Kačerginės miestelyje Ada gyvena nuo pat gimimo – net ir daugiau nei dešimt metų, praleistų kitose vietovėse, neatėmė iš jos senbuvės titulo. Ji sako, kad Kačerginė visada buvęs kurortas ir prisimena nuostabius paplūdimius prie Nemuno, nusėtus poilsiautojų.
Senbuvė pasitinka išpuoselėtuose namuose, kuriuose pilna gėlių – sesers anūkas su sužadėtine devyniasdešimtmetei padeda rūpintis visu „ūkiu“ – augintiniais, aplinka, šiltnamyje augančiomis gėrybėmis. Šalia laksto juodas murklys, reikalaudamas dėmesio ir bent jau paglostymo. „Tik uždaryk vartelius, kad katinas nepabėgtų, – taria Ada Grikietytė ir pakviečia užeiti. – Jis dažnai pats vartelius atsidaro ir išskuodžia“. Tuo teko įsitikinti ir 15min žurnalistei pokalbio pabaigoje.
„Mūsų šeima labai išsiskyrė iš kitų, buvome labai darnūs, sutariantys vieni su kitais, – pradeda pasakoti Ada, užaugusi gausiame artimųjų būryje, – sesuo Elena, broliai Zigmas ir Albinas bei tėvai vienas kitam buvo mylimiausi žmonės. Ada šeimoje – pati jauniausia. Ji neturėjo nė 18 metų, kai teko su šeima pasitraukti į Vokietiją, kad nebūtų išvežti į Sibirą, – Išvykome 1944 metais, o į Kačerginę sugrįžome 1957-aisiais metais.“ Iki tol šeima gyveno Kalveliuose, Rusnėje, Smalininkuose.
Grikiečių šeima prieš išvažiuojant turėjo nemažą ūkį: „Pjovėme visas kiaules, rūkėme mėsą, darėme dešras ir dėjome į lagaminą, kad vežtumėmės“, – pasakoja Ada. Moteria Vokietijoje įstrigo didžiuliai traukiniai ir minios žmonių. „Kalbos mes tai juk nemokėjome, buvo sunku. Tačiau savo maisto nemažai turėjome, o ir ten gautas maistas taip pat buvo neblogas, išgyvenome“.
Moteris nesiskundžia gyvenimo išbandymais, kurių patyrė ne vieną. „Vokietijoje buvome atsidūrę prie tokių didžiulių cisternų – mus buvo paėmę dirbti į kariuomenę, kurioje vienos merginos, gal 100. Nuo tų cisternų reikėjo veidą saugoti, odą, nes likdavo baisios dėmės. Labai keista pirtis ten buvo – didžiulis kambarys, o kai atsuki vandenį – lyja visame tame kambaryje. Ilgai neišbuvome Vokietijoje, po daugiau kaip metų grįžome į Lietuvą.“
Ada rodo visą pluoštą nuotraukų. „Kai kurias nuotraukas turėjau slėpti batuose, kojinėse, kad išsineščiau, nes mus labai tikrindavo.“
Po emigracijos prasidėjo nelengvas Ados gyvenimo metas – su ašaromis ji mena savo brolių likimą, nes ant jų kapų negali padėti nei gėlių, nei uždegti žvakelės. Jų, Albino ir Zigmo, gyvenimai susiklostė skaudžiai, dėl to Ada sako, kad nebūna nei dienos, kad nenubrauktų ašaros. Albinas Grikietis dingo be žinios Vokietijoje, o Zigmas Grikietis-Varnas, partizanas, kovojęs už Lietuvos laisvę, buvo nušautas. „Du broliai ir sesuo jau palikę šį pasaulį. Sapnuoju kartais brolius ir mąstau, kad nebuvo tos mūsų jaunystės“, – susigraudina Ada. Zigmas žuvo 26-erių, o Albinas 24 metų.
