Indrė MAKARAITYTĖ
Klaipėdos dramos ir Jaunimo teatro aktorės Marijos Dičpetrytės amžininkų nedaug likę tarp gyvųjų, tačiau visi ją prisimina šviesiai. O jos asmeninė drama, kai teko palikti teatrą, virto svarbiu, naudingu ir teikiančiu nemažai džiaugsmo aplinkiniams darbu.
Jau mano kartai, o ką kalbėti apie jaunesnius, mažai ką sako ištisa legendinių rusų aktorių, tokių kaip Olegas Jankovskis, Aleksejus Batalovas, Michailas Uljanovas ar Viačeslavas Tichonovas, plejada. Bet kai į tuometinį „Lietuvos“ kino teatrą 1974 ar 1975 m. – koks dabar skirtumas, kada tiksliai – turėjo atvykti V. Tichonovas, salėje nebuvo nė vienos tuščios vietos. Tąkart V. Tichonovas, vaidinęs sovietmečiu labai gerai žinomame seriale „17 pavasario akimirkų“ rusų šnipą Štirlicą, tiesa, taip ir nepasirodė, publika liko šiek tiek nusivylusi. Tačiau po kelerių metų, kai vadinamasis Štirlicas pagaliau į Lietuvą atvyko, bilietai į susitikimą su juo buvo išpirkti per porą valandų, o juodojoje rinkoje kainavo ir 50 rublių.
Susitikimus su sovietinio kino aktoriais rengė aktorė Marija Dičpetrytė. Prieš savo valią baigusi teatro aktorės karjerą, kai vyresniems aktoriams neliko vietos ir teko užleisti sceną jaunesniems, nuo 1973 m. ji keliolika metų vadovavo Tarybinio kino meno propagandos biuro Lietuvos skyriui. Prieš kiek daugiau nei metus mirusi M.Dičpetrytė kino menui atidavė viską, ko nebegalėjo atskleisti scenoje.
„Jai taip tiko būti šio biuro direktore, tiesiog jau tada, gūdžiu sovietmečiu, ji buvo šiandienos standartais labai dalykiška vakarietiška moteris, galėjusi viską sutvarkyti telefonu“, – juokiasi aktorius Romas Ramanauskas, kuriam būtent M. Dičpetrytė atvėrė kelius į Sovietų Sąjungos publikos širdis. Anot aktoriaus, tai buvo didžiulės galimybės lietuvių aktoriams išvažiuoti už Lietuvos ribų, pasirodyti ir, žinoma, papildomai užsidirbti.
„Dabar sunku turbūt suprasti, bet anksčiau labai reikėjo, kad už mus kas nors pastovėtų, paskambintų, suorganizuotų. Ir tai darė Marija“, – sako R. Ramanauskas.
Kino propagandos biuras lietuviams veždavo sovietinio kino aktorius, vienas po kito buvo rengiami anšlaginiai susitikimai su to meto žvaigždėmis. O lietuvius kino aktorius vežiojo po Sovietų Sąjungos platybes.
„Jūs nepamirškit, kokie tai laikai buvo. Nebuvo juk interneto. M. Dičpetrytės dėka žmonėms buvo sudaryta galimybė pamatyti pirmo ryškumo aktorius“, – prisimena aktorius Gediminas Storpirštis.
Lietuvoje Štirlico klausėsi saugumiečiai
Kinas ir propaganda? Ne, sovietmečiu, kalba aktoriai, tai neturėjo jokios perkeltinės prasmės, Tarybinio kino meno propagandos biuras buvo skirtas kino menui populiarinti. Ir vis dėlto dabar tai skamba dviprasmiškai netgi turint omeny gūdų sovietmetį, kai net nebuvo viešų svarstymų, kokią misiją turi atlikti bet koks menas, o juo labiau kino menas. Sovietinė kino pramonė buvo produktyvi, bet jei prasprūsdavo kartais labai atviros ironijos sovietinio absurdo atžvilgiu, tai buvo veikiau išimtis nei taisyklė. Ir ne visiems kino grandams toji ironija buvo leidžiama.
Ar buvo ko gėrėtis sovietiniu kinu? Štai, pavyzdžiui, šiandien režisieriaus amplua save išbandantis Algis Ramanauskas, pastatęs lietuvišką filmą „12 kėdžių“, sako, kad suaugęs ir subrendęs suprato, kad jo tiek kartų žiūrėtos sovietinės „12 kėdžių“ versijos yra tiesiog klaikūs filmai.
„Kiekvienas turi asmeninę nuomonę, tačiau be jokios abejonės sovietmečiu ir filmų buvo puikių, ir aktorių buvo puikių. 2009 m. mirusį Olegą Jankovskį lietuviai gyvą pamatyti galėjo būtent M. Dičpetrytės dėka – jis buvo atvykęs praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. O jei net ir turi kitokią nuomonę, negali jos primesti kitiems. Kas tu toks, kad spręstumei, kas ko vertas“, – sako G. Storpirštis.
M. Dičperytės dėka ne tik Lietuvoje viešėje daugybė sovietinio kino aktorių, bet ir iki šiol garbinamos kino žvaigždės tokios kaip Vaiva Mainelytė ar Gražina Baikštytė su žiūrovais pasikalbėti galėjo tik dėl šio biuro rengiamų susitikimų su žiūrovais.
Ir vis dėlto kino propaganda ir lietuviškos publikos pažintis su sovietinio kino žvaigždėmis nebuvo tik kultūra. Kuriozinių situacijų su sovietine sistema teko išgyventi ne vieną ir M. Dičpetrytė neneigia, kad ji pati buvusi po padidinamuoju sistemos stiklu. Gyvenimo saulėlydyje išleistoje knygoje „Magdė“, M. Dičpetrytė pasakoja būtent apie susitikimą su Štirlicu – aktoriumi V.Tichonovu.
