Ištrauka iš knygos Leonido Donskio knygos „Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą“. Vilnius: Versus Aureus, 2015.
Kas yra pesimistas? Gerai informuotas optimistas – skelbia šmaikštuoliai. Arba protingas optimistas – atsiras nemažai ir taip atsakysiančių į šį klausimą. Šiandien nedaug kas abejoja, kad optimistas geriausiu atveju yra negilus ir lėkštas, o dar atviriau pasakius – tiesiog paikas ir neišmintingas žmogus. Mums kažkodėl atrodo, kad gelmė ir išmintis slypi visų pirma pesimizme ir apokaliptinėse pranašystėse. Pasaulio pabaigos istorijos, tapusios ištisa baimės industrija (o juk baimė po privatumo viešinimo yra antroji paklausiausia politikos ir žiniasklaidos prekė), siejasi su atsakomybe, rimtumu ir gelme, o optimizmas nusakomas it kaimo kvailelio šypsena arba bukas džiūgavimas dėl to, kad saulė yra geltona, o pomidoras raudonas.
Iš tikrųjų šio prietaro šaknys daug gilesnės. Reikalas tas, kad mes gyvename pasaulyje be alternatyvų. Jis skelbiasi esąs vienintelė tikrovė ir pamišėliais arba ekscentrikais laiko visus, kurie tiki, jog viskas turi alternatyvas, įskaitant net ir pačius geriausius valdymo modelius ir giliausias idėjas (o ką jau kalbėti apie techninius arba verslo projektus). Turbūt niekada pasaulis dar nebuvo apimtas tokio tikėjimo fatalizmu ir determinizmu kaip dabar – šalia rimtos analizės kaip iš gausybės rago pilasi pranašystės ir spėlionės apie krizes, pavojus, ciklus ir pasaulio pabaigą. Visoje šioje visuotinės baimės ir fatalizmo atmosferoje suveši įsitikinimas, kad nėra jokios alternatyvos – nei dabartinei ekonomikos tironijai, nei politinei logikai, nei mūsų požiūriui į mokslą ir technologijas, nei santykiui su gamta ir žmonija.
Mes gyvename baimės, negatyvumo ir blogų žinių kulto epochoje. Geros naujienos blogai perkamos, niekam jų nereikia. Smagus ir nuotaikingas apokaliptinis skaitinys – visai kas kita. Iš čia tas panikos sėjimas ir baimės industrija, kaip pačias karščiausias naujienas sėkmingai parduodant savų ir svetimų komentatorių gąsdinimus ir baimę, remiantis vienas kitą dažnai paneigiančiais tų pačių komentatorių pasisakymais.
Bijok ir būk labiau išgąsdintas nei kiti, jei nori formuoti viešąją nuomonę. Kaip rašė Vroclave, Lenkijoje, gimęs vokiečių ir austrų filosofas Guntheris Andersas (Gunther Siegmund Stern, 1902–1992), „nebijok būti išsigandęs, išdrįsk bijoti. Ir turėk drąsos gąsdinti kitus. Perduok savo artimajam baimę, ne mažesnę už tavąją“3. Šis reiškinys, regis, giliai įsišaknijęs tame, ką prancūzų filosofas ir rašytojas Pascalis Bruckneras (g. 1948) taikliai pavadino apokalipsės fanatizmu.
