Kęstutis Bartkevičius: „Mokslas pavydavo dirbant“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu grynakraujis mažeikiškis, gimęs gydytojų šeimoje, tad man skauda, jei mano miestui skauda, džiaugiuosi, kai matau teigiamus, žmonių gyvenimo kokybę gerinančius pokyčius. Miestas yra daugiamatis organizmas, susidedantis iš daugybės skirtingų detalių, neatsiejamas nuo čia gyvenančių, į darbus skubančių, iš mokyklos sugrįžtančių, parke besiilsinčių žmonių. Būčiau laimingas, jeigu dauguma mažeikiškių, galvodami apie savo miestą, jaustųsi gerai, didžiuotųsi čia gyveną. Juk emocija, atsirandanti sąmonėje pagalvojus apie savo kraštą, daro įtaką apsisprendimui likti jame gyventi, dirbti, atostogauti ar dažniau aplankyti“, – kalbėdamas apie savo ir savo vaikų gimtąjį miestą – Mažeikius – viliasi Seimo narys Kęstutis Bartkevičius.

– Gal atidarykime Jūsų vaikystės, jaunystės prisiminimų duris ir pasivaikščiokime po juos...

– Mūsų trijų brolių vaikystė prabėgo lakstant Sporto gatvėje (dabartinė V. Kudirkos gatvė). Teko ir darželyje dienas leisti – tada tik vienas tebuvo, mediniame pastate Klaipėdos gatvėje. Žinias krimsti pradėjau aštuonmetėje mokykloje, nes gyvenome šalia parko. Plečiantis miestui viena po kitos išdygo 2-oji ir 3-oji vidurinės mokyklos – mane perkėlė į Mažeikių 1-ąją vidurinę. Tai buvo lemtingas įvykis mano asmeniniame gyvenime – ten sutikau pirmąją meilę – savo būsimą žmoną Gražiną. Oi, neklauskite, net neprisimenu, nuo kurios klasės užsimezgė draugystė, gal nuo aštuntos, žodžiu, buvome klasės draugai... Ir iki šiol esame ne tik vyras ir žmona, bet ir draugai. Nebuvau pirmūnas, tačiau iki šiol labai myliu savo mokyklą, dabartinę Merkelio Račkausko gimnaziją, geru žodžiu miniu kiekvieną mane mokiusį pedagogą. Broliai pasekė tėvų pėdomis – vienas gydytojas, o kitas – veterinarijos gydytojas. Tėvai labai norėjo, kad ir aš būčiau gydytoju, tačiau aš pasirinkau ekonomikos studijas.

– O kuo svajojote būti?

– Jei atvirai pasakius, net nežinau. Mokykloje buvau labai pamėgęs muziką, lankiau ir Muzikos mokyklą, tik nelabai sekėsi su muzikos instrumentais susidraugauti. Pasinėriau į muzikos garsus – pradėjau vesti diskotekas, buvau sukaupęs didelę fonoteką, turėjau aparatūrą. Sovietmečiu nebuvo literatūros apie muziką, o norėjosi kažką įdomaus pasakyti, sudominti diskotekų lankytojus, tad klausydavau Liuksemburgo radijo transliuojamas muzikines programas, „vefais“ gaudydavome ir Amerikos balsą, nors tai anais laikais buvo draudžiama. Muzikos garsus papildydavo rodomos fotografijų skaidrės, taip ir su grupėmis šokėjai susipažindavo. Pastangos nebuvo bevaisės – suburdavome dideles mases – tai lyg fotomuzika, o man dar talkino gražiai raiškiai skaitanti Audronė. Beje, ir pats labai mėgau fotografuoti, net žurnalo „Moksleivis“ fotografijos konkurse dalyvavau – pasisekė, išspausdino mano nuotrauką, gaila, kad tą žurnalą berodydamas, kažkur pradanginau. Mano vedamomis diskotekomis susidomėjo ir tuometinis komjaunimo komitetas – pakvietė palinksminti žmones „Ventos“ restorane. Už tai ir pinigų pamokėdavo, man, kaip moksleiviui, buvo paskata – ir juostų, ir ryškalų nusipirkti galėjau, nors ir tėvai paremdavo.

