Miestietiškos sekundės ir studentiškas gyvenimas

Prieš keturias savaites Pilies gatvėje klausiausi akordeonisto...

Ar žinojote, kad Vilnius yra turtingesnis miestas už Niujorką? Andrius Mamontovas sostinės Senamiestį apdainuoja taip:

„Šis miestas ir gatvė 
Išgydo vienatvę 
Tos dainos, kur skamba 
Iš ryto pro langą“

Niujorkas neturi senamiesčio. Niujorkiečiai nežino, ką reiškia kiekvieną dieną vaikščioti iš darbo, paskaitų ar pamokų didžiausio Rytų Europoje barokinių pastatų komplekso gatvėmis. Vis dėlto niujorkiečiai taip pat retai tesusimąsto, jog gyvena didžiausiame Vakarų pusrutulio mieste. Gatvės muzikantai gali sukelti begalę asociacijų, priversdami praeivį sustoti ir prisiminti vieną iš minėtų faktų tiek Niujorke, tiek Vilniuje. Bet jeigu kas nors uždainuotų ariją pro Niujorko dangoraižio langą, tai (jei tik kas nors girdėtų) netrukus būtų įvyniotas į šiltus tramdomuosius marškinius (Jungtinės Valstijos rūpinasi savo piliečiais), tuo tarpu Vilniuje galima tikėtis priešingo efekto: kartais gali paaiškėti, kad muzikantas, kuriam daugelis norėtų užvilkti minėtą apdarą, neretai gyvena Senamiesčio bute — barokiniame šedevre!

You may say, I‘m a dreamer, bet apšepėlis Pilies gatvėje man daug mielesnis už beprotį snobą, dainuojantį Volstryte. Juk apšepėlis ir aš — vieno kraujo! Na, bent jau apytiksliai. Šešiasdešimties procentų tikimybė, kad vieno. Net jeigu ne, mus vis tiek vienija sentimentai tam pačiam miestui, gatvei, panašus muzikinis ir architektūrinis skoniai.

Tiesa, gatvės muzikantai vienatvę, stresą ir kitus marazmus gydo kaip ir farmaciniai vaistai: ne vienodu efektyvumu. Kartais liga pasitraukia dėl atitinkamos vaistų dozės, kartais — dėl rūšies. Pasitaiko, kad ligą išgydyti padeda iš pažiūros visiškai netinkamas vaistas, pavyzdžiui, galvos skausmas dingsta išgėrus angliuką. Su Senamiesčiu yra panašiai: žmogiško silpnumo, varginančio tempo, elementariausio nuovargio ar baisiausios nevilties priešnuodžiu gali tapti smuiko melodija, bažnyčios bokštas, gatvės šurmulys, akmuo po koja, kavos puodelis ar ledų porcija. Kai kuriais atvejais pagyti pavyksta tik po didelės kažkurio iš šių vaistų dozės, kai kuriais — po tam tikros vaistų kombinacijos.

Bene baisiausias pavojus pozityvioms asociacijoms kyla tuomet, kai nuo šių preparatų, kaip ir nuo kai kurių farmacinių vaistų, žmogus įgyja imunitetą ir pastarieji jo nebeveikia.

Prieš tris savaites Nepriklausomybės aikštėje kvėpavau laisvės oru...

Su apšepėliais, pragertu balsu dainuojančiais apie pasaulio grožį ir žmonių savanaudiškumą, kai kurie nedidelės reikšmės samprotautojai atranda dar vieną panašumą: laisvę. Nors ši sąvoka ir yra viena plačiausiai suvokiamų tiek filosofų, tiek menininkų, didelė dalis jos grožio platume ir slypi. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui laisvė buvo Laisvė — ne vien tai, ką dabar įvardijame politine ir ekonomine nepriklausomybe, bet ir bendrystė; praeities, dabarties ir ateities ryšys; išmintis, tikėjimas, viltis, meilė. Bohemiečiui laisvė — galimybė paskandinti savo gyvenimą butelio dugne ir netrukus jį vėl iškelti popieriaus lape arba melodijoje su didžiausia šlove. Statistiniam lietuviui laisvė — žinojimas, kad, pasiėmęs pasaulio žemėlapį, rasi nedidelį lopinėlį, kuriame dažnai net neužteks vietos šalies pavadinimui užrašyti. Kuklus pasitenkinimas. Juk bet kuri tauta gali klestėti tik tada, kai turi aukštą savigarbos lygį. Kartais net arogancija tautai yra naudinga (nors ir žalinga kitoms). Senovės graikai klestėjo, nes laikė save aukštesnės „prabos“ žmonėmis už visus likusiuosius. Euripidas savo tragedijoje „Ifigenija Aulidėje“ rašė: „juk dera graikams barbarus valdyti“. Žydai — išrinktoji tauta — išgyveno keletą tūkstančių metų neturėdami valstybės tik dėl vienos priežasties: aukšto lygio identiteto.

Mes turime Smuglevičiaus salę, Trijų kryžių kalną, Pilies gatvę, Nepriklausomybės aikštę. Belieka laukti, kol Mamontovas apaks, ir kaip Homeras visa tai apdainuos.

Prieš dvi savaites gėriau alų Vokiečių gatvėj...

Pasaulyje daugybė įvairiausių konfliktų: Rytų — Vakarų, proto — jausmų, mokslo — religijos... Studentiškas gyvenimas jaunuolį pasitinka išskėstomis rankomis, apkabina, prispaudžia prie krūtinės visomis jėgomis ir dusina marškinių kišenėje laikomais rūpestingai brandintais konfliktais: mokymosi — pramogų, draugų — tėvų, visuomeninės ir kultūrinės veiklos — šeimos ir begale kitų. Kreipiuosi į dar nestudijavusius arba baigusius mokslą nebe šiame tūkstantmetyje jaunuolius: netikėkite pigiomis paskalomis. Sunkiausia ne orientuotis naujame mieste, pačiam mokėti sąskaitas už bendrabutį arba butą, pačiam rūpintis kojinių skalbimu ar sriubos iš tarakonų ir pomidorų padažo virimu. Sunkiausia pasirinkti kažkurią vieną iš minėtų konfliktų barikadų pusių. „Aukso viduriuko“ čia nėra; besistengiant rasti kompromisą tarp šių konfliktų gali prasidėti konfliktas tarp studento smegeninės ir jo laisvos valios, kurio neišsprendus peraugama į konfliktus su kambario, buto draugais, kaimynais arba net (paskutinis laiptelis konfliktus mylinčiojo karjeroje) baltais chalatais vilkinčiais vyrais, kurie stokojantį studentą sieks sočiai pamaitinti baltomis tabletytėmis.

Kita vertus, aplinkybės gyvenime retsykiais susiklosto be galo paradoksaliai: tam tikro konflikto alternatyvos susigyvena tarpusavyje, ir individas būna arba priverstas donkichotiškai kovoti už jų skyrybas, arba, neįstengdamas pakeisti fakto, pakeisti požiūrį.

Gyvenime įsimename tik sukrečiančius dalykus. Plačiąja prasme. Mes tikrai neprisiminsime, kaip prieš trejus metus niekuo neišsiskiriančią dieną, pavyzdžiui, birželio trisdešimt pirmąją valėmės dantis. Tačiau bent jau kuriam laikui greičiausiai į atmintį įsirėš pirmoji bemiegė naktis, praleista bibliotekoje parimus virš knygų, pavėlavimas į paskutinį troleibusą, ar (tebūnie ne visi pavyzdžiai su negatyvumo prieskoniu) smagus pasiplaukiojimas baidarėmis Nerimi.

Kokį didžiausią svorį iškelti žmogus yra fiziškai pajėgus? O kiek užsienio kalbos žodžių gali išmokti per penkias minutes?

O su kiek žmonių gali susipažinti per mėnesį?

Pagooglinti galime kiekvienas. Tačiau studentas turi laimės ir garbės ieškoti atsakymo į šiuos klausimus praktiniais bandymais. Kuo daugiau žmonių, tuo mažiau pažįstamų, kuo daugiau pažįstamų, tuo mažiau draugų. Kuo mažiau paroje valandų, tuo mažiau laiko spręsti įvairiems konfliktams, tuo labiau imamos vertinti sekundės.

Kuo labiau vertinamos sekundės, tuo mažiau vertinami pinigai, tuo greičiau Vokiečių gatvėje didėja barų, kavinių ir parduotuvėlių pelnas.

Gabrielius ZAVECKAS

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode