„Mano gyvenimas pasikeitė per keletą sekundžių, – pasakoja Raimeda Bučinskytė. – Patyriau motociklo avariją, skilo stuburas. Man tada buvo 15 metų. Nuo to laiko jau daugiau kaip du dešimtmečius sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje“.
Pasak Raimedos, toks baisus likimo smūgis linksmai, judriai paauglei buvo tiesiog nepakeliamas. Mergina užsidarė savyje, beveik ketverius metus buvo sunkioje depresijoje, negalėjo nieko daryti.
„Savijauta buvo baisi, jaučiausi lyg esu palikta viena pasaulyje su savo bėda, – pasakoja Raimeda. – Nežinojau, kas bus toliau, kaip toliau gyvensiu, ką dirbsiu…“
Pasak Raimedos, viską pakeitė neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykla, į kurią ji nuvyko su mama. Ten Raimeda pamatė daug panašaus likimo jaunuolių, tačiau jie buvo kitokie – vairavo mašinas, dirbo, mokėsi, siekė savo tikslų. Neįgalumas jų nei kiek nevaržė, jie, atrodo, net nekreipė į tai dėmesio. Merginai tai padarė didžiulį įspūdį, suteikė jėgų prisikelti naujam gyvenimui.
Grįžusi iš stovyklos, Raimeda pradėjo mokytis vairavimo kursuose. Tėvai tam prieštaravo, tačiau atkakli mergina pasiekė savo – baigė kursus, nusipirko mašiną, pradėjo aktyviai bendrauti, baigė mokyklą, po to universitetą, ištekėjo, užsiėmė verslu,įkūrė savo įmonę.
Šiandien Raimeda – sėkminga verslininkė, du kartus Lietuvos šaudymo čempionė, daugelio pasaulio šaudymo čempionatų prizininkė, augina dukterį Aušrinę, daug keliauja.
“Svarbiausia gyvenime yra nesusitelkti į problemas, negalvoti apie tai, ko netekai, – kalba moteris. – To jau nepakeisi. Reikia geriau atidžiai apsidairyti aplink ir pamatyti daugybę galimybių, kurios yra tau pasiekiamos ir pradėti siekti savo tikslų. “
„2013 metais gegužės 8 dieną mano gyvenimas pasikeitė – susilaužiau kaklą. Man tada buvo 23 metai, – pasakoja Mindaugas Baltuška. – Buvau trumpam išvykęs pasisvečiuoti į Norvegiją pas pažįstamus. Ko gero, iš viso nereikėjo ten skristi, buvo kažkokia negera nuojauta. Nuskridus ten su vienu draugu sutarėm pasitreniruoti. Nuvykome į didelį sporto kompleksą: ten galima važinėtis su BMX dviračiais, yra tinklinio aikštelė, šokių studija, gimnastikos salė, parkas – viskas vienoje vietoje, kad jaunimas būtų užimtas. Užsiiminėjau tada parkūru, buvau pakankamai treniruotas, todėl nutariau persiversti ore. 20 minučių šokinėjau ir dariau šuolį, nesėkmingai nusileidau ant galvos ir lūžo kaklas.“
Nuo tos dienos Mindaugas sėdi neįgaliojo vežimėlyje, tačiau jo dvasios tvirtumas žavi kiekvieną, kas jį pažįsta. Pasak Mindaugo, negalia padėjo jam atrasti gyvenimą iš naujo, davė naujos patirties, kurios jis niekada kitu atveju nebūtų patyręs.
„Svarbiausia gyvenime yra naujos patirtys, tai yra tai, ką tu sugebi iš jo pasiimti, – kalba Mindaugas. – Jeigu sėdi vėžimėlyje, tai nereiškia, kad jau nieko negali. Stuburo trauma tik susiaurina galimybę atrasti naujų patirčių, nes ne visur gali su vežimėliu patekti, gatvės ir patalpos tam nepritaikytos. Tačiau palaipsniui prie visko pripranti ir visko išmoksti, o tada norisi pasiekti vis daugiau.“
Raimeda ir Mindaugas porą vasarų dirbo maltiečių neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykloje Klaipėdoje, kurios tikslas – apmokyti jaunuolius, neseniai patyrusius traumą, gyventi su savo negalia, valdyti vežimėlį.
„Aš pati gavau didžiulį stimulą gyventi ir siekti savo tikslų po aktyvios reabilitacijos stovyklos, todėl dabar noriu, kad tokį pat norą patirtų kiti, – sako Raimeda. – Stovykla reikalinga tam, kad jaunuoliai galėtų kuo greičiau įsikabinti į pasikeitusį gyvenimą, nepalūžti psichologiškai, aktyviai siekti savo tikslų. Tam reikalinga ne šiaip pagalba, o pagalba būtent to žmogaus, kuris jau yra patyręs negalią ir pradėjęs visą tą kelią. Vaikštantys žmonės tikrai iki galo nesupras vežimėlyje sėdinčiojo, nesupras, kaip jautiesi, kai nevaldai didelės kūno dalies, kai sunku atlikti menkiausią veiksmą, kiek pastangų reikalauja važiavimas vežimėliu, kaip jautiesi, kai su juo nugriūni gatvėje... Nuostabu matyti, kaip jauni žmonės, prieš keletą mėnesių patyrę sunkią traumą, čia pabuvę įgauna patirties ir motyvacijos, pamato, kiek daug pasiekė jų likimo draugai, supranta, kad viskas yra įmanoma, jeigu tik labai to sieki...“
Lietuvos maltiečiai ne tik organizuoja aktyvios reabilitacijos stovyklas neįgaliesiems, tačiau ir veža juos į Lurdą ir į Šiluvą, rūpinasi neįgaliais seneliais, Vilniuje įkūrė ir specialią transporto paslaugą neįgaliesiems – „Važiuojam“. Ji skirta transportuoti neįgaliuosius į gydymo ir kitas įstaigas. Daugeliui neįgaliųjų maltiečių paslauga yra reikalinga kaip oras.
„Maltiečių paslauga man yra tiesiog stebuklas, – kalba vilnietis neregys Egidijus Nekrašinskas. – Jeigu jie manęs nevežtų tris kartus per savaitę į dializę,išvis nežinau kaip gyvenčiau. Mano gyvenimas pasikeitė 2015 metų spalio mėnesį, kai eidamas gatve nualpau ir nukritau. Turėjau osteoporozę, kaulai buvo trapūs. Griūnant lūžo šlaunikalnio galvutė ir kaklelis, buvo pažeista daug kitų kaulų. Pusę metų gulėjau ligoninėje, tačiau operuoti mane atsisakė, nes per didelis buvo pavojus įnešti infekciją ir pažeisti kitus organus. Kol buvau ligoninėje, mane į dializę iš ten vežiodavo su visa lova, nes į vežimėlį atsisėsti dar negalėjau. Tačiau grįžus namo, kur nors išvažiuoti tapo išvis neįmanoma – gyvenu daugiabutyje, keltuvo ten nėra, socialinių tarnybų manęs pavežti neprisiprašysi...Tada atradau maltiečius, kurie pakeitė mano gyvenimą...“
Maltiečių paslauga „Važiuojam“ 2016 metais pasinaudojo 1274 neįgalieji, juos pervežant buvo nuvažiuota 34 578 km. Šiais metais paslaugą „Važiuojam“ maltiečiai plečia į Klaipėdą ir Panevežį, kad būtų galima suteikti pagalbą didesniam kiekiui neįgaliųjų. Paslauga teikiama neįgaliesiems pritaikytais mikroautobusais su specialiais keltuvais.
Daugiau informacijos apie maltiečių veiklą, galimybę prie jos prisidėti ir paremti : www.maltieciai.lt , http://2proc.maltieciai.lt/
Daugiau informacijos apie paslaugą neįgaliesiems “Važiuojam”: http://maltieciai.lt/veikla/vaziuojam/