– Kokią vietą vėlesniame gyvenime rado Jūsų pomėgiai – fotografija, muzika? Taip ir „numirė“?

– Ne, vis dar gyvi. Kai studijavau universitete, gyvenau pas dėdę – po paskaitų kiemais lėkdavau kuo greičiau namo, turėjau susiskolinęs aparatūrą, išsinuomodavau diskų, kokybiškai įrašęs muziką, parduodavau ir taip prisidurdavau pragyvenimui. Šie įrašai pasiekdavo ir Mažeikius. Tik fotografija liko primiršta. Svarbiausia studentaujant buvo mokslas, meilė, darbas, tad teko atitolinti kai kuriuos savo pomėgius, o muzika domiuosi po šiai dienai. Esu 7–10 dešimtmečio klasikinio roko muzikos gerbėjas, pasiklausau ir šiuolaikinės jaunimo muzikos, bet neužkabina... Ar skrisčiau lėktuvu, ar minčiau dviračio pedalus – visada su manimi kartu ausinukai, klausausi muzikos, žinių.

– Baigėte mokyklą, toliau sekė mokslai Vilniuje. O kaip Jūsų meilė – ji gi Mažeikiuose liko?

– Taigi, išvykau mokytis į Vilniaus valstybinį universitetą (dabar – Vilniaus universitetas), įgijau ekonomisto specialybę. Sunkūs buvo išsiskyrimai, čia liko mano mylimoji Gražina, todėl kiekvieną savaitgalį grįždavau traukiniu pasimatyti su ja. Tėvai iš pradžių draudė, sakydami, kad daugiau laiko skirčiau mokslams. Žinoma, jie buvo teisūs, bet tada nieko negalėjau padaryti savo jausmams, tad tėvai ėmėsi kitų veiksmų – sumažino finansavimą. Manote, tai sustabdė – ne... Įsidarbinau fotoprekių parduotuvėje, dirbau krovėju, tad reikėjo suspėti ir mokytis, ir dirbti, ir į Mažeikius nulėkti. O tie pasimatymai kartais visai trumpučiai būdavo – keturias valandas prasikratęs autobuse į Mažeikius parvažiuodavau pavakary, o jau paryčiais traukiniu išvažiuodavau atgal. Žinoma, tada pas tėvus neužsukdavau, susitikdavome parke. Po trečio kurso susituokėme, man tada 22 m. buvo, gyvenome pas mano tėvus.

– Kas lėmė, kad įsidarbinote statybinėje organizacijoje?

– Grįžau į Mažeikius, paprastai šnekant – kvalifikuotas tiekėjas su aukštuoju – be siuntimo... Didžiausias mūsų su žmona troškimas – nuosavas butelis. Žinojau, kad tai įmanoma tik dirbant statybinėse organizacijose. Mažeikių statybos trestas pasiūlė krovėjo darbą Gamybinėje technologinėje komplektavimo valdyboje (dabar ten UAB „Mažeikių Varduva“). Nors buvau įformintas darbininku, bet dirbau tiekėju – važinėjau į Rusiją, turėjau išsiųsti prekes, buvo statoma naftos įmonė – ieškojau vamzdžių. Reikėjo žinių, todėl tiek tada, tiek dabar mokslas mane paveja dirbant. Pradėjęs dirbti nuo žemiausio laiptelio, susipažinau su važtaraščiais, vėliau teko mokytis, kaip bendrauti su žmonėmis, išmanyti psichologiją, perprasti manieras, žinoti apsirengimo kodą, skirti dėmesio išvaizdai, komandiniam darbui, išmokti patylėti ir leisti pasisakyti kitam.

– Nesibodėjote dirbti darbininku, nors ir buvote įgijęs aukštąjį mokslą. Kaip prasidėjo Jūsų karjeros šuolis?

