tik sąžiningai atlikti tą darbą, kurį dirbi. Aš taip pat galvoju, kad būtų labai gerai, jei kiekvienas sąžiningai atliktų jampavestą darbą, ir daugiau nieko nereikia. Tačiau yra toks gyvenimiškas anekdotas, kad tikras valdininkas viską padarys, kad tik nieko daryt nereikėtų.
– Paminėjote, kad nuo mažumės negalėjote ramiai gyventi. Kokia buvo Jūsų vaikystė?
– Esu zanavykas. Gimiau ant Kapsuko rajono (dabar Marijampolės) rubežiaus – Šiulių kaime, Kauno r. Pradinės mokyklos mokytojas pasiūlė iškart eiti į antrą klasę, mat šeimoje buvau jauniausias, mokėjau skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet tėvai sakė, kad bus per sunku. Dvi pradines klases mokiausi Garankščių kaimo pradinėje mokykloje (Marijampolės r.). Visos trys klasės mokėmės viename dideliame kambaryje – pirmokėlių eilė prie lango, kad šviesiau mažiukams būtų, antrokų per vidurį, trečiokai prie krosnies – ten didesni suolai buvo. Į mokyklą eidavome pėsčiomis, žiemą per dideles pusnis, kartais kaimynas savo sūnų rogėmis veždamas pavėžėdavo, o ir tėvas kartais veždavo su „emka“, sugriūdavome visa krūva į priekabą. Vasarą su dviračiais, taip ir lakstydavome. Susinešdavome pietums sumuštinių – kokie kaimo sumuštiniai – duona, mama ją skanią iškepdavo, naminė šalto rūkymo dešra pakvipdavo ištraukus. Ant suolų pasidėdavome iš laikraščio išvyniotus sumuštinius, karštą arbatą, kurią iš įvairių žolelių išvirdavo valytoja, ir visi buvome laimingi, visi buvome lygūs. Rudenį, žiemos pradžioje pasirodžius pirmajam ledui, tik vakarop grįždavome iš mokyklos, kol visų balų neišmatuojam, o jei įlūžti, pareini šlapias iki juosmens.
– Baigėte Kauno r. Ežerėlio vidurinę mokyklą. Sakėte, kad visa klasė buvo kitokia. Kuo jūs buvote įdomūs?
– Viskuo... Mes buvome pati pasiučiausia klasė mokykloje: jei kas langus mokykloje išdauždavo, tai buvo mūsų klasė, jei kas prisidirbdavo per vakarėlius – vėl mūsų klasė. Bet ir užklasiniuose renginiuose visos pirmos vietos buvo mūsų, ir olimpiadose prizinės vietos būdavo mūsų, mes visur buvome pirmi. Tiesa, iš penkių pirmūnų keturi buvome ne komjaunuoliai. Aš buvau vienas jų, mokyklą baigiau penketais. Kaip dabar prisimenu, kai, įteikiant atestatus, direktorė, paėmusi mūsų klasės atestatų krūvą, tarė, jog šiemet išleis įdomesnę klasę – tokią, kokios dar mokykloje nebuvo.
– Kas lėmė Jūsų tolesnį pasirinkimą?
– Mokykloje buvo geras dramos būrelis, į kurio veiklą įsijungiau, tautinių šokių kolektyvą lankiau, patys klasiokai, trys fotografai, įkūrėme fotografijos būrelį, buvome įsirengę fotolaboratoriją. Fotografija lydėjo visada, Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kurioje vėliau studijavau ekonomiką, retas kuris studentasneturėjo mano darytų nuotraukų. Ir dabar su draugais pasidaliju vaizdais, už kurių užkliuvo akis – Virvytės žiedai, gražus rausvas saulėlydis... Jeigu šiais laikais mokyklojereikėtų rinktis profiliavimą, tai turbūt reikėtų pasikarti. Paskutinėje mokyklos klasėje plėšiausi į dvi dalis, kur man stoti: pragmatiškas – Lietuvos žemės ūkio akademijoje ekonomika arba tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje aktorinis fakultetas. Labai „artimos“ sritys. Pragmatiškas pradas nugalėjo, pagalvojau, kad meną visuomet galima turėti šalia, o gyventi tai reikia. Nežinau, ar gerai padariau, bet gyvenime niekada nesigailiu, ką esu padaręs. Nebent gailiuosi to, ko nepadariau. Ir nieko nenorėčiau keisti.
