Italą Luciano galima sutikti už prekystalio Centriniame Kauno turguje prekiaujantį vaisiais ir daržovėmis. Prieš porą metų kartų su savo žmona Vaida iš Italijos į Kauną gyventi atvykęs paslaugus užsienietis greitai užkariavo daugelio pirkėjų simpatijas.
Luciano nesunkiai prisitaikė prie lietuviško gyvenimo ritmo ir neblogai pramoko lietuviškai. Jei prireikia – susikalbėti su pirkėjais padeda žmona, su kuria ir darbuojasi turguje. Tiesa, kai kurie klientai specialiai išmoksta itališkų frazių, kad galėtų savo mėgstamą prekybininką pakalbinti gimtąją kalba.
Kokios priežastys lėmė, kad atvykote į Lietuvą, – paklausėme Luciano.
Lietuva yra mano gyvenimo draugės gimtinė, čia yra jos šeima, čia gyvena jos mama. Susiklostė tokios aplinkybės, kad dažnai reikėjo būti Lietuvoje, o dažnai skraidyti iš Italijos būtų sunku. Tad prieš dvejus metus apsisprendėme, kad kartu su drauge turime skristi į Lietuvą ir joje pasilikti. Dabar mano šeima yra čia.
Kaip sekėsi įsikurti Lietuvoje? Prie ko čia buvo sunkiausia priprasti?
Man nėra sunku prie ko nors priprasti. Nesu uždaras ar nusistatęs prieš kažką, kad reikėtų prie ko nors priprasti, per kažką peržengti ir panašiai. Priimu viską taip, kaip yra. Aš esu atviras naujovėms.
Žinoma, buvo truputį sunku. Galbūt sunkiausia buvo priprasti prie to, kad tekdavo į darbą važinėti autobusu. Italijoje nėra autobusų, kurie važinėtų pagal grafikus, nėra tvarkaraščių, tad buvo keista, kad stabdant bet kurį autobusą šis nestodavo. Buvo keista stovėti stotelėje ir laukti autobuso. O visa kita sekėsi pakankamai gerai.
Tiesa, kai tik čia atvažiavau, buvo gruodžio vidurys. Išties, pirmąsias dienas buvo labai šalta, kiek pamenu gal 12 laipsnių šalčio. Tuomet mano draugė mane gąsdino, liepė šiltai rengtis. Dabar jau esu pripratęs, toks klimatas šiuo metu man atrodo įprastas.
Papasakokite, kaip kilo idėja prekiauti turguje? Gal Italijoje dirbote panašų darbą?
Italijoje dirbau stogdengiu, dirbau viską, kas susiję su medžio apdaila: gaminau įvairias mansardas, pavėsines. Taipogi mano tėtis turėjo šiek tiek žemės, tad man jau yra tekę padirbėti prie daržovių ir vaisių. Mano dėdė dirbo Italijos turguje, tad kartais man tekdavo padėti, turgaus gyvenimas man nebuvo naujiena.
Kai grįžome į Lietuvą, nusprendėme, kad čia reikia užsiimti tuo, ką geriausiai mokame.
Žinoma, pradžia buvo sunki, tačiau palyginus su tais, kurie šiame turguje dirba 20 metų, manau, kad viskas sekėsi gana gerai ir aš greitai adaptavausi. Man sunku kalbėti lietuviškai, tačiau pagrindinius, specifinius turgaus žodžius išmokau pakankamai greitai.
Kaip į jus žiūri pirkėjai, turgaus kolegos?
Kai kurie pirkėjai, sužinoję, kad turguje dirba italas, ateina išmokę kelis žodžius mano kalba, pasisveikina, paduoda ranką. Kitiems, galbūt dėl to, kad esu užsienietis, patinka pirkti pas mane. Tad pirkėjai su manimi išties yra pakankamai malonūs. Kalbant apie kolegas, tai jaučiasi šiokia tokia konkurencija, kaip ir bet kokiame kitame darbe, tad manau, jog visa tai normalu.
Dirbti gan sunku, tenka anksti keltis ir išvažiuoti iš namų, pasiruošti darbo vietą, ją susitvarkyti. Dirbame iki vėlaus vakaro, bet man išties tai patinka. Man patinka tvarkytis, susidėlioti prekes. Nors tai šiokia tokia monotonija, tačiau labai malonu, kuomet pas tave sugrįžta tie patys pirkėjai ir giria tavo produktus, nori įsigyti jų dar.
Per visą tą laiką kol gyvenate Lietuvoje, kokius esminius skirtumus tarp Lietuvos ir Italijos teko pastebėti?
Didžiausias skirtumas tas, kad Lietuvoje negalima su visais juokauti, ne visi čia supranta juokus. Italai mėgsta juokauti, tuo tarpu Lietuviai atsargūs, jeigu su jais bandai pajuokauti, jie ima tave įtarinėti, jog tu iš jų kažko nori, kažko prašysi ir panašiai.
Bet aš dabar jau suprantu, kodėl taip yra. Juk čia yra daug tokių žmonių, kurie tik ieško naudos, dėl to Lietuvos žmonės ir yra kur kas atsargesni nei Italijoje. Italai nori daugiau duoti, nei gauti. Mes dažnai pajuokaujame, kad jie visuomet prieš ką nors gaudami, pirmiausia kitiems duoda avansą.
O kaip skiriasi lietuviškas ir itališkas turgus?
Italijoje turgaus asortimentą daugiau lemia sezoniškumas. Tai, kas auga tuo metu, tą ir galima išvysti ant turgaus prekystalio. Būtent dėl šios priežasties ten viskas šviežia. O Lietuvoje, nepaisant koks metų laikas – vasara ar žiema, galima rasti bet kokį vaisių ar daržovę. Čia juos atveža iš bet kokio pasaulio krašto, nes žmonės to reikalauja. Dėl to skiriasi kainos – Lietuvoje daržovės ir vaisiai kainuoja daugiau.
Čia taip pat visi nori, kad prekė būtų ideali, be jokių defektų, o Italijoje tokių dalykų žmonės nemato. Tačiau aš suprantu Lietuvos žmones, jie už šias prekes moka daug, tad ir nori pačių geriausių, šviežiausių produktų. Tad didžiausias skirtumas manyčiau yra kainose. Visa kita yra labai panašu.
Negalime nepaliesti ir virtuvės klausimo. Itališkoji yra puikiai žinoma visame pasaulyje, o kokį įspūdį jums palieka tradicinis lietuviškas maistas?
Italijoje daugiausiai žmonės valgo makaronus, taip vadinamą pastą. Jie mėgsta kepti mėsą ant ugnies, be jokių marinatų. Ten netgi nėra marinatų. Keptą mėsą jie tik po to pabarsto druska ir prieskoniais. Galbūt tokie ir yra esminiai skirtumai.
O lietuviška virtuvė man tikrai labai patinka. Labai mėgstu sriubas ir įvairius patiekalus iš bulvių: tiek cepelinus, tiek vėdarus ar bulvių plokštainius. Iš esmės valgau viską, čia man viskas patinka. Itališkus patiekalus valgau gana retai, būna, kad sugalvojame pasigaminti picą, tačiau taip tikrai būna ne kiekvieną dieną, man tiesiog netrūksta itališkos virtuvės.
Ką mėgstate veikti laisvu laiku?
Daug laisvo laiko nėra, mes praktiškai gyvename turguje. Aišku, kai atostogaujame, išvažiuojame kažkur pakeliauti. Man labai patinka Palanga, Basanavičiaus gatvė, kur spūstys, kur galima sutikti daug žmonių. Aš mėgstu stebėti, man nepatinka ištisai sėdėti namuose. Man reikia kuo daugiau žmonių, tuomet aš jaučiuosi geriausiai.
Kokie Jūsų artimiausi planai Lietuvoje? Ar turite planų sugrįžti atgal į Italiją?
Aš nieko neplanuoju, man nepatinka planuoti, tiesiog gyvenu šia diena. Niekada negali žinoti, kas bus ateityje. Apskritai, visi italai mėgsta gyventi šia diena.
Apie grįžimą į Italiją negalvoju. Per tuos dvejus metus kol esu čia, dar nebuvau sugrįžęs. Mano tėvų jau nebėra, turiu du brolius ir vieną sesę, su jais bendrauju telefonu, tad atstumas mūsų neišskiria.
Nerijus Budrys
