Povilas Šverebas (g. 1958 m. Padvarninkuose, Mažeikių r.) – istorikas, pedagogas, Vilniaus dailės akademijos lektorius ir leidyklos redaktorius. 1976 m. baigė Sedos vidurinę mokyklą. Paskelbė per 100 straipsnių mokslo ir populiariuosiuose leidiniuose. Su kitais parengė monografijas „Seda“ (1997 m.), „Renavas“ (2001 m.), „Žemalė – D. Poškos gimtasis kraštas“ (2007 m.), „Salantų bažnyčia“ (2011 m.), sudarė leidinį „Rokitai ir Kęstaičiai“ (2010 m.). Už kultūrinę ir švietėjišką veiklą 2005 m. paskirta Mažeikių krašto kultūros premija. Šiuo metu gyvena ir dirba Telšiuose. Buvęs mažeikiškis mielai atsakė į „Būdo žemaičių“ klausimus.
– Apibūdinkite dabartinį savo gyvenimo ir darbo etapą.
– Kiekvienas tiek anksčiau, tiek dabar atliekamas mano darbas turi savų pliusų ir minusų, bet sukasi apie tą patį – istoriją ir pedagogiką. Teisi lietuvių liaudies išmintis, kad nuo savęs nepabėgsi. Suprasdamas tai, net nesistengiu tą daryti. Dabartiniai darbai daugiasluoksniai. Nemažai laiko atima įvairūs tyrimai, kurių arealas išsiplėtė nuo Mažeikių krašto iki visos Žemaitijos. Tenka ir archyvuose patupėti. Dabar „kasuosi“ po buvusios Telšių amatų mokyklos lobyną. Daug laiko atima knygų ruošimas ir išleidimas, kartais tenka padirbėti nuo idėjos subrandinimo iki galutinio pateikimo skaitytojui. Ypač sunku būna, kai į vieną krūvą reikia suburti po įvairias institucijas išsimėčiusius autorius, juos įtikinti prisidėti prie ruošiamo leidinio, nes visi užsiėmę savais nesuskaičiuojamais darbais. Atlygis – darbas su iškiliausiomis asmenybėmis ir ne tik Lietuvos. Tiesa, provincijos deimančiukai nyksta kaip ir ji pati. Dažnai tenka ir su studentais padirbėti, jų išvykas organizuoti. Tenka viską suversti aukštyn kojomis, kad po to kiekvienas pats „susikramtęs“ informaciją, atsirinktų, kas jam reikalinga, ir susikrautų į savo „stalčiukus“. Džiaugiuosi, kad tarp tų darbų surandu laiko ir savoms rašliavėlėms. Keisčiausia, kad net monografiją išleidau. Ji skirta Telšių vyskupijos bažnyčių varpams. Žinau, kad galėjau padaryti dar geriau, bet bijojau, kad vėliau galiu visai nieko neišleisti.
– Mažeikiai – svarbus gyvenimo uostas. Ko pasiilgstate ir ką prisimenate su nostalgija?
– Pirmiausia, tai sporto ir jo ugnies. Keista, bet dirbdamas Mažeikiuose, vos netapau profesionaliu treneriu. Vienu metu kvietė treniruoti Lietuvos jaunučių ir jaunių karinės taikomosios daugiakovės rinktinę. Gal tik tuometinis Sporto komiteto pirmininkas, o vėliau Mažeikių sporto mokyklos direktorius Petras Dargvainis prisimena puikius Kastyčio Pupliausko startus ir tik keli žmonės Lietuvoje žino, kad prieš Kastytį olimpinis vicečempionas ir prizininkas Andriejus Zadnieprovskis nė karto nėra laimėjęs. Turėjome net tris Lietuvos vicečempionus – Vytautą Liubšį, Remigijų Knabiką ir Kastytį Pupliauską. Sporte, kaip ir kare, viskas maišosi, bet todėl ilgam įsirėžia į smegeninę. Prisimenu, kaip per atrankos varžybas Šilutėje Rasa Rūkaitė, sužinojusi, kad jai reikės startuoti viename bėgime su Lietuvos rinktinės lydere Irina Nikitina, bėga lauk iš stadiono. Tada jau rūpi vienas – kaip įtikinti, kad pralaimėjimas – ne pasaulio pabaiga, o burtai – tiesiog stebuklas, nes kaunantis su stipresniu varžovu visada bus geresnis rezultatas. Kai vis dėlto Irina stojo prie starto linijos, o jos oda ėjo pagaugais, supratau, kad arba vešime į ligoninę, nes nusisuks sprandą, arba laimės. Gerai, kad išsipildė antras scenarijus. Būdavo ir priešingai. Kartą Nijolę Jankauskaitę iš Varėnos teko parvežti ir su gipsuota ranka. Tada Rasa ne tik laimėjo, bet dar įvykdė tuometinio kandidato į sporto meistrus normatyvą. Aukščiau pagal tų laikų skirstymą buvo klasifikuojami tik sporto meistro ir tarptautinio sporto meistro reikalavimai. Dar ryškiau įsimena pralaimėjimai.