– Tik po kurio laiko aukštesnieji vadovai atkreipė dėmesį, kad aš baigęs universitetą, o dirbu paprastu darbininku, viršininko už tai nepaglostė. Pasiūlė Komplektavimo valdybos vadovo pavaduotojo postą, vadovauti apie 480 darbuotojų kolektyvui. Tai reiškė, kad dar labiau priartėjau prie buto. Man sekėsi, pamažu kopiau  karjeros laiptais, tam įtakos turėjo universiteto laikų grupės draugai, pažintys, mokėjimas prieiti prie žmonių – sukdavausi kaip voverė, kad tik į Mažeikius partempčiau deficitinių prekių. Ir pagaliau įgyvendinta svajonė – dviejų kambarių butas. Buvo laikotarpis, kai teko net dvejose pareigose dirbti – Mažeikių statybos tresto valdytojo pavaduotoju bei Gamybinės technologinės komplektavimo valdybos viršininku – o darbuotojų tai per 2 000. Tai buvo sunkus, bet labai įdomus laikotarpis.

– Ilgus metus Statybos trestas buvo galinga ir įtakinga organizacija, dabar tai mena tik aptriušęs su besiplaikstančiais skutais pastatas. Kaip Jums tokia „miesto vizitinė kortelė“?

– Čia privatizacijos pasekmė. Statybos tresto savininkų daug, kai kurie po gabaliuką jau susitvarkė, likęs tas didelis administracinis pastatas. Priežiūra jo turėtų būti tinkamesnė, tapęs vicemeru kviečiau ir Statybos tresto, ir ETG naujuosius šeimininkus, pastaroji jau dabar gražėja ir greitu laiku visiškai pasikeis, papuoš tą miesto dalį. Statybos trestą viena iš minčių buvo aptraukti vakarietiška plėvele, imituojančia tą pastatą, arba tiesiog su užrašu: „Sveiki atvykę į Mažeikius“, tačiau savininkui kaina buvo didelė ir jis įsipareigojo išimti stiklinius langus, kad nesudužtų, ir juos užtraukti plėvele. Dabar tik skutai likę... Gal žmogus neturi lėšų – galėtų atiduoti nors už vieną eurą Savivaldybei, tada būtų galima vienaip ar kitaip „įdarbinti“ tą pastatą, sutvarkyti aplinką.

– Jūs vedęs jau 36 metus, auginate du sūnus. Kas Jums yra šeima?

– Šeimą suvokiu plačiąja prasme – tai ne tik žmona, vaikai, bet ir broliai, jų šeimos nariai. Man kartais sunku parodyti išoriškai savo jausmus, geriau jau vidinė meilė. Meilikavimas, pataikavimas – man svetima. Mes su žmona Gražina suprantame vienas kitą iš žvilgsnio, mums neįprasta pakelti balsą, išgyvename vidumi, geriau patylime, nors mūsų šeimoje irgi yra visko buvę, ir net skaudžių išgyvenimu (kalbu plačiąja šeimos prasme). Šeima mato ir mano krizes, ir sunkius momentus. Tvirtybės semiuosi šeimoje, savi namai, niekas jų nepakeis, esu naminis, šeimos žmogus, todėl ir dabar – pirmadienį į Vilnių, vėlų ketvirtadienio vakarą atgal. Džiaugiamės kol kas vieninteliu anūku, kuriam beveik metukai.

– Žmonai gal patiktų būti lepinamai, o dabar „įsikinkiusi“ į tokį nemoterišką verslą. Ar nesijaučiate nuskriaudęs žmoną?

– Taip. Galima pritarti, kad savotiškai ir nuskriaudžiau. Vienas etapas buvo skausmingas – beveik 3 metus dirbau Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generaliniu direktoriumi, tai buvo baisus man laikotarpis, bet kartu ir įdomus. Tada verslą perėmė ne žmona, bet ji palaipsniui įsiliejo – vaikai jau buvo paaugę, jai norėjosi veiklos. Teisingai žmona sako: „Tik nelįsk į „Varduvos“ reikalus, kaip buvęs vadovas gali atvažiuoti į svečius.“ Mes puikiai sutariame, nes, jei dviese pradėtume vadovauti, išeitų mišrainė. Iš Klaipėdos kasdien grįždavau namo, o ir dokumentus reikėjo atidžiai perskaityti, kuriuos pasirašydavau, kad nebūtų kokių „pakištukų“.

– Jūs be jokių protekcijų buvote paskirtas į šias pareigas. Kaip Jus pastebėjo?

