„Mums skirta tiek daug – tik turėkime akis tai pamatyti, širdį – pamilti ir rankas – viską apglėbti. Darykime, ką galime, priemonėmis, kurias turime ir ten, kur esame“, – teigia Brigita Momgaudienė, Mažeikių darželio-mokyklos „Kregždutė“ direktorė, teigdama, kad meilė artimam – didelis dalykas, skatina pastebėti mus supančius žmones, tiesiog juos mylėti. Gyvenime rasti daugiau pozityvumo, daugiau šypsotis, apglėbti kitus atjauta, dėmesingumu, pagarba. Interviu su ja.
– Turbūt sutiksite, kad vaiko charakterį formuoja šeima, iš vaikystės ateina meilė, pomėgiai, požiūris į aplinkinius...
– Vaikai dabar ne tik žingeidūs, bet ir laisvi, geranoriški, nori viską žinoti, pažinti, nors yra ir tokių, kuriuos reikia paskatinti, tai priklauso nuo to, kaip tu sudominsi juos. Mes esame tik pagalbininkai, padedantys ugdyti vaikus, o pagrindą turi atsinešti iš šeimos. Pastebėjau, kad tėvai labai užimti ir mažai laiko skiria savo atžaloms – vaikai neskaito, neparuošia užduočių. Bendrauti su vaikais, pasidomėti, kaip jam sekasi, galima ir atliekant namų ruošos darbus, tačiau kompiuterinės technologijos, nors ir turi teigiamų pusių, tiek vaikus, tiek tėvus įtraukia į savo verpetą – vaikai tampa nelabai matomi tėvų. Gal todėl ne visi vaikai nori skaityti, o tėvai galėtų daugiau pratinti prie knygų. Skaitymas juk labai padeda rašinėlių rašymui, turtėja žodynas.
– O kokia buvo Jūsų vaikystė?
– Gimiau ir augau Šilutėje, prie gražuolės Šyšos. Nedidelėse dviejų kambariukų patalpose spaudėmės aštuoniese – 4 seserys, 3 broliai ir mama, bet turėjome nediduką sodą ir daržą prie namų. Sunkus buvo gyvenimas vaikystėje, nes mama viena mus augino. Tekdavo net žiemą per pusnis su vasariniais bateliais į mokyklą eiti, nes žieminių tiesiog neturėjau. Gerai, kad tais laikais buvo uniformos, niekas neišsiskirdavo. Gyvenimas nebuvo toks turtingas, kad galėtum keisti drabužius. Man, kaip jauniausiam vaikui, lengviau buvo, nes jau vyresnieji padėjo.
– Nuo Jūsų sklinda šiluma, jautrumas. Gal tai paveldėta iš mamos?
– Mama visą širdį atiduodavo vaikams, vėliau anūkams – tai persidavė ir man. Nors ji dirbo mokykloje valytoja, bet buvo labai kūrybinga, siūdavo mums gražius karnavalinius rūbus – berniukams šarvus, mergaitėms – sukneles, gėles ir tai sugebėdavo padaryti iš paprastų priemonių, kurioms nereikėjo daug pinigų, tik fantazijos ir darbo. Tam tiko ir krepinis popierius, o formoms suteikti naudodavo vielą. Tuomet mokyklose buvo gražios šventės, gaila, kad dabar to nebeliko. Mama stengdavosi nė vieno mūsų neišskirti ir norėjo visiems vaikams padėti, prižiūrėdavo anūkus. Kartą išvažiavo... ir gyvenimas nutrūko tiesiog gatvėje – širdis sustojo. Ji turėjo daug kūrybos, daug meilės ir visa tai išdalino vaikams.
– Dažniausiai pagrandukai būna išlepę, o koks Jūs buvote vaikas? Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?