Kartą į zonines varžybas atvažiavo tuometinis Sportinio techninio klubo viršininkas Antanas Videika. Jis atvežė vieną mūsų sportininkę ir nusprendė pasižiūrėti mūsų startų. Visi norėjo neapsikiaulinti, todėl „sukepė“ net nepradėję. Bėgant kojos linko, patys griuvo... Atrodo, ir iš kokios pakrūmės jie čia sugaudyti. Suprantama, kad komanda su tokiais rezultatais nubildėjo į turnyrinės lentelės pasturgalį. Kitą dieną, kai viskas atrodė beviltiškai prarasta, įvyko stebuklas. Visi taikė tik į prizines vietas ir į bendrą komandos aruodą nešė aukščiausius taškus. Taip mes iš 14 komandų prasibrovėme tarp dviejų geriausių, įgaunančių teisę startuoti Lietuvos čempionato finaliniame etape. Jame ne tik sutriuškinome savo skriaudėjus, bet ir tapome prizininkais.
Ne mažiau įsimintini būdavo ir naktiniai keliavimai su bendražygiais Laima Skabickiene, Aleksandru Novaku ir jų mokiniais. Kartą buvo prisijungę ir viekšniškiai. Pagrindinė veiksmo vieta sukdavosi apie Lėlaičius. Taip savotiškai pagerbdavome kraštietį poetą, muziejininką, žodininką Dionizą Pošką.
Kartą sumąstėme, kad reikia daryti rimtesnį žygį, o ne vien tūpčioti Lėlaičiuose. Nusprendėme, kad naktį iš Renavo dvaro keliausime į Lėlaičius. Juose mūsų turėjo laukti tuometinio Šerkšnėnų seniūno Aleksandro Derkinčio sukrautas laužas, dešrelių kepimas, poezijos skaitymai, pamąstymai. Vasarą sąžiningai išstudijavau reikalingą Sedos girios atkarpą, radau net senąjį kelią, jungusį Renavo ir Žemalės dvarus, nusibraižiau būsimo maršruto schemą. Atrodė, kad aiškiau negali būti. Deja, idėja kūnu tapo tik po poros metų. Gerai, kad tada mūsų susirinko visai nedidelis būrelis. Pasistiprinę ir sulaukę tamsos, pajudėjome tikslo link. Pasiekus mišką, dangus užsiraukė, pradėjo turkšti, tamsu, kojomis duobes matuojam, pelkes taškom, o užšokus ant kokios slidžios šakos, rankomis sėkmingai pagaudęs orą, drimbi į nežinią. Pasivoliodami pasiekėme kirtimą. Žinau, kad tokio tikrai nebuvo, bet nieko stebėtino. Juk buvo miškų virtimo krūmais laikmetis! Tokioj tamsoj kirtimas tapo nesuvokiama erdve. Apsidžiaugiu, kad paskutiniu momentu sušvietė mintis prigriebti kompasą. Jis bent leidžia tikėtis, kad nors kryptį laikai gerą. Netikėtai įsirėmus į žvyrkelį, kurio neturėjo būti, suabejoji viskuo ir iškyla klausimas: „Kur esame?