– Pradėjote studijuoti LŽŪA tada, kai jau ir čia besimokančius imdavo į sovietinę kariuomenę...
– Tik įstojus po mėnesio reikėjo išeiti į kariuomenę. Grįžęs tęsti studijų, norėjau įsilieti į tautinių šokių kolektyvą, tačiau kolektyvo sudėtis buvo suformuota, pasiūlė būti tik atsarginiu – atsarginiu aš niekada niekur nebuvau, tai nuėjau į folklorą, o ten dar šauniau buvo. Širdis atsigavo, nes tautiniai dalykai man visada prie širdies. Iki atgimimo pradžios daug dainų folkloristai kartu su vadove vakarais dainuodavome užsirakinę auditorijosduris, kad nebūtume apkaltinti antisovietine veikla. Be to, mūsų kurso dėka akademijoje buvo sugriauta karinė katedra. Pavyko paprastai, mes jau buvome dvejus metus atitarnavę kariuomenėje, tai yra buvome „pareigą tėvynei“ atlikę. Karinės paskaitos, į kurias ateiti reikėjo su karine uniforma, vykdavo kartą per savaitę. Vienas dėstytojas prisikabino prie grupės draugo, kad plaukai per ilgi, liepė nusikirpti. Mes nenusileidome, sakome – pareigą jau atlikome, jei norite, tai tų karinių dalykų mokykite. Kilo konfliktas. Į kitą paskaitą mes atėjome jausu civiliais rūbais, su tokio pat ilgumo plaukais. Dar didesnis konfliktas. Dėstytojas bėgo pas rektorių, šis organizavo susirinkimą, pagrasinošalinti iš akademijos, tada parašėme motyvuotą laišką karinio komisariato komisarui, ministrui pirmininkui, švietimo ministrui, kad karinę pareigą atlikome ir nesiruošiame kariauti. Išėjo taip, kad gal apie 1989 m. akademijoje panaikino karinę katedrą ir aš buvau vienas iš iniciatorių. Prasidėjus konfliktui, nebelankėme šių paskaitų. Kadangi ir iš kitų fakultetų prisijungė vieningai, likome neišmesti.
– Bet vieno pašalinimo neišvengėte?..
– Likimo ironija, mane išmetė iš Mokesčių inspekcijos už tai, kad neėmiau kyšio. Buvau tardomas ir Valstybės saugumo departamente, net lipdė rusų šnipo etiketę,kad tarnavau sovietinėje armijoje, kad teko klausyti paskaitų karinėje katedroje – buvo daromas didelis spaudimas, kad pasiduočiau. Nors šešėlinės ekonomikos rezultatai buvo patys geriausi Telšių apskr., buvo užsiminta, kad ne tas įmones tikrinome (per milijoną litų mokesčių nuslėpusios įmonės vyr. finansininke dirbo tuometinio generalinio prokuroro sesuo). Deja, mūsų valstybė tokia. Kiek žinau, apie300 tūkst. litų už mano „sudorojimą“buvo sumokėta aukštam valstybės pareigūnui, kuris ir dabar formuoja Lietuvos ir Europos politiką. Atsisakiau ant lapelio užrašyti pageidaujamą kyšio sumą, bet nesigailiu, nors buvo sunku: buvau sekamas, važiuojant akys neslysdavo nuo galinio vaizdo veidrodėlio ir ginklas po pažastim buvo – maža kas, juk VSD pareigūnas Pociūnas neseniai buvo išmestas Breste iš devinto viešbučio aukšto. Nesitikėjau, kad laisvoj Lietuvoj NKVD liko ta pati. Aš visą laiką už tiesą, man prioritetas visada yra įstatymas. Nėra pareigų skirtumo. Per šį laikotarpį daug reabilitavausi, dalyvavau daugelyje radijo, televizijos laidų – atitinkami pareigūnai irgi turėjo palikti postus. Per visą tą patirtį užsiauginau storą„skūrą“ – nebijau dabar nieko, nesvarbu, ar tai prezidentas, ar meras, visada sakau tiesą. Nieko nebijau, jei gyvenu teisingai.
– Jūs buvote dar viename konfliktiškų įvykių sūkuryje, kai teko kovoti dėl Bugenių bendruomenės ir ne tik teisių?
– Dar vienas iš įdomesnių darbų – tai „kiaulių karas“. Kokia čia kova – tai ne kova, o darbas, visi turėtų taip dirbti. Kartu su Bugenių k. bendruomene danų kiaulininkus išvijome iš visos Lietuvos, bent jau plėtra buvo sustabdyta. Labiausiai juoką sukėlė, kad Danijos ambasadoriaus Bugenių bendruomenė buvo pavadinta korumpuota. Visada pavyzdžiu keliu šią bendruomenę – ką gali susivieniję žmonės įveikti. Čia labai gera gyvenimo patirtis ir tie laimėjimai ne mano, čia vienybės dėka pasiekta. Visada žavėjausi tuo laikotarpiu, nes žmonės buvo vieningi kaip sąjūdžio laikais – Bugenių bendruomenė susivienijo, Mažeikiai susivienijo, Lietuvos bendruomenės susivienijo – tai buvo pasiekta bendromis jėgomis. Susivienijus galima absoliučiai viską padaryti, tik kad lietuviai išsimėto, kaimynas kaimynui nenori padėti... Buvo matomas akivaizdus aplinkosaugininkų parsidavėliškumas, per laiką mes išsiaiškinome, kad iš 25 stambių kiaulių kompleksų Lietuvojetik du turėjo poveikio aplinkai įvertinimą. Aš niekada žmones nevertinu pagal partijas, pažiūras, žmones vertinu pagal darbus.
– Policijoje ramiau pavyko dirbti?
– Pats įdomiausias įvykis iš to laikmečio, kad nevykau pas Leną Lolišvili (Pakso burtininkę) pasitikrinti, todėl ir tuometinio vadovo, Lolišvili gerbėjo, nebuvau paskirtas jo pavaduotoju. Aš nejuokauju, buvo sutarta ir su tuometiniu generaliniu komisaru, ir Mažeikių komisariato vadovu, kad lyg ir buvo patvirtinta mano kandidatūra pavaduotojui kriminalinei policijai Mažeikiuose, bet negalėjau nusileisti iki tokio lygio, kad dėl tinkamumo šiam postui važiuočiau tikrintis pas burtininkę. Taip ir likau tose pareigose, kuriose buvau. Ir tokių kuriozinių atvejų yra buvę.
– Tai gal dabar dirbdamas „Tavo pastogėje“ mažiau pastebite negerovių?
– Dirbdamas šį darbą pastebiu didžiausią žalą, padarytą sovietų, būtent tvarkymesi: per tuos sovietinius dešimtmečius žmonėse buvo sunaikintas savininko jausmas – tai pats baisiausias dalykas. Žmonėsko nepadaro, nes nežiūri į savo turtą kaip savininkai. Mane skaudina ir stebina, kai daugiabučiuose padarai laiptinių remontą, o žmonės nesupranta, kad čia yra jų, spjaudo, vėl nubraižo sienas, nuspardo duris – tai jukyra jų, jie turi saugoti. Ir darbininkai ne taip dirba, ir moksleiviai ne taip mokosi – čia vis tos pačiospasekmės. Kad ir į Pavirvytėsdvarelį pasižiūrėjus, koks jis buvo supuvęs: stogas netvarkytas, lubos įgriuvusios – čia gyveno 5 šeimos, kurios dykai gavo šį plotą. Būtent, kad gautas, o ne uždirbtas. Lengvai atėjo, lengvai ir išėjo. Savo privalai saugoti ir kaimyno gerbti – to turi būti mokoma nuo vaikystės.
– Grįžtant prie Jūsų išsilavinimo, baigėte teisės studijas Rusijoje, nors mama nukentėjo nuo rusų režimo?
– Dirbdamas kriminalinėje policijoje, turėjau tik ekonominį išsilavinimą, o pasikeitus policijos statutui, reikėjoir teisinio išsilavinimo. Policijos profsąjunga platino informaciją, kad yra palankiomis sąlygomis sudariusi sutartį su Maskvos naujuoju teisės institutu. Kadangi nuo pirmo kurso antrąkartstudijuoti nemačiau prasmės, o ir balų studijuoti Lietuvoje pritrūko, pasirinkau šią alternatyvą. Visiškai nesigailiu, lankiau visas sesijas, nuo skambučio iki skambučio, laikiau visus egzaminus. Labai įdomu buvo rašyti diplominį darbą – Lietuvos ir Rusijos baudžiamosios teisės lyginamoji analizė. Ten išvažiavęs visada didžiuojiesi, kad esi lietuvis, kad tavo šalis yra daugiau pažengusi, šviesesnė, laisvesnė. Gaila, kad dabar aukštosios mokyklos virto komercinėmis pinigų kalyklomis, o ne žinių teikėjomis.
– Tiesa, o kaip zanavykas atsidūrė Mažeikiuose?
– Meilės tremtinys. Studijuojant LŽŪA, viena dėstytoja vis sakydavo: „Vyrai, tik neimkite žmonos žemaitės.“ Ir vis nesako, kodėl. Tik vėliau pasakė, kad, „kol žemaitė susigaudo, tai ir noras praeina“. Tai, sakau, buvo įdomu pačiam pabandyt. Mokėmės tame pačiame fakultete, gyvenome tame pačiame bendrabutyje, tai susižvalgėme, taip ir išėjo. Parėjau į Mažeikius paskui žmoną, pradėjau darbo ieškotis. Kaip tik policijojefinansinių nusikaltimų tyrimo etatas ką tik buvo įsteigtas– kaip ekonomistui tiko. Reikėjo darbo, reikėjo gyventi – taip ir atsirado policija.
– Prieš devynerius metus Jūs pabėgote nuo miesto šurmulio?
– Kaip pabėgau, aš nuo jo bėgau įvairiai. Vaikystė buvo nuostabi, turėjau nuostabius tėvus. Mus labai mylėjo, mes juos. Galima sakyti ši sodyba, dvaras, atsirado tėvų dėka – išmokė žemęmylėti. Be galo graži buvo mano tėviškė – kaimelis vidury miško, buvo ir žolynai pjaunami, ir gyvatvorės karpomos, ir gėlynai žydėjo – ne tos „kolchozinės“ grupinės sodybos. Nuo mažumės žinojau visas mūsų žemių ribas, todėl, kai reikėjo susigrąžinti žemes, buvo labai paprasta. Tėvelis mane vedžiodavo ir rodydavo: „Nuo šito tiltelio iki tos pušies, nuo jos iki ano miškelio, per miškelį, per pievas, matai žalesnę juostą – čia buvo mūsų žemės ežios riba.“ Norėjosi savo sodybą netoliese turėt.Dabar mano šaknys čia, Pavirvytės dvare, gilios.
– Kodėl būtent Pavirvytė, juk ji toli nuo Mažeikių?
– Prisimenant klausimą apie pabėgimą iš miesto. Daug metų draugai medžiotojai siūlė stoti į medžiotojus, išsisukinėjau, bet paskui pasidaviau. Tapau aistringu medžiotoju, kaip aistringu – svarbiausia išeiti į mišką, pamiškę, nuo įtemptos darbo dienos atsikvėpti, kai nervai skamba kaip įtemptos gitaros stygos. Išvažiuoji, pasidžiaugi gamta, žvėreliais – nusiramini ir grįžti kaip žmogus. Tas pabuvimas gamtoje duoda savo, o minčių apie savo sodybėlę visada buvo, bet... arba brangu, arba vieta nevykusi. Visą laiką imponavo tėviškės grožis. Paskui dievulis kai davė, tai ir drėbtelėjo. Tai likimas, juo tikiu, jis daug kur pametėjo – ar žmogų sutikti, ar kažkam atsitikti – po to ne vieną kartą gyvenimas yra keitęsis. Taip ir su dvareliu, netyčia su pažįstamu išsikalbėjau, kad griūvantis dvaras parduodamas, likęs be šeimininko. Atvažiavome pasižiūrėti ir aš įsimylėjau, nors vaizdas buvo nekoks – varnalėšos, krūmai, negyvenama, neprižiūrima – puvėsiai, griuvėsiai. Bet čia, tame šabakštyne, buvo tokia gera aura. Kitą dieną atvažiavau vienas, braidžiojau po krūmus, juose radau Virvytę. Varnalėšomis apkibęs maklinėjau ir pradėjau svajoti – esu šiek tiek svajoklis. Pamačiau tuos didelius medžius, kurių per krūmus nebuvau pastebėjęs, prisiglaudi prie kamieno, kurio nepajėgi apglėbti... Įsisvajojau, kaip čia atrodytų tą ar aną padarius. Mane atkalbinėjo, bet aš apsisprendžiau ir prieš 9 m. dvarelis tapo mano. Puoliau tvarkytis, krūmus pjauti, šiukšles kuopti, kelerius metus laužai degė iki pat dangaus. Prisimenu, gal pirmą rudenį atvažiavo draugai – juk Antanas dvarą nusipirko, reikia pažiūrėti. Aš rodau, pasakoju, akys švyti, aišku, jie to nemato, ką aš pasakoju, nes aš matau kitaip. Sako, žinojom, kad trenktas, bet kad tiek... Juk neįmanoma čia nieko atkelti, tiek viskas sugriuvę, ir palinkėjo, kad mane čia užgriūtų kuo vėliau. Bet va neužgriuvo.
– Matau laimėjote projektą.
– Oi, vienam būtų neįmanoma. Darbai labai kokybiškai atlikti, pasak specialistų, tai bene geriausiai restauruotas medinis dvarelis. Viskas daryta su meile. Pirmus kelerius metus aplinką tvarkiausi, paskui po kampą pats remontuoti pradėjau, pamačiau, kad misija neįmanoma. Pradėjau ieškoti, domėtis, nežinojau, kas tas kultūros paveldas ir ką tai reiškia. Dvarelisįrašytas į kultūrinių vertybių registrą, o dabar turi valstybės saugomo objekto statusą. Čia vėl sau ant galvos visusreglamentus užsikroviau. Džiaugiuosi, kad aplanko įdomių žmonių, pravedu ekskursijas, kurios ilgokai užtrunka ir nenoriai iš čia ekskursantai išvykta. Vyksta ir kultūrinių renginių – Žemaitijos poezijos pavasaris antri metai, manau, taps tradiciniu renginiu. Pernai griežė styginių kvartetas „Mettis“ su akordeonininku Jonu Vozbutu priešaky, koncertavo Kauno muzikinio teatro solistė Kristina Siurbytė ir pan. Bendrai, čia planų turiu dar keturiems gyvenimams į priekį.
– Dar ir natūrinį ūkį turite. Kaip spėjate, gal turite pagalbininkų?
Turiu du pagalbininkus– dešinę ir kairę... rankas. Mano diena prasideda auštant ir baigiasi pirmą valandą nakties. Lauke dirbu, kol matau – yra buvę, pjoviau medžius, žiūriu, kibirkštys lekia, pasirodo, jau ir akmenį bandau pjauti, tada sakau: „Antanai, gana, laikas į vidų“, o čia reikia ir grindis išplauti, ir po renginio baldus sutvarkyti, kartais pavyksta ir papietauti... vidurnaktį. Tik tiek galiu pasakyti, kad 9 m. nesu atostogavęs – vis darbeliai neaprėpiami. Nėra čia taip lengva ir paprasta, bet man patinka, kitas gal ir neištvertų. Nesigailėjau nė minutės.Galima pajuokauti – aš dieną baltais marškiniais, o darbui miestepasibaigus po karvašūdžius pačiužinėju, ir nemirštu, ir gyvas, ir laimingas. Kažkada, dar iki Pavirvytės, buvome mėgėjai keliauti – daug Europos šalių aplankyta, Lietuva apvažiuota, mėgome keliauti kemperiu, aplankytas irLochneso ežeras, irAlpės...
Škotų Hailanderių veislės karvės atsirado irgi netikėtai. Turėjau vargo su greitai atželiančiais krūmais. Tai pamatęs draugas paprotino – tau čia keletą hailanderiukų – viską sutvarkys. Tai va – Antanukas hailanderiukų nusipirko. Dabar visa banda – 16, kurios minta vien J. Balvočiutės arbatųracionu, kas jos arbatose, tą ėda mano karvės, aš jas vadinu katinukais. Taip pat ir avys, jos irgi „čiūdna“ veislė – senovinės škudės. Tai tie gyvūnai yra man kaip savaeigės žoliapjovės – ten stambesnio kalibro, čia smuklesnio.
– Jūsų paklausius atrodo, kad neįveikiamų darbų nėra. Kodėl kiti vien tik skundžiasi?
– Lietuvis skundžiasi, kad valdžia nesutvarko, nepadaro, neduoda, vagia, nugyvena. Mes patys kalti, ne valdžia. Lietuvis kada keikia valdžią – pareina po sunkaus darbo, už minimumą, namo, grįždamas nusiperka akcinių kruopų, gal kokį dešros gabalą su pasibaigusiu galiojimo terminu atskirame skyrelyje, ir aš kartais į tą skyrelį užsuku, užsirakina duris keturiomis spynomis, užsitraukia užuolaidas, išjungia šviesą ir palindęs po lova tyliai tyliai, kad kaimynas neišgirstų, keikia gyvenimą. Ne po lova reikia keikti gyvenimą, o kurti gyvenimą. Matyt, sovietmečio palikimas – nemoka naudotis demokratiniais svertais, nežino, kas yra demokratija. Ką žmonės vadina valdžia – ji nėra valdžia, jie yra tarnai ir privalo mums tarnauti. Jeigu žmonės, kurie jiems moka, leidžia jaustis valdžia, tai kodėl ne. Tas prakeiktas lietuvio nuolankumas, kaip sakoma. Reikia veikti, daryti, kaip kas moka. Galimybių yra daug, viską galima padaryti vienybe. Reikia vienybės ir atsakomybės. Visi kažkodėl kalba apie teises, bet pareigas užmiršta. Teisių tariasi turį labai daug, tačiau ir pareigų yra labai daug – pirmiausia, kaip sakė J. Urbšys, savo darbą geraipadaryti. Plačiau žiūrint – pilietinę pareigą užmirštame. Nėra visiškai pilietiškumo, dabar jaunimas tą žodį „Lietuva“ kitaip ištaria ir demokratiją kitaip supranta. Pilietiškumo mažai, štai ir Laisvės kario skulptūros atsiradimas Kaune, šaunuolis V. Matijošaitis. Modernizmas modernizmu – Lukiškių aikštėj stilizuotas, atseit, bunkeris, o ką jis simbolizuoja – tai karas ir vergovė, bet mes laisvi turime būti, mūsų mintys turi būti laisvos, o Vytis – valstybės simbolis nuo senų laikų. Kai pasižiūrėjau per mūsų Nepriklausomybės šimtmetį Mažeikiuose padarytus Gedimino stulpus iš agroplėvelės – verkti norisi. Važiuoji per Lietuvą, pasižiūri – kaimelyje šimtmečiui kryžius pastatytas ar koplytstulpis, ar kokio vietinio drožėjo skulptūra išdrožta. O čia... Kažkoks iš agroplėvelės, pretenduojantis į Lietuvos rekordų durnumo knygą, laikinas ragožis. Mažeikiai sprendimaismanęs nestebina, kadangi prieš kelerius metus mažeikiškiai „burokevičininką“ buvo išrinkę atstovauti Nepriklausomoje Lietuvoje Nepriklausomos Lietuvos Seime. Nusivylimą reikia užmiršti. Patriotiškumas turi būti visur ir kiekvieną dieną. Dabar vėliavos iškėlimas yra pareiga, už neiškėlimą baudžiama administracine bauda – tai baisu. Jeigu žmogus nekelia vėliavos, tai jis nemyli Lietuvos, reikia pagalvoti, kad yra už ką nemylėti... Taigi skatinti, ugdyti tą meilę reikia. Gerais darbais, gerais pavyzdžiais.Kada dabar masiškai pasirodo vėliavos? Per krepšinį. Tai bent krepšinis vienija lietuvius tautiškumo prasme. Nuo pat gimimo turi būti skatinamas tautiškumas ir pilietiškumas, to dabar trūksta irmokyklose, irgyvenime. Pilietiškumas – tai ne vėliavėlės iškėlimas, bet ir pareikalavimas, kad ir iš tautos išrinktųjų, mes gi jų darbdaviai. Sarkastiškai mėgstu pasakyti: „Tokiose neturtingose valstybėse kaip Vokietija, Prancūzija, Anglija jie ten iš neturtingumo streikuoja ir streikuoja vieningai, o mes, matyt, turtingi ir mums nieko netrūksta, mums, kokius sprendimus priėmė, tokie ir gerai.“ Paburbam ir toliau einam vergauti. Tai va, aš nevergauju. Ir skatinu kitus tai daryti ir išsikelti tikslą – jei ne aš, tai kas. Ne kažkas kitas turi padaryti, o tu, jei vienas negali padaryti, tai su kaimynu, jei su kaimynu nepavyksta – su bendruomene daryk. Visi darbai padaromi – nepadaromų darbų nėra.
– Minėjote, kad didžiausia svajonė, kad žmonės būtų laimingi. O ko trūksta, kad jie būtų laimingi?
– Gerumo... Paprasto gerumo. Gal su šia vieta – per kultūrinius renginius, poetinius skaitymus – pavyks vieną kitą žmogų įkvėpti būti geresnį. Kad žmogus būtų geras, reikia labai nedaug – reikia kalbėti, mokėti pasakyti „ačiū“, kurį kartu su „laba diena“ dažniausiai išgirstame tik parduotuvėje iš kasininkių. Galbūt žmogus turi nepagrįstai didžiulių lūkesčių, kurie nedaro žmogaus laimingo. Prisimenu, kaip dar studijuojant LŽŪA, mes, folkloro ansamblio dalyviai, vaikščiojome po etnografinius kaimus, užrašinėdami senų dainininkų dainas. Užeiname į mažą trobelytę, langeliai prie žemės sulindę. Prie pamato jurginų pasodinta, uzarėlių (nasturtų, – aut. past.) pasėta, pasibeldžiame į duris, jos žemos, tik pasilenkus galima įeiti. Jas atidaro močiutė – balta skepetėlė, prijuostėlė išlyginta, prieangyje plūktinė asla smėliuku pabarstyta. Pasikviečia, einame į vidų. Stalas paprastas, senoviškas, iki baltumo nušveistas pelenais, užuolaidėlės išlygintos, vąšeliu apnertos, bet tos močiutės akyse spindi šviesa, gal keturis skyrius prie Smetonos baigusi, bet ji laiminga. Reikia daryti, jei turi svajonę. Mano gyvenimas toks – pirmiausia turi atsirasti svajonė, o jeigu ji tampa tikslu, tada paprasta – belieka tą tikslą įgyvendinti. Nelaukti, kol tau kažkas atneš.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