Kad ir kaip būtų, ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš gilios išminties ir patirties plaukiantis optimizmas reiškia tikėjimą, kad pasaulis visada yra kažkas nepalyginamai daugiau už mane patį, mano aplinką ir panašius į mane. Jei taip, tai jau vien mano buvimo pasaulyje faktas ir galimybė mąstyti bei abejoti yra dovana, nusipelnanti dėkingumo ir supratimo, jog viskas galėjo arba galėtų būti daug blogiau. Manęs paprasčiausiai galėjo išvis nebūti, tad mano laimės ar gyvenimo pilnatvės klausimas yra antrinis. Jau vien tai, kad aš esu šiame pasaulyje ir galiu svarstyti savo vietą jame, byloja, kad man šis pasaulis yra geriausias iš visų galimų pasaulių, – kituose pasauliuose manęs nėra, tad ir apie jų gerumą ar blogumą turi spręsti kažkas kitas. Optimizmas gali būti ne tik istorinis, bet ir metafizinis, antifatalistinis ir antideterministinis. Tokį optimizmą geriausiai išsakė Dylanas Thomas savo nemirtingomis eilėmis: „Ir nebus mirties karalijos.“
Optimizmas yra anaiptol ne koks kvailas džiūgavimas, kad esi ir aplink šilta, gražu ir gera, o tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą (o jei laimi, – tai neilgam). Dar daugiau – optimizmas reiškia tikėjimą tuo, kad visada lieka viltis ir egzistuoja alternatyvos. Įsitikinimas, kad pesimistas yra visapusiškai aukštesnė ir kilnesnė būtybė už optimistą, yra ne vien romantinė mūsų moderniojo jautrumo ir pasaulėjautos liekana, bet ir kai kas daugiau. Ši gelminė sandūra siekia krikščionybės ir manichėjizmo monumentalų konfliktą – jei krikščionybė po šv. Augustino (beje, savyje įveikusio manichėją ir tapusio vienu iš Bažnyčios Tėvų) blogį laikė viso labo tik pasiklydusiu arba nepakankamu gėriu ir tikėjo jo įveikimo galimybe, manichėjai gėrį ir blogį laikė paralelinėmis ir nesutaikomomis tikrovėmis. Optimizmas yra visų pirma krikščionybės kūrinys – jis remiasi tikėjimu, kad gėris gali įveikti blogį ir kad visada egzistuoja neatrastų galimybių ir alternatyvų. O mes gyvename pesimizmo amžiuje. XX a. yra puikus įrodymu, kad blogis egzistuoja, sykiu sustiprina šiuolaikinių manichėjų pozicijas. Jie matė pasaulį, kurį Dievas galėjo laikinai ir apleisti, bet Šėtonas – tikrai ne.
Vis lieka neatsakytas klausimas, kiek prasmingas manichėjizmas moderniajame pasaulyje. Netikėjimas tuo, kad Dievas yra visagalis ir kad jis yra meilė, galėjo būti itin sustiprintas XX a. po visų jo baisybių. Michailo Bulgakovo nemirtingasis romanas Meistras ir Margarita (1966–1967) yra persmelktas manichėjizmo dvasios – jame nuolat vartojamos šio tikėjimo architekto, persų pranašo Mani išplėtotos Šviesos ir Tamsos sąvokos. Blogio interpretacija didžiajame XX a. Rytų Europos romane – didžiuoju XX a. Vidurio Europos romanu laikau Franzo Kafkos (1883–1924) Procesą(1925), – teigianti blogio savipakankamumą, artima Ernesto Renano (Joseph-Ernest Renan, 1823–1892) krikščionybės interpretacijai jo studijoje Jėzaus gyvenimas (Vie de Jesus, 1863), kurią Bulgakovas puikiai žinojo.
Lietuvos žmogus, Šeteniuose gimęs ir Vilniuje susiformavęs Czesławas Miłoszas (1911–2004) save laikė slaptu manichėjumi – apie tai jis atvirai rašo knygoje Abėcėlė4. Susidūręs su protu nesuvokiamu XX a. blogiu, suvešėjusiu ne mažiau racionaliame ir humaniškame pasaulyje nei mūsų, laisvai praktikuotu šalyse, sukūrusiose įstabią pasaulinę kultūrą (Rusijoje ir Vokietijoje), jis blogį laikė savarankiška ir savipakankama tikrove ar bent jau dimensija, kuriai jokios rimtos ir apčiuopiamos įtakos nedaro pažangos, moderniojo jautrumo formų ir gilių teorijų pasaulis.
Jo pastebėjimu, slapta manichėjė buvo ir prancūzų filosofė Simone Weil, kuri krikščioniškos maldos frazei „Teateinie Tavo karalystė“ buvo suteikusi pasaulio pabaigos prasmę. Ne veltui Miłoszas Kalifornijos universitete Berkeley’je dėstė kursą apie manichėjizmo istoriją – jo paties prisipažinimu Abėcėlėje, jam bohumilų istorija Bulgarijoje ar katarų martirologija Veronoje ir kituose Italijos miestuose buvo XX a. blogio nuojauta ir uvertiūra. Visų didžiųjų rytų europiečių kažkiek būta manichėjų – nuo ruso Michailo Bulgakovo iki rytų europiečio pagal pasirinkimą George’o Orwello.
2011 m. birželio 30 d. paminėjome didžiojo rytų europiečio Czesławo Miłoszo 100-ąsias gimimo metines. Kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, jog Miłoszas buvo ne tik didis poetas, eseistas, bet ir originalus, gilus politikos mąstytojas. Vakarų akademikai ir literatai gerai žino jo politinės eseistikos rinkinį Pavergtas protas(Zniewolony umysł, 1953), atvėrusį daugeliui jų akis ir privertusį pažvelgti į baisų socialinį eksperimentą, atliktą sovietinio komunizmo pavergtuose kraštuose. Bet palyginti nedaug kas žinojo ir žino kitą nuostabų Miłoszo eseistikos kūrinį – Gimtoji Europa (Rodzinna Europa, 1959).
Gimtoji Europa atskleidžia lietuviškąsias Miłoszo ištakas ir jo sugertus Lietuvos vaizdus, kvapus, dainas ir legendas – visa tai jis pabrėžė Nobelio premijos priėmimo kalboje, kurioje su jaudinančiu intymumu ir atvirumu išpažino savo gilų įsišaknijimą gimtuosiuose Šeteniuose ir įamžintame Isos slėnyje. Kartu šis jo kūrinys braižo rytų europiečio savivokos ir tapatybės žemėlapį po jo patirtųjų XX a. katastrofų, kada klausimai, kas yra Europa ir ką reiškia būti europiečiu, iškyla ne kaip snobiškas ar save guodžiantis kultūrinis riboženklis tarp „mūsų“ ir „jų“, o kaip egzistencinė būtinybė susivokti trapioje ir nestabilioje tikrovėje, kurios gali nelikti ir kurią išsaugos tik mūsų atmintis ir istorinis bei politinis sąmoningumas.
Gimtojoje Europoje didysis lenkų poetas ir Lietuvos sąmoningumo istorijos interpretatorius braižo rytų europiečio egzistencinės patirties ir tapatybės žemėlapį, kuris kartu tampa jo moraliniu pasirinkimu bei humanistiniu veiksmu. Šis žemėlapis grąžina į kampą užspeistam ir iškankintam XX a. individui jo suniekintą žmogiškąją vertę ir orumą. Bet ne mažiau svarbu ir tai, kad po Gimtosios EuroposVakaruose nebuvo įmanoma į Rytų Europą žvelgti kaip į menkesnę ar kaip į kažką, kas gal ir nusipelno užuojautos, bet anaiptol neužsitarnauja tikros pagarbos, gilesnio dėmesio, lygiavertiškumo ir partnerystės.
Verta prisiminti, kad Rytų Europa nėra vien geležinės uždangos padarinys ir XX a. totalitarinės geopolitikos konstruktas. Iš tikrųjų ribą tarp dviejų Europų gerokai anksčiau nubrėžė pati Vakarų Europa, įžvelgusi „kitoje Europoje“ geriausiu atveju savo politinės minties, socialinės ir moralinės tvarkos bei teorijų išmėginimo lauką, – minties ir veiksmo žaidimų aikštelę, politinių idėjų susidūrimo poligoną arba neaiškią teritoriją, kurioje buvo galima kažkiek civilizuoti valdovus ir politines sistemas, rengiant projektus, kurių tikrai nebūtų pradėję įgyvendinti Prancūzijos ar Anglijos monarchai. Iš esmės Rytų Europa buvo sutapatinta su Rusija, o kitos šalys, jei jos ir atrastos, vaizduotos kaip tos pačios politinės ir civilizacinės zonos atmainos.
Rytų europietis ano meto prancūzų literatūroje piešiamas kaip nedaug kuo besiskiriantis nuo „kilniojo“ literatūrinio barbaro ir egzotiško svetimojo – Denis Diderot (1713–1784) taitiečio, Charles’io Montesquieu (Charles-Louis de Secondat, Baron de La Brede et de Montesquieu, 1689–1755) persų ar iš Kanados į Angliją ir vėliau į Prancūziją patekusio huronų genties indėno Voltaire’o (1694–1778) filosofinėje apysakoje Atviraširdis (L’Ingenu, 1767). Lenkai ir lietuviai
vaizduojami Voltaire’o pjesėse, nors Voltaire’as niekada nebuvo kojos įkėlęs nei į Lietuvą, nei į Lenkiją. Kaimyninėje Prūsijoje jo būta, nes ten jis dirbo Prūsijos imperatoriaus Frydricho Didžiojo (Frydricho Antrojo, 1712–1786) filosofijos mokytoju ir net vadovavo gan neblogos monarcho filosofinės knygos Anti-Machiavelli (Anti-Machiavel) parengimui.
Diderot aplankė Rusiją, kurioje formavo imperatorienės Kotrynos Didžiosios (1729–1796) biblioteką ir filosofijos studijas, bet vargu ar ką nors daugiau žinojo apie Lenkiją ir Lietuvą. Bet jį ir Voltaire’ą pranoko Jeanas-Jacques’as Rousseau (1712–1778), parengęs konstitucijos projektą Lenkijos ir Lietuvos Respublikai, bet niekada joje taip ir neapsilankęs. Tad dar gerokai iki XX a. Rytų Europa vakarų europiečiams tampa neaiškia teritorija ar net niekieno žeme, kurioje galima saugiai išmėginti ekstravagantiškas politines teorijas.
Šiame kontekste faktas, kad šimtaprocentinė Vakarų Europos (ir giliai europocentristinė) Karlo Marxo (1818–1883) teorija buvo paversta Rytų Europos tikrove ir groteskišku pavidalu joje įgyvendinta, anaiptol neatrodo nekaltas. Rytų Europa įgyvendino tai, kas nebuvo įmanoma Vakarų Europoje, – ne tik todėl, kad čia nebūta stipresnių alternatyvų ir minties įvairovės, o todėl, kad politinė tikrovė buvo menka, valstybės – silpnos ir fragmentuotos. Kad net ir didžiulė politinė bei karinė galia Rytų Europoje būdavo netikėtai lengvai pakertama, akivaizdžiai rodo tokie valstybių krachai, kokių modernieji Vakarai niekada nepatyrė.
Verta prisiminti Milano Kunderos įžvalgą Nepakeliamoje būties lengvybėje (1984) apie tai, kad kas 1968 m. Vakarų Europoje simbolizavo alternatyvą „sistemai“ ir kapitalizmui, rytų ir vidurio europiečiams priminė dėl tų pačių veidų, vardų ir idealų sugriautą jų šalių ir žmonių gyvenimą bei sunaikintą žmogaus orumą ir jo vertės pojūtį. Lotynų kvartalo ir kairiojo Senos kranto žmonių revoliucinis entuziazmas, o sykiu ir Vladimiro Lenino (1870–1924), Josifo Stalino (1878–1953) bei Mao Zedongo (1893–1976) portretų ir transparantų nešimas čekų dailininkei Sabinai tapatinamas tik su sunaikinta laisve ir gyvenimu Prahoje, bet jos meilužis filosofijos profesorius iš Šveicarijos Francas visa tai tvirtai sieja su Didžiuoju istorijos žygiavimu.
Kaip įtikinančiai atskleidė amerikiečių istorikas Larry Wolffas (g. 1957) savo knygoje Rytų Europos išradimas (Inventing Eastern Europe), Rytų Europa iš tikrųjų buvo Vakarų Europos mentalinio ir simbolinio-politinio žemėlapio konstruktas. Rytų Europa, vaizduojama kaip chaoso, mitų, neaiškumo, netvarkos ir barbarybės žemė, nieko bendra esą neturėjusi su iš Europos (visų pirma, Paryžiaus) sklidusia tvarka, laisve ir politine civilizacija, buvo rašytojų pasirenkama kaip tobulas neįtikėtinų nuotykių laukas ir egzotikos objektas5.
Prisiminkime, kad itin smagūs Barono Miunhauzeno nuotykiai, aprašyti Rudolfo Ericho Raspe’s (1736–1794), vyksta Kurlandijoje ir Livlandijoje, vėliau – Lietuvoje, t. y. Baltijos žemėse (1785). Bet esama glaudesnio ryšio su Lietuva nei kelionės ir nuotykiai Kurlandijoje ir Livlandijoje – pastarosios Baltijos provincijos apėmė Kuršą, t. y. vakarinę Latvijos dalį iki Dauguvos, rytinę Latvijos dalį už Dauguvos bei pietinę Estijos dalį. Svarbiausioji jungiančioji gija tarp Lietuvos ir Miunhauzeno – barono žirgas, kurį jis įsigyja Lietuvoje, grafo Pšobovskio dvare, ir vadina lietuviu žirgu. Po devynerių metų didysis avantiūristas ir meilužis Giacomo Casanova savo knygoje Mano gyvenimo istorija (Histoire de ma avie, 1794) labiausiai neįtikėtinus lytinius ir politinius nuotykius nukelia į Rusiją.
Kad ir kaip būtų, XIX a. antrojoje pusėje Rytų Europa Vakarų Europos mentaliniame žemėlapyje lieka mažai pakitusi. 1869 m. prancūzų rašytojas Prosperas Merimee (1803–1870) parašo siaubo istoriją Lokis (1869), kurioje veikiąs aristokratas pasirodo besąs pusiau žmogus ir pusiau žvėris. Žinoma, veiksmas vyksta paslaptingoje, istorijos ūkų paslėptoje Lietuvoje, o vietiniam jos aristokratui suteikiama vieno iš buvusių Europos komisarų pavardė (Szemiot yra lenkiška Šemetos versija).
Kad visa šita mitologija yra gyva ir net nesiruošia dingti, akivaizdu iš tokių vėlyvų ir naujų „kitos Europos“ (t. y. paslaptingos, turtingos istorijos, bet žemesnės civilizacijos Europos versijos, arba jos periferinio varianto, atmetus visą mandagų leksikoną) variacijų, kaip Jonathano Franzeno (g. 1959) romanas The Corrections(2001) ir Thomo Harriso (g. 1940) detektyvinis romanas (suspense novel) Hannibal Rising (2006). Jei Franzenas Lietuvą vaizduoja kaip atsilikusią ir nusiaubtą šalį, tai Harrisas kanibalą Hanibalą – psichopatą žmogėdrą ir serijinį žudiką, psichiatrą Hannibalą Lecterį, M. D. – kildina iš paslaptingosios Lietuvos.
Ne vien Rusijos ir Baltijos provincijų vaizdavimas iliustruoja Rytų Europos išradimą savajam mito, gąsdinančios legendos išoriškai panašių ir net svetimas kalbas mokančių, bet iš esmės kitokių ir Europai svetimų žmonių visuomenėse ir kultūrose naratyvui gludinti. Kaip žinia, airių rašytojas (buvęs Dublino teisininkas) Abrahamas (Bramas) Stokeris (1847–1912) gražiame Anglijos pajūrio mieste Whitby’je 1897 m. parašo romaną – gotišką siaubo pasakojimą apie vampyrą – Drakula, kurio pagrindinis veikėjas – paslaptingas grafas įkurdinamas Transilvanijoje (anglų k. „Transylvania“ skamba gan panašiai į „Lithuania“, tad standartiniam vakariečiui, kurio geografijos ir istorijos žinios suformuotos XX a. geopolitikos, greičiausiai nėra labai lengva suvokti šiuos skirtumus).
Po Miłoszo Gimtosios Europos Rytų Europos karikatūrinimas Vakaruose, tiesą sakant, jau ir pats tampa vis labiau karikatūriškas. Rytų europiečio orumo apgynimas ir garbės jausmo grąžinimas lenkui, lietuviui, latviui, estui, gudui ir ukrainiečiui (sykiu ir liberaliam rusui, atsispiriančiam pagundai atakuoti Miłoszą, prikabinant jam absurdišką rusofobo etiketę, ką Vakaruose ne kartą darė kai kurie ne itin gilūs ir įžvalgūs Miłoszo kritikai) yra didinga misija, kurios ėmėsi Gimtosios Europos autorius.
Pridursiu, kad ne vienas humanistas Rytų Europoje aštriai patyrė moralinę pareigą apginti rytų europiečių orumą nuo žeminančios, arogantiškos ir kvailokos homo sovieticus stigmatizacijos. Pakanka prisiminti Aleksandrą Štromą (1931–1999), kuris homo sovieticus apibūdinimą Vakaruose laikė pačių savo vakariečių kolegų provincializmo ir nieko neišmanymo Rytų Europos politikoje įrodymu.
O juk faktas yra tas, kad Miłoszas galėjo lengvai pereiti į kitą simbolinę erdvę, išvengdamas tapatinimosi su silpnaisiais ir pažemintaisiais. Niekas po Franzo Kafkos (1883–1924), Roberto Musilio (1880–1942) ir Arthuro Koestlerio (1905–1983) negalėjo karikatūrinti Vidurio Europos – anoniminės masinės visuomenės, baisios ir besielės biurokratijos, žmogaus be veido ir bruožų, galiausiai net totalitarizmo nuojautos atkeliauja iš Vienos, Prahos ir Budapešto. Pridurkime – taip pat ir iš Varšuvos, jei neužmiršime Stanisławo Ignacijaus Witkiewicziaus (1885–1939) romano Nepasisotinimas (1930) ir kai kurių kitų ano meto lenkų rašytojų bei dramaturgų niūrių Europos kracho pranašysčių.
Miłoszas nepereina į Vidurio Europos erdvę, o oriai ir ramiai pabrėžia savo lietuviškas ištakas, pagarbą Lietuvai, meilę Šeteniams ir Isos slėniui, galiausiai, – ištikimybę lenkų kalbai ir kultūrai. Jis tapatinasi su pralaimėjusiais, kurių Vakarai net nesupranta ir, tiesą sakant, dėl to nelabai užjaučia. Jis lieka su tais, kurie pralaimėjo dukart – neteko modernios politikos, valstybės ir laisvės, o vėliau dar ir buvo interpretuoti Vakarų kaip abejotini ir nelabai motyvuoti saviškiai.
Štai šitas jo susisaistymas su silpnaisiais ir pažemintaisiais, totalitarinės modernybės versijos nublokštais į pačius istorijos ir pasaulio dėmesio paribius, byloja ne tik apie kilnumą ir dvasios aristokratizmą, bet ir apie atsisakymą perkonstruoti savo gyvenimą, perrašyti biografiją – tai galinga ir ori alternatyva savęs fabrikavimui, tapusiam moderniojo gyvenimo ašimi, ir sykiu atsisakymas leisti per prievartą būti „gaminamam“, tiražuojamam nepatirto, simuliuojamo, verbališkai ir mechaniškai patvirtinamo, bet nepriimto ir net nesuvokto informacijos bei gyvenimo srauto, srūvančio iš galios centrų. Tik tą ir nieko daugiau reiškia užuojautos kupini Miłoszo žodžiai Gimtojoje Europoje apie norinčiuosius, kaip galima greičiau tapti galingesnės visuomenės ir kultūros dalimi, taip ištrinant savo atmintį, tapatybę ir paprasčiausiai nusižudant.
Gimtoji Europa šiandien nuskamba kaip alternatyva tam politiniam-istoriniam naratyvui, kuris, deja, įsigalėjo nūdienos Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse (kiek silpniau Estijoje), bet pakankamai stipriai reiškiasi ir didesnėse tautose bei šalyse – šis naratyvas yra persmelkęs ir Lenkiją, ir Vengriją. Skirtingai nuo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, kurių politinis-istorinis naratyvas yra pasakojimas apie savo sėkmę, Rytų Europos naratyvas yra tragedijos ir skausmo, net ir neprilygstamos ir nuolatinės kančios pasakojimas, už kurio slypi lyginamosios martirologijos logika (naujo tipo globalinė kančios ir skausmo konkurencija su kertiniu klausimu, kas daugiausia kenčia ir kas yra didžiausios istorijos aukos) bei viltis, kad kančia mums suteiks daugiau pasaulio galingųjų dėmesio ir teisių simboliniame teisiųjų klube.
Miłoszas lietuvių orumą gynė anaiptol nevaizduodamas jų kaip aukų, o veikiau priešingai – pabrėždamas stebuklą, kad susiklosčiusių istorijos ir pasaulio politikos aplinkybių bei jėgos balanso situacijoje lietuviai atgimė kaip moderni tauta, jo paties mylimą Vilnių iš provincialaus, kad ir be galo gražaus, itališko stiliaus barokinio miesto pavertę viena iš puikių ir modernių Europos sostinių.
Pakartočiau Vytauto Kavolio mintį (1930–1996), kad Czesławo Miłoszo tapatybės modelis lieka visos Europos viltimi: šį modelį Kavolis nusakė kaip postmodernų, atvirą ir liberalų nacionalizmą, kuriam savoji tauta ir ištikimybė jos kalbai bei kultūrai lieka fundamentalus dalykas, bet kuriam dėl savosios tautos niekada nėra ir negali būti aukojama nei tiesa, nei žmoniškumas, nei pagarba ir atvirumas kitoms tautoms bei kultūroms.
Gimtoji Europa primena mums vieną paradoksą, apie kurį jau esu rašęs. Pasikartosiu. Savo daugiakultūre patirtimi ir politinėmis bei moralinėmis dilemomis Lenkija ir Lietuva neabejotinai iškyla kaip Europos Sąjungos istorinis prototipas ir sykiu modelis. Juk akivaizdu, kad dabartinė situacija Europoje nepalyginamai labiau primena baroko epochos decentralizuotų ir daugiakultūrių Vidurio Europos valstybių, o ne vienakultūrės ir centralizuotos Vakarų Europos širdies ir dabartinės Europos Sąjungos architektės Prancūzijos ano meto būklę.
Surizikuočiau pasiūlyti metaforą, kad dabartinė Europos Sąjunga yra užmirštoji Vidurio Europos istorija, paversta politine dabartimi, kuria pačiu paradoksaliausiu būdu vis garsiau abejoja į mažų šalių gynybinę terpę nublokšta Vidurio ir Rytų Europa, – priešindamiesi nūdienos Europai, mes priešinamės situacijai, kurią pažinome istoriškai anksčiau už Vakarus.
Barokinėje Europoje vienakalbė Anglija ar Prancūzija su savo gan nesudėtinga tapatybės (ar monarchijos padiktuota luominės priklausomybės) formule ir politine centralizacija (ypač Prancūzija) daug labiau priminė tą nacionalizmą, kuris kaip tik šiandien atrodo toks neatsiejamas nuo Vidurio ir Rytų Europos. O juk mes tada kaip tik buvome tai, kas yra dabartiniai Vakarai, – decentralizuoti daugelio kalbų, kultūrų ir religijų politiniai namai.
Susikeitėme vietomis, tik niekas šito nepastebėjo. Pamiršome ir nenorime prisiminti savo praeities, nes ji mums siejasi su patirtu nesaugumu ir egzistencinėmis grėsmėmis: mes tikime, kad ne parlamentas ir statutas, o formulė „viena kalba, viena kultūra, viena religija, viena valstybė“ yra mūsų politinio išlikimo ir patikimos tapatybės garantija. Tik mūsų stiprybė Vidurio ir Rytų Europoje kažkada sutapo su heterogeniška, kultūriškai daugiamate parlamento ir laisvės tapatybe, o Vakarų jėga slypėjo jų homogeniškoje galios ir tapatybės struktūroje.
O šiandien viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mūsų homogeniškumas simbolizuoja mūsų gynybinį nacionalizmą, o Vakarų heterogeniškumas priešingai – jų stiprybę. Mes šiandien esame tarsi barokinės Europos Vakarai minus galia, o nūdienos Vakarai yra daugmaž barokinė Vidurio Europa plius ekonominė ir politinė galia. Pasaulis nesaugus ne mažiau, nei kažkada nesaugi buvo Vidurio Europa. Nūdienos Vakarai tampa viena didžiule Vidurio Europa.
O pati svarbiausia ir prasmingiausia Czesławo Miłoszo pamoka (bent jau šių eilučių autoriui) yra jo mintis, kad vakarų europiečiams netenka įrodinėti savo europietiškumo tuomet, kai rytų europiečiui tai virsta jo neuroze, skausmu ir sunkiu darbu. Niekam niekada niekur nekils noras toskanietį arba lombardietį (arba provansietį) versti pasakoti ir įrodinėti, kad jis tikrai europietis. Jam pakaks kelių sakinių apie jo regiono vyną ir maistą.
Rytų europietis turės ilgai ir kankinančiai pasakoti apie tai, kodėl Lietuva yra Europa, kodėl ji neatsiejama nuo Europos, kuo lietuvių kalba skiriasi nuo rusų ir kitų slavų kalbų, galiausiai, ar tikrai Lietuva nėra Transilvanija. Italo ir prancūzo europietiška tapatybė yra viso labo tik emocingai patvirtinamas tikrovės faktas, o lietuviui profesoriui arba ukrainiečių poetui – sunki ir ilga politinė bei kultūrinė misija.
Bet Gimtosios Europos ir visos Czesławo Miłoszo kūrybos didžioji pamoka yra jo idėja apie tai, kad niekas negimsta europiečiu. Juo galima tik tapti. Arba ne. Kaip ir žmogumi.
Leonidas DONSKIS