Grįžusi Ada dirbo Kačerginės sanatorijoje daugiau kaip dešimt metų slauge, taip pat gamino maišelius – darbo vietą ji taip ir vadina – „maišiukais“.
Sesės „žvejytės“ traukdavo didelius laimikius
Ada kur kas labiau pralinksmėja pasakodama apie savo vaikystę ir jaunystę: „Mūsų su sese niekaip kitaip nevadino kaip kad Žvejytės“, – juokiasi ji. Prisimena, kad kelerius metus gyveno Rusnėje. Sako, kad ten niekas nesistebėjęs, kad ji su sese žvejojusi, tačiau kitur jos tikrai patraukdavo dėmesį ir akį.
„Tinklus mezgė visa mūsų šeima, išskyrus mamą. O žvejoti mes pradėjome labai anksti – tai išties buvo labai nelengvas darbas, reikalaujantis daug jėgos ir pastangų. Paprasta tikrai nebuvo. Žvejojau turbūt daugiau kaip 10 metų, – tik pradėjusiai ir broliai labai padėdavo, mus su sese saugodavo, prižiūrėdavo. Mano sesuo buvo lepesnė, užsimanydavo miego bežvejodama ir palieka vieną brolį (daugiausiai Albiną), ir jau bėga namo (juokiasi). Bet brolis nepykdavo, lepindavo.“
Ada su šypsena prisimena savo vaikystę, kaip augo su sese – visi manė, kad jos dvynukės. Nors metų skirtumas ir nedidelis, tačiau vyresnę sesę vėliau A.Grikietytė praaugo, todėl visi galvojo, kad ji vyresnė. „Turėjo mums siuvėja pasiuvusi gražias vienodas sukneles, rožines, su žirniukais. O aš tai mėgdavau maudytis – vos tik kas ir lekiu iškart į Nemuną. Nusimečiau aš tą suknelę kažin kur ir maudausi. Po kiek laiko tik žiūriu, kad tos suknelės jau nematyti – ogi ją karvė žiaumoja (juokiasi). O kad aš pradėjau verkti! Pro šalį ėję vasarotojai, mane visaip guodė, netgi kvietė ateiti pas juos į svečius ir naują suknelę nupirkti“, – prisimena Kačerginės senbuvė.
Į pačią Kačerginę po klajonių ji parvyko tik 1957-aisiais. „Iki tol Glaudėmės įvairiuose miesteliuose Rusnėje, Smalininkuose, Kalveliuose. Būdavo tokių naktų Rusnėje, kai pagaudavome penkis centnerius žiobrių. Baisiai bijojome, kad tik į laikraščius nepatektume, nes dėl brolio partizano slapstėmės… Mes gyvenome „komandiruotėse“, keliavome iš vienos vietos į kitą, slėpdavomės nuo stribų, stengdavomės vengti viešumos, miesteliuose per daug nesirodydavome. Labai bijodavau, kad didelės žuvys į tinklą įlendą, bet kodėl – nežinau (juokiasi). Matyt dėl to, kad kokio skenduolio neištrauktume. Rusnėje, kai dar nebuvo tilto, keldavomės tokiu keltu su lynu, kurį savo rankomis reikėjo traukti. Ir tas lynas kažkada užkabino skenduolį – pati jo nemačiau. Bet paaiškėjo, kad tai buvęs žmogus, kuris uždegdavo žibintus ir su darbininkų algomis keliavęs, tai jį užpuolė, apiplėšė, pririšo akmenį prie kaklo ir įmetę į upę“, – tokį įvykį prisimena Ada.
Žvejojant pasitaikydavo nemažai laimikių – ne tik 5 centneriai žiobrių, bet ir kitų. Ada pasakoja, kad buvo pagavusi didžiulį ungurį, buvęs jis gal 4,5 kg svorio. „Tokį pagauti tikras iššūkis. Unguriams, beje, reikia vilnonio skuduro“, – sako moteris. Kam tas skuduras vilnonis? Ogi todėl, kad ungurys slysta, su ranka neišlaikysi, o tas skuduras padeda. Tiesa, pabėgusių tų ungurių būdavo taip pat ne vienas.