– Kaip mergaitė vaikystėje gal ir nelabai darbšti buvau, tačiau jautri, mėgstanti bendrauti, bet nemėgstanti lakstyti po šokius. Man, kaip jauniausiai, teko būti mamos pagalbininke, kai vyresnieji – seserys, broliai – atveždavo prižiūrėti vaikus, dažniausiai vasaros atostogų metu. Taip jau išėjo, kad visą gyvenimą sukausi tarp vaikų ir su jais. Baigiau Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą. Dėkinga pradinių klasių mokytojai, kuri mokė gražiai šokti, išmokė labai gražiai rašyti, gal ir dabar gražiai teberašau. Mokslai sekėsi vidutiniškai, bet jau vaikystėje buvau „prie meno“. Mano mokslo laikais buvo didelė pagarba mokytojams, kurie ir į kampą statydavo, ir po du koridoriumi vaikščiodavome. Be to, vaikai buvo draugiški ir patyčios nebuvo įsišaknijusios. Dabar vaikai labai žino savo teises, bet nežino pareigų.
– Šiais laikais didelis žaislų pasirinkimas, o žaidžiama dažniausiai tarp keturių sienų – prie kompiuterių, telefonų ir pan. O kokie buvo Jūsų laikmečio žaislai?
– Kaimynystėje gyveno panašaus amžiaus mergaitės, jos ir buvo žaidimų draugės. Kieme augo gražūs alyvų krūmai, gėlės, šalia daržas. Dar gražesnė pavėsinė – jazminų krūmas. Žaislai, kuriuos pasidarydavome patys, būdavo iš šios aplinkos – tai įvairūs indeliai: lėkštutės, puodeliai ir pan. Pasidarydavome lentynėles, spinteles, ant jų suguldavo iš namų atsinešti mažmožiai ir žaisdavome parduotuvę, net savo pinigus turėjome, pasidarydavome iš popieriaus. Prisimenu, kai vaikystėje už pagalbą ravint daržus gavau gal 50 kapeikų ir, kokia laimė, aš nusipirkau žaislinių indelių rinkinį. Daug buvo įdomių žaidimų, ieškodavome paslapties, kurią užkasdavome. Nors turėjau lėlių, žinoma, ne tokių įmantrių kaip dabar, bet karpydavome lėles iš popieriaus, joms pačios siūdavome popierines sukneles, darydavome popierines lovytes. Tai buvo žaidimai, kuriems reikėjo fantazijos ir įdėti daug kūrybos.
– Nors visą laiką sukotės tarp vaikų, nestokojote kūrybiškumo, bet buvote pasirinkusi vyrišką mašinų gamybos technologijos specialybę Kauno politechnikos institute. Kodėl?
– Baigusi vidurinę, pirmus metus niekur nestojau, nes dar nebuvau apsisprendusi, gal ir noro nebuvo – tai tuos metus prižiūrėjau sesers berniuką. O į šį institutą, kurio taip ir nebaigiau, stojau galbūt todėl, kad ten dėstytoju dirbo mano brolis. Studijos atnešė ir gražių akimirkų – ten sutikau savo būsimą vyrą Leonardą, su kuriuo susilaukėme sūnaus ir dukros.
– Kaip santuoka pakeitė Jūsų gyvenimą?
– Ištekėjusi atvažiavau į Mažeikius, vyro gimtinę. Meilė vaikams ir kūrybiškumas atvedė mane į lopšelį-darželį „Varpelis“, kur įsidarbinau auklėtoja. Suvokusi, kad tai ir yra mano tikrasis kelias, įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą. Suderinusi motinystę, vaikų auginimą, jį baigiau neakivaizdiniu būdu, žinoma, su pertraukomis. Darbas su vaikais man buvo ir yra labai mielas. Dirbant šį darbą reikia turėti ir meninių gebėjimų, ir kūrybiškumo. Sakoma, žmogus laimingas, kai jis dirba savo mėgstamą darbą ir toje vietoje, kur gali daryti geriausiai. Pradėjusi dirbti lopšelyje-darželyje „Kregždutė“ metodininke, nuo 1986 m. vadovauju šiai įstaigai.
– Šis darželis priklausė Elektrotechnikos gamyklai. Ar nebuvo kritinių momentų?
– Reikėjo pergyventi įvairius laikotarpius – ir reorganizaciją, ir vaikų skaičiaus sumažėjimą, ir kai buvome ant išlikimo ribos. Dvejus metus gyvenome be atlyginimo, mūsų atlyginimas tada buvo gamyklos labdara, joje gaminami daiktai. Teko gyventi iš vyro atlyginimo. Išlikome, prisikėlėme ir renovaciją atlikome.
– Dalindama save kitiems vaikams, nepamirštate ir savo vaikų bei anūkų. Kaip švenčiate šventes, ar mėgstate suktis virtuvėje?
– Mano mama mėgo šeimininkauti ir aš prieš šventes ilgiau čia užtrunku, viską mėgstu gaminti pati. Laukdama šv. Kalėdoms parvykstančių vaikų su anūkais, stengiuosi išpuošti kiekvieną buto kampelį, kad spalvingi, išpuošti namai alsuotų šiluma. Pradžiuginu mažuosius, o ir tie mano didieji džiaugiasi kaip maži vaikai, jausdami gerą kalėdinę dvasią. Žinoma, yra ir sveikinimai, ir dovanėlės, dar, žiūrėk, netikėtai ir Kalėdų Senelis ateina, mus su vaikais jungia šiltas ir stiprus ryšys. Esame visi kūrybingi, tad nenuobodžiaujame, o per ilgąsias šventes stengiamės kur nors išvažiuoti. Beje, šiemet esame suplanavę išvyką į Turkiją – visi aštuoni: vaikai, anūkai, aš. Gyvenu viena, todėl nėra poreikio gaminti, tačiau kartais norisi išbandyti naują receptą ar duonos išsikepti – tada atnešu pavaišinti kolegas.
– Užsiminėte apie religinių švenčių šventimą, augote sovietmečiu. Kokios jos buvo?
– Vaikystėje, nors ir be didelių dovanų, kukliai, bet švęsdavome šv. Kalėdas. Prisimenu, mama išsiversdavo kailinius ir tapdavo Seneliu Šalčiu (taip tada vadindavome), labai jo bijodavau. Žinoma, aš tada buvau vaikas ir nežinojau, kad tai mama.
– Jūs, kaip ir mama, esate evangelikė liuteronė. Kaip prasideda Jūsų diena?
– Esu tikinti. Prieš pradėdama dieną ir eidama miegoti dėkoju, kad galiu matyti vaikus, džiaugtis gyvenimu. Darydama gerus darbu, visada pagalvoju, kad darau ne dėl savęs, o dėl vaikų, kad jiems paliktų, todėl manęs niekas negali sutrukdyti. Jei yra toks tikslas, aš jo sieksiu ir pasieksiu. Ir aukščiausiasis, tai matydamas, laiku atsiųs man tinkamus žmones, kurie ir patarimų duos, ir morališkai palaikys. Džiaugiuosi, kad galiu pasikalbėti, siųsti savo geras žinias į Visatą, galiu džiaugtis gyvenimu ir tikiu, kad žmogus, ko nori, tą ir gauna, ką šneka, tą ir turi. Kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda įgyvendinti tą troškimą. Tuo tikiu, todėl stengiuosi mąstyti pozityviai.
– Prieš dvylika metų netekote vyro, vaikai jau užaugę. Kas padėjo įveikti netektį ir ar neliūdina vienatvė?
– Išgyventi padėjo mano aktyvi veikla, vaikai ir kolegos. Žinoma, būna ir liūdnų minučių, grįžti į namus, o čia vieniša – tada įsijungiu ramią muziką, ypač mėgstu gitarų skambesį, klausausi jos ir šeimininkauju, kartu ir pamedituoju. Tiesiog pabūnu su savimi. Dar šiek tiek lieka laiko romantiniams filmams pasižiūrėti. Nemėgstu žiūrėti negatyvių televizijos laidų, ir taip daug skausmo bei neteisybės matome aplinkui. Žiūrėti ir išgyventi kitų gyvenimą yra sunku.
– Koks dabar Jūsų užimtumas, laisvalaikis?
– Veiklos net per daug. Mano laisvalaikis – šokiai, sportas, gera muzika. Jau penktus metus mokyklėlėje šokame linijinius šokius, teko dalyvauti ir festivalyje, kitų renginių metu. Į draugystę buvau pasiėmusi lazdas, bet pradėjau sportuoti sporto klube. Kai kurie vadovai gyvena taip: darbas–namai, namai–darbas, ir stebisi, kad amžius nebe tas šiems pomėgiams. Bet amžius – tai tik skaičiai. Juk dar sodas manęs laukia, kuriame tik šiltnamis, gėlės ir žalia veja. Pati pjaunu žolę, pati prižiūriu, tik vyriškus darbus nuveikti prikimba sūnus. Sodas man – poilsio zona pabūti, pavakaroti, pabendrauti. Buvau pradėjusi piešti, reikia tik rasti laiko ir prisėsti.
– Neatskiriama Jūsų gyvenimo dalis ir aktyvi visuomeninė veikla. Net penkiolika metų esate Reivyčių bendruomenės pirmininkė. Ką ši altruistinė veikla Jums duoda?
– Džiaugiuosi, kad galiu išsibarsčiusią bendruomenę surinkti į būrį, kažkam padėti – pakeisti kasdienybę įdomia veikla. Kai pamatau žmonių šypsenas ar akyse pasirodžiusią ašarą, džiaugiuosi, vadinasi, pavyko renginys, tolimesnė ar artimesnė išvyka. Man patinka organizuoti, bendrauti su žmonėmis, ypač su pagyvenusiais, dirbti su vaikais. Nėra laiko liūdėti.
– Turint tiek veiklos, tikriausiai susierzinimui nebelieka vietos?
– Nors visa tai ir sumažina stresą, bet neigiami kamuoliukai kartais išlenda, supranti, kad kartais ir pasikarščiuoji, ir neteisingai pasakai. Blogą nuotaiką turi palikti namuose, bet kartais iš vidaus ateina tas susierzinimas. Nesu kerštinga ir neigiamų emocijų nesistengiu nešiotis visą dieną, ir, kai kartais spontaniškai išsprūsta neteisingas žodis – reikia ir atsiprašyti. Tik tai, kas tikra, kas spindi savimi, o ne dirbtinumu, yra gražu.
– Mokykla – neatskiriama Jūsų gyvenimo dalis. Kokia Jūsų darbo filosofija?
– Mes apie save turime sužinoti kuo daugiau, tik tada patys tampame geresni. Tą suvokę mes ir žmones darome geresnius. Nuoširdžiai bendraudamas tu esi pats savimi. Aš nesipuikuoju, kad esu vadovas, nereikia man karūnos, pirmiausia – aš esu žmogus, todėl ir kolektyve man visi lygūs, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, visi dirba vertingą darbą. Jei yra komandinis darbas – tai yra ir rezultatas. Visada noriu būti SAVIMI ir leisti kitiems būti kitais.
Norėdama skanaus bei sveikesnio maisto, B. Momgaudienė savo vaikus ir anūkus lepina ir namie keptais tortais. Mėgstamiausiu sutiko pasidalinti ir su skaitytojais.
Tortas su kondensuotu pienu
Tešlai:
Miltų – 8 šaukštai
kiaušinių – 2 vnt.
kondensuoto pieno – 1 indelis
sodos – nubrauktas šaukštelis (nugesinti 2 šaukštuose grietinės)
Pertepimui:
Grietinės – 800 g (palaikyti šaldytuve)
Cukraus – 2 v. šaukštai
Vanilinio cukraus – pagal skonį
Eiga:
Sumaišyti tešlai skirtus produktus. Skardą patepti aliejumi ir iškepti 4 pagrindus („blynus“).
Pertepimui grietinę sumaišyti su cukrumi, vaniliniu cukrumi, tačiau neplakti.
Iškeptus „blynus“ pertepti grietine, nepamirštant aptepti ir kraštus. Viską apibarstome kokoso drožlėmis arba sutrupintais sausainiais, puošiame įvairiais pabarstukais. Dedame į šaldytuvą ir laikome per naktį.
Skanaus.
Gyvenimo credo: niekada niekada nepasiduoti!
Gražina VERŠINSKIENĖ
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