„Ryte, vos atėjus į darbą, netikėtas skambutis. Prisistato žmogus iš saugumo komiteto ir pareiškia, kad jų organizacija pageidauja susitikti su vadinamuoju „Štirlicu“(...) Man pasakoma, kad „kitą rytą bus atsiųsta juoda Volga ir atvešite artistą į mūsų komitetą““, – rašo M. Dičpetrytė. Sovietiniame saugume pilnai salei KGB darbuotojų, čia Lietuvoje, „šnipas“ Štirlicas pasakojo apie sovietinio šnipo technologijas...
Bet į kino propagandos vandenis aktorė M. Dičpetrytė vargu, ar būtų bridusi, jei nebūtų tekę atsisveikinti su teatru.
Ir kaip Marija Dičpetrytė pati rašo savo knygoje, jai, sulaukus keturiasdešimties, teko sunkiai save laužyti.
Teatras – visas gyvenimas
„Ji niekada nieko nekalbėjo, niekada nieko nekaltino, bet aš jaučiau, kad išėjimas iš teatro jai buvo be galo skaudus“, – prisimena M. Dičpetrytės draugė aktorė Gražina Balandytė. O buvęs Vilniaus akademinio dramos teatro vadovas, taip pat Marijos bičiulis Pranas Treinys, sako, kad kaip aktorei Marijai pasitraukimas iš teatro prilygo psichologiniam vėžiui.
„Tai buvo jos, kaip aktorės nutremtis. Jai tiko tas darbas – važinėti su aktoriais, rengti susitikimus su jais. Kai Marija kalbindavo kokį aktorių, atsidarydavo žmogus. Ji turėjo tokį talentą – prakalbinti“, – sako buvęs Akademinio dramos teatro vadovas. P. Treinys pamena: „Bet Marijai, kaip artistei, tai buvo bado dienos. Aš net pasakyčiau, kad scenos žmonėms tokios tremtys sukelia psichologinį vėžį.“
Bet M. Dičpetrytė, anot P.Treinio, buvo užsispyrusi ir jokių nesėkmių nespinduliavo į išorę. Atvirkščiai, niekam nesiskundė ir net artimiausios draugės tik galėjo spėlioti, kokios dramos buvo išgyventos aktorės širdyje. Kaip pamena jos draugė aktorė Lilija Žadeikytė, niekam tais laikais geriau buvo nesipasakoti, nesiskųsti. Reikėjo išeiti ir išėjo. Neliko darbo teatre ir, vadinasi, jo neliko.
Nors būtent Vilniuje, Jaunimo teatre, buvo tiek daug žadanti naujo gyvenimo pradžia. Kai Aurelija Ragauskaitė, legendinė teatro režisierė, 1965 m. įkūrė Jauno žiūrovo teatrą, kuris po metų virto Valstybiniu jaunimo teatru, o M. Dičpetrytė buvo viena iš pirmųjų šio teatro aktorių. 1966 m. pasirodė V. Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“ – teatro gimimo spektaklis - ir M. Dičpetrytė čia suvaidina Džuljetą. O iki Jaunimo teatro dar buvo greičiausiai M. Dičpetrytės kaip aktorės dešimt aukso amžiaus metų – Klaipėda ir jos dramos teatras, į kurį ji atvyko kone iškart po studijų gūdžiais 1955 m. Per dešimt metų, praleistų Klaipėdoj, M. Dičpetrytė iš jaunutės aktorės šviesiais banguojančiais plaukais tapo brandžia aktore, kuriai teko imtis dramatiškų vaidmenų.
„Gerbiama Gražina, o Marija turėjo savo spektaklį? Na, tokį, kuris buvo arčiausiai jos, kuris buvo jai brangiausias ir labiausiai išgyventas?, – klausiu M. Dičpetrytės draugės aktorės G. Balandytės.
„Dabar galvoju, kad nebuvo tokio, kad vienintelis svarbiausias… Apskritai scena buvo jos energijos, jos įkvėpimo gyvenimui šaltinis. Buvimas teatre buvo jos gyvenimas, visos jos svajonės, jos prasmė, jos saviraška. Viskas buvo teatre“, – pasakoja G.Balandytė.
Ir tada…
„…gal Jaunimo teatro spektaklis ‚Atsigręžk rūstybėje“? – šiek tiek pamąsčiusi sako ji. – Turbūt šis spektaklis buvo Marijos, jei taip galima sakyti. Nepaprastai patiko.“
Valstybinio jaunimo teatro pastatymas pagal anglų dramaturgo Džono Osborno pjesę „Atsigręžk rūstybėje“ 1967 m. pirmiausia parodytas kauniečiams. Penki veikėjai, kiekvienam tenka scenoje didelis krūvis – rašo kritikai. Džimis Porteris – Antanas Šurna. Džimio žmoną – Elison Porter – įkūnijo dvi aktorės. Marija Dičpetrytė ir Eugenija Plečkytė. Ta pati E.Porter, du skirtingi jos veidai.
„Kauno tiesoje“ iškart po spektaklio rašoma, kad M. Dičpetrytė sugeba įtaigiai perteikti komplikuotą ir savotišką Elison asmenybę, jos Elison – nuolanki. Tokia romi šalia ją mylinčio ir neapkenčiančio vyro, taip pat išgyvenančio vaikystės traumas ir perkeliančio jas ant savo žmonos pečių.
Bet, kaip sako jos artimieji ir draugai, kiekvienas vaidmuo buvo jai pats svarbiausias, išgyventas, išjaustas ir jos. Aktorės iki širdies gelmių vaidmuo.
Marija Dičpetrytė (viduryje) Džiuljetos vaidmens repeticijoje Jaunimo teatre