Ada sako, kad tinklais traukdavo tiek daug žuvų, kad net baltuodavo, tuščios vietos nesimatydavo. Gaudavo netgi premijas. Į parankes kabindavosi žvejai, į barą kviesdavo, ale kur eisi su pijokais, juokiasi Ada.
Ar daug kavalierių buvo? „Rimtų tai ne, nors piršosi ne kartą. Kodėl nesutikau? Ką tu žinai, už kokio ištekėsi… (juokiasi). Keistų būdavo, vienas išvis priekabus, net ir prisiminti nesinori – kur eidavau, ten iš paskos, į namus veržėsi, ir paplūdimy šalia atsidūrė“, – sako senbuvė.
Žvejyba – darbas, o ne malonumas
A.Grikietytė pasakoja, kad žvejojo daugiau 10 metų – o kur dar vaikystėje ištrauktos žuvys! „Mano senelis didelį tinklą traukdamas nukrito ir mirė, tėčiui tada buvo 10 metų. Tad tos žvejybos tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, žvejojo senelis, tėtis, broliai…“ Klausiu Ados – ar jai patikdavo žvejoti, – tai daugiau darbas ar malonumas? „Oi ne malonumas, tikrai ne malonumas“, – juokiasi Ada. Sako, tris dienas ir tris naktis yra nemiegojusi, tada kai žvejojo, teko atrasti būdų, kad neužmigtų. Labiausia bijodavo, kad tinklas kur užklius, – sutaisyti jį paprasta, bet kur kas sunkiau būdavo tada, kai tekdavo palikti kur užkliuvusį, nes neišeidavo ištraukti.
Didžiausia žuvis, kurią pagavo Ada buvo lašiša – be galvos ir vidurių ji svėrė net 18 kg, buvo pagauta Kalveliuose. Labiausiai moteriai patinka farširuota, rūkyta žuvis bei ta, kuri ant laužo kepta. O pati mėgstamiausia – žiobris. „Anūkas parvežė iš Norvegijos lašišos – ne ta, nors tu ką. Dariau visaip, bet skonis jau ne tas. Apskritai žuvis jau ne tokio skonio, kokia buvo mano laikais. Ruošiau lašišą su citrina, druska, tešlą padariau iš šviesaus alaus, kiaušinio, stiklinės miltų – pavyko visai skaniai, tik daug aliejaus teko įpilti – kepiau pamažu keptuvėje apvoliotą. Ale kvapas ne tas… Vis tiek ne tas. Man jau geriau karpis“, – sako Ada.
O kaip meškerė? Ar teko su ja žvejoti? „Oi tikrai ne, jau kaip baigiau su tinklais, ir viskas. Vaikeli, koks sunkus darbas, važiuoti prieš srovę, traukti tinklus… Pakartoti žvejybos nenorėčiau. O štai brolis Zigmas, prisimenu, tai tik parbėgdavo iš mokyklos ir iškart į Nemuną žvejoti“, – prisimena moteris.
Klausiu Ados – ar ji jaučiasi laiminga? Giliose pašnekovės akyse matau šypseną: „Na žinai, tik per ilgai gyvenu. Ant nieko nepykstu, niekam nejaučiu blogų jausmų, gal man tokia dalia skirta? Aš labai sunkiai dirbau – kad ir miške per dieną mėlynių 30 litrų surinkdavau“, – prisimena Ada ir rodo visą pluoštą nuotraukų, toliau pasakodama svarbiausius ir įdomiausius savo potyrius. Juose visas jos gyvenimas, meilė artimam ir savo šaliai Lietuvai.
Asta Kaušakienė / 15min.lt