“ Žinau, kad per mišką eina vienintelis rimtesnis kelias Seda–Žemalė ir jo atšaka pas Lementauskus, bet po kojomis jauti tikrą žvyrkelį, nors tu ką. Lietus vis įkyriau smelkiasi per drabužius, todėl netupėsi iki paryčių kaip kiškis po egle. Nedetalizuodamas situacijos, visiems duodu suprasti, kad man ne visiškai aiškios mūsų koordinatės. Logika kužda, kad pagal ėjimo laiką niekaip negalėjome pasiekti pagrindinio žvyrkelio. Tenka rizikuoti ir kirsti savo Rubikoną – kelią vaiduoklį. Suprantu, kad, jeigu šalia kelio nutiesta elektros linija, tai kompasas ne pagalbininkas. Kai po kiek laiko vėl užmaknojame lyg ir mano su dviračiu prieš dvejus metus važiuotą miško keliuką, atsiranda viltis, kad čia nesimalsime iki gaidžių. Juo sėkmingai išvingiuojame į Sedos–Žemalės kelią. Ir būtent toj vietoj, kur ir buvo planuota. Tik reikėjo laiko, kad tuo patikėčiau pats ir nudžiuginčiau visus. Vėliau specialiai važiavau įsitikinti mano galvoje neegzistuojančio kelio realybe. Paaiškėjo, kad miškininkai buvo supylę naują kelio atkarpą, o mes prasibrovėme per 1863–1864 m. Severino Grosso vadovaujamų sukilėlių slaptavietes. Tą kartą neplanuoti nuotykiai tęsėsi. Bičiuliui Vytautui pradėjo skaudėti koja, padvelkė civilizacija. Mobiliuoju ir stovint ant kelio galima pagalbos šauktis. Gavęs velnių, Žemalėje jau sulaukė žmonos automobilio. Į jį norime sugrūsti ir visus mokinius, bet vienas Aleksandro auklėtinis nelipa ir gana. Likučiai pajudame Lėlaičių link, kur mus užklumpa liūtis. Sutariame bandyti prisidengti Lėlaičių arklidžių stogu. Kai jį turėjome virš galvos, nebeliko prasmės ten tūnoti, nes ant kūno nebuvo nė vieno sauso siūlo. Apsidairę nustebome, kad esame pradaigoję Aleksandrą. Vėl neriame į liūtį. Pasirodo, kad jis, nepajutęs mūsų nusukimo į dvarvietę, nuvarė tiesiai Tirkšlių link. Nors labai džiugu, kad vėl visi krūvoje, bet aišku, kad laužo neužkursi, neišsidžiovinsi, todėl lodydami kaimų šunis patraukėme į Mažeikius. Ties Tirkšliais nuščiuvo lietus, o penktą valandą ryto ir į miestą parsibaladojome. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žygis patyrė visišką fiasko, bet dabar tai nepakartojamas nuotykis, gilūs prisiminimai ir, svarbiausia, tikri žmonės.
Galiu prisiminti daug įdomių momentų. Pavyzdžiui, kaip Tirkšlių mokinukams pušyne ir Lėlaičių koplyčioje, kur dar gulėjo ponų Styrpeikų mumifikuoti palaikai, vidurnaktį su vyresniųjų klasių mokiniais mažesniems rengėme Baimės egzaminą. Vėliau norą laikyti Baimės egzaminą pareiškė net mokiniai iš Vilniaus. Suprantu, kad šiais laikais mane greitai, kaip šunį iš kepyklos, išmestų iš mokyklos. Man atrodo, kad tais laikais ir tėvai buvo kitokie. Ko norėti, juk kalbame apie praėjusį tūkstantmetį. Visada su nostalgija prisimenu ir tikiuosi, kad dar ilgai prisiminsiu tuos netobulus dalykus ir konkrečius žmones. Susitikimas su jais, kad ir mintimis – didelė šventė.
– Kas lėmė ir turėjo įtakos, kad pasirinkote tokią profesiją?