– Beje, šias pareigas man pasiūlė tuometinis premjeras R. Paksas, pastebėjęs mano veiklą, be to, buvau kuklus žmogus, atsidavęs savo šeimai, vertinantis vertybes, įskiepytas tėvų. Ir kaip atsakysi, kai tave pats premjeras kviečia... Žmogui iš provincijos siūlo pabandyti. Vos tik atėjusį mane užpuolė žiniasklaida, talžė, narstė, viena žurnalistė mane įvardino „atėjusiu nuo vonios kilimėlio į uostą“. Kas tą puolimą padėjo atlaikyti, kas suteikė tvirtybės – pirmiausia, šeima, aplinkinių palaikymas. Vėliau tie kritikai pamatė ir mano darbas parodė, kad ne toks aš jau „vonios kilimėlis“... Kartais, kai tave muša, norisi užsidaryti. Ten dirbdamas susipažinau su politika – kas yra Seimas, seimūnai, vyriausybės nariai, per visą tą laikotarpį pasikeitė berods 5 premjerai, 4 ministrai, tada buvo ir R. Pakso griūtis, ir man buvo liepta atsistatydinti, tačiau už mane mūru stojo kolektyvas – niekas netikėjo, kad tiek ilgai išbūsiu.

– Netikėtai tapote ir vicemeru...

– To negalima pavadinti netikėtumu. Tiesiog buvo suteikta galimybė padirbėti gimtojo miesto labui. Tai buvo labai vertinga patirtis. Vietos savivaldoje pradėjau dalyvauti nuo 1997 m., tada išvis jokiai partijai nepriklausiau, paprasčiausiai paprašė ateiti „į sąrašą“. Pareiškęs norą, kad tik neįtrauktų į pirmąjį dešimtuką, sutikau. Taip jau lėmė atsitiktinumas, kad ta partija laimėjo 12 vietų, o aš buvau vienuoliktas. Būdamas Tarybos narys daug ką pamačiau, išmokau, padėjo ir dalyvavimas visuomeninėje veikloje – įkūriau Mažeikių verslininkų asociaciją ir buvau jos prezidentas, tapau Mažeikių Rotary klubo nariu. Įsiliejau į Lietuvos verslo konfederacijos ICC Lietuva prezidiumo narių gretas, dirbdamas Klaipėdoje buvau Klaipėdos vadovų klubo narys, Klaipėdos pramonininkų asociacijos narys, vėliau Šiaulių pramonės ir prekybos amatų rūmų tarybos narys. Bendraudamas ir susiburdamas tu labiau pleti srities, kurioje dirbi, akiratį.

– Esate Sveikos gyvensenos komisijos pirmininko pavaduotojas. Kaip Jūs rūpinatės savo sveikata?

– Esu už tai, kad sveikatinimas prasidėtų nuo mažumės, o jis apima labai daug sričių – judėjimo skatinimą, mokestines lengvatas, vaikų užimtumą, vasaros poilsio stovyklas, užsiėmimus baseine, plaukimo mokymą, paplūdimių įteisinimą ir pan. – vaikas turi būti užimtas, kad netaptų „gatvinis“. Pats esu paprastas normalus žmogus, tik nerūkau. Pirmiau krepšinį žaisdavau, dabar su metais renkuosi ramesnį judėjimą – pasivaikščiojimą, važinėjimą dviračiu. Po kiemus važinėdamas žinau ir realią kiemų būklę, matau, kaip keičiasi miestas. Važinėju dažniausiai vienas, ausyse ausinukės – klausausi muzikos ir minu savo maršrutu, atostogaujant Palangoje kompaniją palaiko žmona. Dabar pavasaris – tai dviratukas man pats geriausias, o Vilniuje tiesiog vaikštau.

– Prakalbote apie draugystę su dviračiu. Kaip dar atsipalaiduojate po darbo?

– Visai atitrūkti nuo darbo negaliu, be to, ir neįmanoma. Sūnūs padovanojo geras ausines, užsidedu jas ir panyru į muzikos pasaulį. Tada namiškiai jau žino – prie manęs neik. Energijos suteikia vanojimasis pirtyje, atgaivos – pasivaikščiojimai su žmona, bendravimas su vaikais, anūku. Kartais su draugais užmetu meškeres – išsitempia į žvejybą, nelabai mėgstu žvejoti, bet malonumo suteikia pabendravimas, poilsis gamtoje.

– Esate viešas žmogus, tad asmeninis gyvenimas labai apribotas...

