Viena iš labiausiai pastebimų Mažeikių rajono moterų yra charizmatiškoji teatralė, Savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „ Skrajojamojo“ teatro vadovė ir režisierė, Vytauto Klovos muzikos mokyklos „Colių“ teatro mokytoja ir režisierė Airida Lementauskienė. Nors ji smulkaus sudėjimo, tačiau gyvybinė bei kūrybinė energija ir dvasinis tyrumas leidžia be vargo šią moterį identifikuoti ir išskirti iš minios.
– Turite daug įvairios veiklos: trupė ir teatriniai pastatymai, projektai, festivaliai, parodos, masiniai renginiai. Kaip padalinate savo laiką ir įkvėpimą, kad suspėjate padaryti tiek daug įdomaus?
– Visada sakau, kad nieko nespėju, jog esu laiko elgeta, jo visada trūksta, bet labai dažnai net nesuvokiu, kaip viskas vyksta ir, atrodo, pačios manęs ten būna mažai. Kuo toliau, tuo labiau imu tikėti, kad kažkas už mane didesnio ir aukštesnio dirba mano rankomis, o aš tik esu įrankis. Žmonės, vaikai, kurie man patikėti, taip pat kūrybinis įrankis, molis, kurį išminkyti reikia nežmoniškos jėgos, tai, manau, be aukštesniojo Kūrėjo nieko nesugebėčiau padaryti. Iš jo bei meilės žmonėms ir semiuosi visko, ko reikia, o laikas, kaip ir įkvėpimas, dažniausiai tik neša mane, o aš stengiuosi išmokti jam nebesipriešinti.
– Projektas „Dobilėlis penkialapis“. Kaip kilo idėja pakartoti klasikinį spektaklį?
– Balio Sruogos ,,Dobilėlis penkialapis“ nėra naujas projektas. Prieš penkerius metus tai buvo mano pirmasis kaip režisierės debiutas su suaugusiais mėgėjais Mažeikių scenoje, atnešęs Juozo Vaičkaus „Skrajojamajam“ teatrui sėkmę ir pripažinimą respublikoje. Nuo to laiko Lietuva išgirdo apie atkurtą „Skrajojamąjį“ mėgėjų teatrą. Kadangi visus tuos metus mano kūryba, pasak kitų, darėsi sudėtingesnė, rimtesnė, aktoriai pasiilgo linksmesnio žanro, tad nusprendžiau grįžti prie patikrintos lietuviškos komedijos, juolab, kad visus tuos metus tiek aktoriai, tiek žiūrovai, tiek mano kolegos apie tai kalbėdavo ir ne kartą kviesdavo su šiuo darbu gastrolėms. Iš esmės spektaklis atkurtas, o ne perkurtas, tik pusė naujų aktorių.
– Ar asmeninis gyvenimas labai nukenčia nuo tokio intensyvaus kūrybinio krūvio?
– Sunkiausia visada ir yra suderinti asmeninį gyvenimą su kūryba. Dažniausiai viena ar kita nukenčia, tačiau mokausi gyventi be savigraužos, o savo kūrybą nukreipti taip, kad tai man ir kitiems padėtų asmeniniame tobulėjime ir savęs pažinime. Visos mano kančios dėl nesuderinamumo moteriškos ir kūrėjos prigimties daugybę kartų įrodė, jog laikas dėlioja, kam ir kada save paskirti, neverta priešintis, reikia priimti save tokią, kokia esu. Kartais kelios minutės prisiglaudus prie mylimo žmogaus atperka visą dieną sukimosi ir blizginimo buityje. Manau, svarbu pažinti save ir eiti ten, kur veda širdis, nepamirštant viską daryti iš meilės. Tada visa pasidaro kūryba ir meilė.
– Kažkas nulėmė, kad pasirinkote teatrą. Prisiminkite tas jaunas dienas, kai svajojote užkariauti pasaulį.
– Niekada nesvajojau užkariauti pasaulio. Iki 12 klasės buvau neapsisprendusi, dažnai pareikšdavau, kad nieko nedirbsiu. Jau tada buvo noras tik mylėti ir kurti, noras būti laisvai. Ne visada taip jaučiuosi, bet to jausmo siekiu savo darbais ir santykiais. Tik neseniai pradėjo vis ryškiau iškilti vaikystės akimirkos, kurios dažniausiai ir duoda aiškesnį savo pradinio pašaukimo suvokimą. Pamenu, kad mano vasaros ir laisvalaikis, kurį leisdavau pas šviesios atminties močiutę, dažnai būdavo su knyga rankose. Aš garsiai vaidmenimis viena pati sau skaitydavau Šekspyro, Vinco Krėvės, Juozo Grušo dramaturgiją ir jausdavau didelį malonumą. Visada iškildavo realūs vaizdai ir žmonės. Turbūt tai aiškus ženklas, kurį tik neseniai pradėjau suvokti, kai manyje kilo noras viską mesti dėl tos pačios laiko ir asmeninio gyvenimo problemos. Dabar, manau, kūrybinė neramybė yra didelė Dievo dovana, tik reikia ją priimti.
– Ką norėtumėte nuveikti, kad pasakytumėte sau: „Padariau viską, ką galėjau...“
– Po kiekvieno spektaklio taip sakau sau ir aktoriams, net jei kas ir nepavyksta, nes tobulumui ribų nėra, o juolab, kad aktoriams kūryba – laisvalaikis, tad didžiosios jėgos atiduodamos kitam darbui ir šeimai, kas lieka – teatrui... Tenka laviruoti ir priimti... Tačiau atsakymas su kiekviena diena darosi aiškus, kad į tobulybės, ramybės ir amžinybės jūrą mums – mažiems šaltinėliams – teks tekėti visą gyvenimą, save taškant, dalinant, bet tame tekėjime ir jaučiant tikrąją prasmę.
– Ar kultūrinis fonas Mažeikiuose giedrėja? Ko dar trūksta (pasigendate)?
– Trūksta tik vieno – žmogiškos meilės ir vienybės. Dauguma net nesuvokia, kiek galima nuveikti mylint ir priimant vienas kitą, nekonkuruojant, neanalizuojant, nekritikuojant, o kiekvienam darant tai, ką gali geriausio dėl kitų, savęs, gimto miesto ir Lietuvos. Mažeikiuose ir Lietuvoje daugiau kritikuojančių nei dirbančių. Kai dirbi, tam laiko tiesiog nelieka, o jei kas ir netenkina, turėtume savo darbais rodyti kitokį pavyzdį apie tai nerėkiant, o tyliai ir kantriai su meile dirbant. Bet koks purvinantis kitus žodis purvina mus visus ir mūsų šalį. Tik iš atsidavusio darbo sprendžiame apie meilę ir didžiadvasiškumą,o ne iš žodžių.
– Jei tektų viską pradėti iš naujo, ką darytumėt (ar darytumėt) kitaip?
– Nieko nekeisčiau, tik labiau vertinčiau bei mylėčiau tai, kas esu ir ką turiu, nes mums gyvenime duota tiek ir tai, kas reikalinga.
– Talentingas kūrėjas dažnai jaučiasi nepastebėtas, neįvertintas arba nesuprastas. Ar jus tai liečia ir jaudina?
– Visada norime palaikymo, gero žodžio ir darbo įvertinimo. Aš – ne išimtis. Bet laikui bėgant mokausi nepriklausyti nuo žmonių nuomonės, o tik nuo savo širdies ir Dievo. Jis žino, kiek aš galiu, ką galiu ir kiek meilės įdedu. Manau, svarbiausia tai įvertinti ir į viską žiūrėti pozityviai, net kritiką priimti su didele meile, nes tai grūdina.
– Projektas „Langas“ nužygiavo per visą Lietuvą ir dar tebežygiuoja. Kaip jums patinka ši kelionė?
– Pirmasis žygis ir šiuo metu pats didžiausias buvo su spektakliu ,,Jobas“ pagal Karolio Voitylos sakralinę dramą. Nukeliavome iki Vilniaus, o svarbiausia – po įvairias Lietuvos šventyklas. Tai buvo tarsi „Skrajojamojo teatro“ piligriminė kelionė ir rekolekcijos. Sutikome daugybę pasišventusių ir geranoriškų žmonių, priėmusių Dievo žodį per aktorių vaidybą ir iš jų lūpų. Man tai buvo svarbiausia. ,,Langas“ dar tik pradėjo savo žygį, bet planuose dar ne viena kelionė po šalį. Taigi, kaip gyvenimas, taip ir kūryba yra kelionė. Mes nuolat joje: išjudėję ar neišjudėję iš miesto. Svarbiausia, ką nešu kitiems ir kuo pats ,,maitinuosi“.
– Ką norėtumėte pasakyti aktoriams, bendraminčiams, kolegoms, geriems žmonėms? Ko palinkėtumėte sau?
– Visiems noriu palinkėti mane įkvėpusios knygos ,,Miriau, kad tapčiau savimi“ autorės Anitos Moorjani mintimis: besąlygiškai mylėkime save ir artimą, gyvenkime džiaugsme ir kurkime dangų čia, Žemėje, šypsodamiesi, nieko nebijodami ir visus išbandymus priimdami kaip didžiulę dovaną.
Kalbino Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