– Savo didžiausiu mokytoju laikau archeologą, Lietuvos kariuomenės pulkininką Piotrą Tarasenką. Kaip žemaičiai sako, baisiai patiko skaityti jo istorijos populiarinimo knygutes. Skaičiau visas, kurias tik Sedoje, būdamas ketvirtokas ir penktokas, gavau. Rimčiausia iš jų yra „Pabėgimas“, kurioje rutuliojamas siužetas apie LDK kunigaikščio Kęstučio pabėgimą iš kryžiuočių nelaisvės Marienburge. Kiekvienas skyrius prasidėdavo ištraukomis iš metraščio, jos tapo svarbiu posūkiu į rimtesnį istorijos lygmenį, nes jau septintoje klasėje griebiausi „Lietuvos metraščio“, dar vadinamo „Bichovco kronika“, studijų. Įdomios buvo net nuorodos. Nuo tada pradėjau kai ką konspektuotis. Kentėjo kiti mokslai, bet aukštojoj šis darbas nenuėjo niekais. Kartais galėdavau už seminarus atsiskaityti ir į priekį. Dešimtoje klasėje pradėjau nagrinėti ir sporto metodiką. Ja suintrigavo mokytojas Jonas Balčiauskas, parodęs vieną lengvosios atletikos treniruočių vadovėlį. Taip palaipsniui „sušvietė“, kad norėčiau studijuoti istoriją ir kūno kultūrą. Tik nuvykus į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Atvirų durų dieną, paaiškėjo, kad ta specialybė panaikinta. Pasiūlė istoriją arba istoriją-pedagogiką. Užsiminė, kad kitame fakultete yra geografija ir kūno kultūra. Geografija nebuvo svetima, bet ne istorija. Pasiteiravus, kas ta pedagogika, paaiškino, kad tai visa užklasinė veikla – žaidimai, renginiai. Žaidimus supratau, kad tai krepšinis, tinklinis, futbolas. Įstojęs nustebau, kad pradėjome žaisti „Jurgeli, meistreli“. Paklausus apie „krepšinius“, paaiškino, kad tokių dalykų nebus. Supratau, kaip svarbu suvokti žodžių prasmę. Tuo metu buvo formuojama fakulteto rinktinė tarpfakultetinėms kroso varžyboms. Į ją įtraukė ir mane. Po jų treniruotis pakvietė net Povilas Karoblis, olimpinės vicečempionės Nijolės Sabaitės treneris, bet į orientavimosi sportą suagitavo Jurgis Mertinas. Taip sportas išliko šalia istorijos, o vokiečių kalbos dėstytoja vis bijojo, kad netapčiau tikru sportininku. Jai atrodė, kad galiu būti istoriku.
– Per ilgus metus patyrėte nemažai vertingų atradimų. Gal prisimintumėte įdomesnius?
– Negalėčiau taip skambiai pasakyti, nes Amerikos nesuradau. Tik pavyko kai kuriuos neaiškius faktus patikslinti, kai kur vandenį sudrumsti, įvairius unikalius dalykus nuvainikuoti. Įdomu ieškoti, abejoti ir kitus išjudinti savų variantų ieškoti. Kai sulaukiu puolimo, tai suprantu, kad judu tinkama kryptimi.
Tikra kritika – tai kaip geras spyris į užpakalį, po kurio turi šoktelti į viršų. Svarbu naujame aukštyje užsifiksuoti. Kitu atveju drėbtelsi žemyn.
Prisimenu daug įdomių istorijų, bet ne menkiau įspūdingos būna ir žmonių reakcijos į jas. Pavyzdžiui, kai pradėjau rašyti ir aiškinti, kad poeto Vytauto Mačernio, žuvusio 23 metų, mirties pojūtis buvo ne būsimos tragedijos nuojauta, o reali kūniška grėsmė, nes dar mokydamasis Sedos vidurinėje ir būdamas 14 metų amžiaus, susirgo džiova. Supratau, kad tai yra išeities taškas, nes būtent tada jam sušmėžavo jau už nugaros Giltinės siluetas. Daug kam tai atrodė neromantiška, neįprasta. Kiti neigė patį faktą, abejodami gydytojo Samuelio Sauchato kvalifikacija. Teko tyrimą išplėsti, pasidomėti gydytojo biografija, peržiūrėti poeto kurso draugų atsiminimus. Parašiau porą laiškų Izraelyje ir JAV gyvenusiems V. Mačernio bendramoksliams. Tai vieninteliai negauti atsakymai iš išeivijos. Teko dar kartą pakalbinti ir Vytauto seserį Valeriją. Jos argumentai pridėjo svorio surastiems dokumentams. Ji paaiškino, kad iš 24 jų, dėdžių ir tetų, 21 mirė nuo džiovos. Tik trys Mačerniai gyvenę kiek ilgiau. Kiti mirę pačioj jaunystėj. Literatūrologas dr. Rimantas Skeivys, susipažinęs su mano rašliavom, prašė jas sujungti į visumą, kad galėtų patalpinti leidinyje „Žodžio laisvė“.
Panašiai buvo ir patvirtinus habilituoto daktaro Vytauto Vanago teiginį, kad D. Poška gimė Lėlaičių dvare, Žemalės parapijoje, o ne Skaudvilės ar Kaltinėnų valsčiuje. Atsirado ne tik konkreti poeto krikšto data, o vėliau pasipildė kiti jo biografiniai duomenys. Paaiškėjo, kad iš Barboros Styrpeikienės ir Adomo Paškevičiaus santuokos jis nebuvo vienturtis sūnus, o mama mirė po trečiojo Dionizo brolio gimdymo. Parašiau keletą straipsnių į vietinę spaudą, „Literatūrą ir meną“. Dar su literatais ir žemališkiais organizavome konferenciją, skirtą poeto 240-osioms gimimo metinėms. Po jos straipsnio prireikė ir žurnalui „Metai“. Pradėjome galvoti apie straipsnių rinkinį. Literatai greitai paruošė straipsnius, o pinigų leidybai nėra. Kitais metais iš Tytuvėnų atsiviliojau menotyrininkus, ištyrėme bažnyčios turtus, prisikalbinau darbštuolį Kazį Misių apžvelgti Žemalės praeitį, o dr. Girėną Pavilionį parašyti straipsnį apie vargonus. Knyga storėja, o padėtis negerėja. Gerai, kad šią dalį geranoriškai už ačiū suredagavo L. Skabickienė, o maketavimas buvo parengtas tik remiantis pasitikėjimu. Trūko tik vienos smulkmenos – pinigų leidybai. Autoriai, rašę dovanai, laukia bent knygos, kurios vis nėra. Projektai pripažįstami gerais, bet nefinansuojami, nes apie Žemalę jau yra išleista knyga, o kitų vietovių žmonės neturį jokios. Visi kultūringi, tylu, bet įtampa tvyro, o pats jaučiuosi kaltas tiek rimtų žmonių įpainiojęs į aferą. Tik literatūrinės dalies sudarytojas R. Skeivys ramina, kad gal kaip nors, kada nors išleisime, bet nuo tūpčiojimo vietoje „šūdiškas“ jausmas neapleidžia. Pagaliau į reikalo esmę įsiklausė Mažeikių rotariečiai, o leidybą sutiko paremti naftininkai. Nors ir šis variantas vos nenuplaukė šuniui ant uodegos, nes Naftos perdirbimo gamykloje kilo didžiulis gaisras. Kaip ir gėda paramos prašyti padegėlio. Kai pagaliau leidybos reikalai buvo sudėlioti, nuvykstu į Bijotus, į Baubliui skirtą konferenciją. Pranešimo skaityti nereikia, saulutė spindi, kitų klausaisi. Puiku. Tik sunervina vienas iš tų vietų kilęs profesorius, kuris užsipuola Baublio prižiūrėtoją, kad ji nieko nežiūrinti, nors Bijotų mokykla griūva. Matau, kad moteris, kuri bet kuriuo paros laiku, atsibeldus į muziejų tėvą, visada jį atidarydavo, pakyla ir nupėdina į Baublį. Liūdna. Tik staiga girdžiu, pranešėjas piktinasi, kad atsirado kažkoks išsišokėlis, norįs pasisavinti V. Vanago atradimą dėl D. Poškos gimtinės lokalizacijos. Aišku, kad profesorius neskaitęs nė vieno mano straipsnio, nes visuose akcentuoju V. Vanago nuopelnus. Jo knyga ir buvo mano paieškų išeities tašku ir stebino, kaip autorius, turėdamas tik šalutinius šaltinius, priėjo prie teisingos prielaidos, kurią man pavyko tik patvirtinti pirminiais dokumentais. Keli pažįstami dairosi į mane ir stebisi nesulaukdami atkirčio. Kai kam mano tylėjimas nesuprastas iki šiol. Ta konferencija man nepanašėjo į mokslinę ir nesinorėjo gadinti nuotaikos nei organizatoriams, nei sau, bet ji lėmė, kad, gavus leidybai pinigus, pakeisčiau būsimos knygos pavadinimą – „Žemalė – gimtasis D. Poškos kraštas“. Po jos pasirodymo gavau V. Vanago laišką su palinkėjimais „kasdienos stiprybės ir našių kultūros darbų“. Tik būdamas ekspedicijoje Šilalės rajone, supratau, kad šilališkiams esu šventvagis, bandantis Mažeikiams nugvelbti jų kelrodę žvaigždę. Galutinis rezultatas buvo puikus. Šilališkiai sukruto, iškovojo Baubliui nepriklausomybę, atskirdami jį nuo Šiaulių „Aušros“ muziejaus, sutvarkė ne tik dvarvietę, bet ir atgaivino begriūvančią mokyklą. Po kelerių metų gavau ir minėto pranešėjo profesoriaus laišką su ditirambais man ir prašymą leisti pacituoti D. Poškos krikšto įrašą jo ruošiamoje knygoje. Tik keista, kad, pasirodžius leidiniui, buvo visai neminima Žemalės knyga, o prie poeto krikšto įrašo paryškintu šriftu puikavosi profesoriaus inicialai.
Manau, kad pateikti pavyzdžiai rodo, jog esu daugiau faktografinės istorijos atstovas, o ne „atradėjas“. Nors būna kartais, kad išlendu iš popierių, apsidairau aplinkui ir suprantu – pavasaris. Gražu. Kiek vandens! Tada, kaip tikras lietuvis, spjaunu į viską, nesuprasdamas, kad tuo tik padidinau jo kiekį. Taip pačiam malonesnis atradimo, esmės suvokimo džiaugsmas nei jų pagarsinimas. Ir dabar galvoje tūno kelios mintys, kad gal jau reikėtų kokį vieną kitą dalyką demitologizuoti, bet tai faktografinėje sekoje norėtųsi dar vienos datos, bet ne tais darbais užsiimu ar paprasčiausiai nėra ugnies.
– Ar Telšiuose gyvenimo ritmas skiriasi nuo Mažeikių?
– Dabar visoje Lietuvoje ritmas ir tempas pasikeitęs. Visur reikia skubėti, lėkti, niekas niekur nespėja, neįsigilina į problemas, todėl jų tik daugėja ir daugės.
Liūdniausia, kad nėra kam jų spręsti, nes tik pavargėliai ir nesuvokiantys, kad tokie yra, belikę. Skirtingas tik telšiškių požiūris į Žemaitiją. Pasirodo, kad tik jie yra tikri žemaičiai, o aš esu tik sediškis – mažeikiškis. Lyg bandyčiau tai neigti.
– Jei būtų galimybė rinktis, ar pasirinktumėt tą patį kelią?
– Manau, kad dažnai jis ne vien tik nuo mūsų priklauso, bet tikrai toli nenušokčiau.
– Kam atitenka Jūsų laisvas laikas, kurio gal ir nebelieka?
– Kiek jo turiu, tai viską suryja nesibaigiantys tėvų namo remontai. Pirma maniau, kad kaip nors juos užbaigsiu ir nenusibaigsiu. Dabar jau nesu toks užtikrintas.
Puslapį parengė Vytas ALEKNAVIČIUS
Nuotraukos Gabrieliaus Kuliešiaus