– Iki šiol man niekas negali prikabinti jokių etikečių, nešėlstu restoranuose, kavinėse. Visur turi elgtis deramai – su žmonėmis, priėmimuose, parduotuvėje. Prisimenu įvykį, kai dirbau vicemeru – senamiestyje ką tik buvo atsidariusi „Maxima“, nutariau savaitei apsipirkti, be to, dar ir akcija buvo. Prisidėjau nemažai, man prie kasos tik pypt, pypt, pypt... ir susidarė eilė. Viena ausimi girdžiu: „Žiūrėk, kaip valdžia apsipirkinėja.“ Ir skaudu, ir neramu pasidarė – vadinasi, ir parduotuvėje tu turi elgtis kitaip nei eilinis pirkėjas, todėl ir apsipirkti reikia ne savaitei, nerodyk savo turtų, žiedų. Žmogus skaudžiai reaguoja, jis viską pastebi.

– Jeigu galėtumėte įjungti laiko mašiną, ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime?

– Nieko nekeisčiau ir neišeitų, jei kažką sugrįžęs į praeitį keistum, išsiderintum. Pabendrauju su jaunais žmonėmis, jie tiek visko nori, o aš tada norėjau tik ... buto, planuose nei Seimo, nei aukštų postų – gyvenimas nurodo tavo gyvenimo kryptį. Pirma kadencija Seime išėjo kaip „netyčiukas“, antroji įpareigojo labiausiai – žmonės juk patikėjo manimi, mano darbais, populiarumo nesivaikau, tad niekada nežadu, jei negaliu padėti. Nemėgstu blaškytis po televizijos laidas – tą laiką geriau skiriu rinkėjui – jis mano darbdavys, išklausau kiekvieną: ar tai aukšto rango asmuo, ar mama, ar benamis – visi jie svarbūs. Kaip Seimo narys įsitikinau, kad turi žinoti ne tik padėtį Mažeikiuose, bet ir kas vyksta aplinkiniuose rajonuose, tada suvoki, kad tos pačios problemos būdingos visam regionui.

– Apie savo charakterį sunkiausia kalbėti, bet gal galite kelis savo būdo bruožus paminėti?

– Nesu impulsyvus, nors kartais turi greitai priimti sprendimus, bet, kurie susiję su žmogumi, reikia gerai pasverti, kitaip tau atsisuka antru galu. Charakterį geriau aplinkiniams jau vertinti, bet manau, kad esu ramus išorėje, yra buvę išvedę iš kantrybės, bet daugiau degu vidumi. Su amžium gal ir daugiau emocijų išsiveržia, bet niekada negaliu įžeidinėti Mažeikių, Lietuvos, žmonių. Nebijau politinei valdžiai pasakyti savo nuomonę, bet tai darau savam rate, nesolidu išėjus viską tarškėti masinėms ryšio priemonėms. Manau, kad politikoje, kaip ir šeimoje, pirmiausia reikia išsiaiškinti viduje, išsakyti nuomones, jausmus ir prieiti prie bendros nuomonės.

– Ką norėtumėte pasakyti mažeikiškiams, ko palinkėtumėte?

– Palinkėčiau ramybės, bet kai toks neramus laikotarpis... Linkiu geranoriškumo, dėmesingumo vieni kitiems – Mažeikiai ypač specifinis miestas. Ar esate tai pastebėję? Žmonės kaip ir visoje Lietuvoje, yra ir geriečių, ir niurzglių, bet būkime savo miesto patriotai ir nežeminkime jo vardo. Nesmagu, kai Seimo nariai teiraujasi: „Kas pas jus čia darosi?“ Aš suprantu, Mažeikiams buvo sunku – tai jaunas miestas, turintis daug įvairių spręstinų problemų, bet jeigu visi bent kokį lašelį gerumo pridėtume, tas gerumas pareitų su kaupu. Suprantu, nori ateiti ta, kita, karta – jos labai laukiame, bet būk geranoriškas. Gimstame su užlenktomis rankomis, ateik tu atviru delnu ir atvira širdimi – reikia naujovių. Manau, geranoriški darbai ir mąstymas gali Mažeikius padaryti tikrai tuos, kuriuose gyventi gera.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode