Mirtis – sena kaip pasaulis ir neišvengiama tarsi metų laikų kaita. Bandome kuo mažiau kalbėti apie mirtį ar visai išvengti šios temos, bet tai nėra taip paparasta, nes gyvenimas būtent taip sudėliotas, kad mirtis visada eina greta.
Jos nereikia bijoti
Greitėjantis laiko ir žmonių bėgimas diktuoja tai, kad šiandien vis sparčiau statome krematoriumus, o laidojimo apeigas ir kapų sutvarkymą perduodame firmoms, nes laidotuvėms ar kapams tvarkyti nebeturime laiko arba kitokių žmogiškųjų išteklių.
Nuolat skubančiam ir viską planuojančiam šiuolaikiniam žmogui mirtis yra bene vienintelis įvykis, kurio jis negali pažymėti savo užrašų knygelėje.
Dažnai mirties suvokimas pirmiausia priklauso ne nuo žmogaus, o nuo visuomenės, kurioje jis gyvena, joje vyraujančių papročių ir ilgamečių tradicijų. Ryškiausi skirtumai pastebimi tose kultūrose ir religijose, kur skirtingai suprantamas kūnas ir siela. Vienose pabrėžiamas kūno laikinumas ir išaukštinamas amžinas nemirtingos sielos gyvenimas, o kitose, priešingai, tikima, kad siela miršta kartu su kūnu. Mirtis sunaikina žmogų, ji yra ribinis viso žmogiškojo gyvenimo taškas. Budizmo šalininkai taip pat neigia amžiną sielos gyvenimą. Šios religijos išpažinėjai tiki persikūnijimu, reinkarnacija. Kai mirtis suvokiama ne kaip pabaiga, o tik rodo pabaigą gyvenimo šiame kūne, ją priimti daug lengviau. O štai Bolivijoje per laidotuves netgi linksminamasi.
Seniau ir dabar
Seniausiais laikais supratimas apie mirtį rėmėsi mitiniu pasaulio suvokimu. Mirtingieji, susidurdami su amžinais visagaliais dievais, tikėjo, kad mirtis yra natūrali pasaulio kaitos dalis. Ji buvo laikoma ne žmogaus gyvenimo pabaiga, o tik viena iš begalinio ciklo fazių. Žmonės tikėjo, kad yra kosmoso dalis, todėl jų gyvenimas nepriklauso nuo jų pačių. Šitoks mąstymo būdas lėmė tai, kad mirties jie nepriėmė asmeniškai, todėl ir pernelyg jos nesureikšmino. Apskritai, nuo ankstyvosios krikščionybės užuomazgų iki XII a. mirtis buvo suprantama kaip natūralus, artimas ir neskausmingas įvykis. Žmogus ją sutikdavo paprastai, negalvodamas, kaip jos išvengti ar įveikti, tačiau pagarbiai, pabrėždamas ją kaip vieną iš etapų, kuriuos visiems žmonėms lemta išgyventi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad, kai žmogus pajusdavo artėjančią mirtį, jai pasirengdavo. Mirtis ir mirštančiojo kambarys buvo vieša vieta. Svarbiausia, kad laidotuvėse dalyvautų giminės, bičiuliai, kaimynai. Nors mirtis buvo suvokiama kaip natūralus įvykis, tačiau jos apeigos buvo atliekamos iškilmingai.
Nuo XVIII a. žmogui jau rūpi labiau gedėti ir prisiminti artimą. Mirtis tampa labiau dramatiška ir jaudinanti. Į ją pradedama žiūrėti kaip į žiaurų ir neteisingą žmogaus išplėšimą iš kasdienio gyvenimo. Galime palyginti, kad mintis apie mirimą kaip įprastos tvarkos suardymą yra visiškai priešinga anksčiau vyravusiai nuomonei, kad mirtis yra natūralus ir įprastas procesas.
Nauji laikai
Modernizmo epochoje tikėjimo objektu bei varomąja jėga tampa mokslo pažanga ir technologijų vystymasis. Tobulėjant medicinos mokslui žmogus trokšta įgyvendinti savo troškimus ir pasijusti nemirtingas. Pati mirtis kažkaip dingsta, o kalbėjimas apie ją ar jos vaizdavimas yra didžiulis tabu. Ilgą laiką buvęs savo mirties bei jos aplinkybių šeimininku, žmogus netenka dalies savo teisių ir gana dažnai miršta svetimoje aplinkoje: ligoninėse arba slaugos namuose, o artimieji vis dažniau atsisako gedulo.
Dažnai mėginame ignoruoti mirtį, elgiamės taip, lyg ji neegzistuotų, vengiame šia tema kalbėtis, tačiau reikia pastebėti, kad tai vyksta visuomenėje, kurioje bujoja smurtas, žiaurumas ir prievarta. Televizijos programos nuo ryto iki vakaro varžosi ir transliuoja kovinius filmus, reportažus iš nužudymo ar nelaimių vietų, muštynes ir kriminalinius išpuolius. Pasitaiko, kad mūsų paaugliai į interneto tinklapius deda savo filmuotą medžiagą iš bendraamžiams surengtų egzekucijų ir mėgaujasi jomis, lyg žiūrėdami su jų gyvenimu visiškai nesusijusį filmą. O kažkam patinka gyvūnų kankinimo ir žudymo scenos. „Labai keisti“ filosofai aiškina, kad šiuolaikinis žmogus taip elgiasi norėdamas atitolinti mirtį ar prisijaukinti, vengdamas sukeliamo skausmo ir kančių. Matydamas ją ekrane, jaučiasi saugesnis, juk visa tai vyksta tik „dėžutėje“, o ne realiame gyvenime. Remiantis tokia kvailoka filosofija galbūt galima pateisinti ir visus kažkur vykstančius karus. Tam tarnauja tiesioginės transliacijos iš siaubingai kruvinų mūšių vietų, o žuvusiųjų tiesiog nebeįmanoma suskaičiuoti.
Gyvenimo trapumas
Mūsų gyvenimas labai trumpas ir trapus. Šiuolaikinėje visuomenėje mirštančiojo mirties ženklus pirmiau už jį patį išsiaiškina gydytojai ir artimieji, o jis pats dažnai tampa tuo vieninteliu, kuris neturi teisės žinoti, kad miršta. Net numanomas mirties laikas jau ne toks tikslus kaip anksčiau. Medicina šį laiką ganėtinai pratęsia. Be to, jos pailginimas ir sutrumpinimas dažnai priklauso nuo ligoninės įrangos, medikų profesionalumo ir šeimos apsisprendimo. Ši nauja realybė sudaro sąlygas, kad ligonis mirtų nesuvokdamas, jog miršta. Dabartinis posakis „nenujausti mirties“ pakeitė iki mūsų laikų buvusį – „nujausti artėjant savo mirtį“. Bet argi tai blogai?
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.