Vaikystė, jaunystė – atrodo, pats gražiausias gyvenimo metas, tačiau, deja, ir jis pilnas pavojų. Dažnai nukenčiama nuo bendraaamžių, kurie nori pasirodyti stipresni, gudresni ir skriaudžia silpnesnius už save. Pasitaiko atvejų, kai vaikai negali jaustis saugūs netgi savo namuose, bet nežino, į ką kreiptis pagalbos. O ką jau kalbėti apie gatvę, kai jauni žmonės išlekia į ją dviračiais, motoroleriais ar pėsčiomis kartais nė nesidairydami. Kas tada juos turėtų apsaugoti? Šiandien apie tai kalbėsimės su specialistais ir pačiais moksleiviais.
Kas yra patyčios
Kaip rašoma Roberto Povilaičio ir Jurgitos Valiukevičiūtės knygoje „Patyčių prevencija mokykloje“, lietuvių kalboje nėra tikslaus termino, apibūdinančio patyčių reiškinio, kuris atspindėtų visą elgesio įvairovę, būdingą patyčioms. Galima rasti įvairių žodžių, skirtų šiam reiškiniui įvardinti: priekabiavimas, priekabės, užgauliojimas, ujimas, kabinėjimasis, skriaudimas, pažeminimas, erzinimas. Nors daugiau kalbama apie šio reiškinio ypatumus tarp vaikų ir paauglių, tačiau jis yra būdingas ne tik vaikams ir paaugliams – patyčios vyksta ir šeimoje, ir tarp suaugusiųjų darbe. Kartais patyčios painiojamos su humoru – sakoma, kad vaikai taip tik juokauja. Tačiau esminis skirtumas nuo pajuokavimo tas, kad patyčių tikslas – įskaudinti, pažeminti kitą. Svarbiausios patyčių savybės: patyčios apima tyčinius veiksmus; šis elgesys yra pasikartojantis; patyčių situacijoje yra psichologinė ar fizinė jėgos persvara.
Tyčiojamasi įvairiais būdais
Vaikai gali pačiais įvairiausiais būdais vieni iš kitų tyčiotis, kabinėtis, skaudinti vienas kitą. Yra išskiriamos tiesioginės ir netiesioginės patyčios: tiesioginės patyčios – kai vaikas atvirai puolamas, užgauliojamas savo bendraamžių, pvz., vaikas yra stumdomas, pravardžiuojamas, jam grasinama ir pan.; netiesioginėmis patyčiomis vadiname tokį elgesį, kai vaikas skaudinamas nenaudojant tiesioginės agresijos. Tai vaiko atstūmimas nuo grupės, ignoravimas, nebendravimas su juo, neapykantos prieš vaiką kurstymas. Taip pat galima išskirti patyčių formas pagal tai, kokia agresija naudojama vaikui įskaudinti: žodinės patyčios – kai vaikas skaudinamas, užgauliojamas žodžiu ir užrašais. Tai gali bûti prasivardžiavimas, gąsdinimas, pašaipios replikos apie žmogaus kûną, religiją, tautybę, negalią, išvaizdą, „juokeliai“, užrašai apie vaiką, vaiką skaudinančių žinučių siuntinėjimas mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu, apkalbinėjimas, šmeižimas. Fizinės – tai užgauliojimas veiksmais: pargriovimas, įspyrimas ar spardymas, kumščiavimas, stumdymas, rankos užlaužimas, spjaudymas, daiktų gadinimas ir atiminėjimas, drabužių gadinimas, plaukų pešiojimas, įgnybimas, sprigtas. Tai yra puikiai žinomas elgesys, kuris dažnai įvardijamas žargonu, pavyzdžiui: „podnožkė“, „pijavkė“, „grūšia“, „dilgėlė“. Sudėtinės – tai tokios elgesio formos, kurios apima ir žodinius, ir fizinius veiksmus. Pavyzdžiui, reketas, vertimas daryti tai, ko vaikas nenori.
Elektroninės patyčios
Šiais laikais patyčios persikelia ir į virtualią erdvę. Kaip rašoma www.bepatyciu.lt, elektroninės patyčios – tai patyčios, vykstančios internete ar kitokioje virtualioje erdvėje, kai tyčiojamasi elektroniniais laiškais, žinutėmis, pokalbių svetainėse, socialiniuose tinkluose, taip pat naudojant mobiliuosius telefonus.
Elektroninėmis patyčiomis vadinamas toks elgesys, kaip: įžeidinėjimai virtualioje erdvėje, kai vaikas įžeidinėjamas viešai, kitiems matant ar girdint, o tai gali sukelti baimės ir gėdos jausmą patyčias patirtiančiam vaikui. Pavyzdžiui, socialinio tinklo profilyje užrašomi įvairūs keiksmažodžiai, vaikas viešai pravardžiuojamas.
Šmeižimas internete, kai apie vaiką ar jų grupę skleidžiami gandai. Pavyzdžiui, mergaitės du savo bendraklasius vadina „pora“, siuntinėja kitiems bendraklasiams žinutes ir elektroninius laiškus apie tai, tokiu būdu skleisdamos klaidingą informaciją. Apsimetimas kitu asmeniu ir kenkimas kito vaiko reputacijai. Elektroninėje erdvėje lengva išlikti anonimiškam ir slėpti savo tapatybę, taip pat galima apsimesti tuo, kuo iš tikrųjų nesi. Pavyzdžiui, septintokas, norėdamas pajuokauti, apsimeta savo bendraklase ir jos vardu rašo SMS žinutes kitoms klasės mergaitėms, pravardžiuodamas jas įvairiais negražiais žodžiais. Apgaulės būdu išgaunama asmeninė informacija ir paviešinama kitiems. Tai gali būti asmeninės nuotraukos, vaizdo filmukai, prisijungimo duomenys ir kita svarbi vaikui informacija, kuria jis nenori dalintis su kitais. Atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę pokalbių kambariuose, socialiniuose tinkluose ir kt. Persekiojimas, kai grasinama kaip nors pakenkti, tarkime, sumušti, arba teigiama, kad vaikas paslapčia stebimas. Įvairių su vaiku susijusių situacijų filmavimas ir įkėlimas bei platinimas internete. Vaikas gali būti filmuojamas jam nepatogiose situacijose, pavyzdžiui, netinkamai atsakinėjantis pamokoje, prastai atliekantis užduotį kūno kultūros pamokoje, taip pat gali būti filmuojami ir viešinami smurtiniai veiksmai prieš vaiką.
Patiriančiam ar stebinčiam patyčias bei norinčiam su kuo nors apie tai pasikalbėti siūloma kreiptis į „Vaikų liniją“ nemokamu telefonu 116 111 kasdien nuo 11 iki 21 val., interneto svetainėje www.vaikulinija.lt parašyti laišką ar diskutuoti su bendraamžiais.
Patyčių vietos
Patyčios gali vykti pačiose įvairiausiose vietose: ir mokykloje, ir kieme, ir namie, ir visur kitur, kur vaikai susitinka ir bendrauja. Kiekybiškai daugiau patyčių vyksta mokyklose – tai yra aplinka, kurioje ilgą laiką būna daug vaikų. Kitoje aplinkoje – kieme, žaidimų aikštelėje – vaikai turi daugiau erdvės, joje būna tiek, kiek nori, gali pasirinkti, su kuo bendrauti.
Patyčių situacijoje labai svarbų vaidmenį atlieka stebėtojai – kiti vaikai, kurie mato, kaip vaikas žeminamas. Pavyzdžiui, pravardė, pasakyta prieš visą klasę žymiai skaudesnė nei pasakyta „akis į akį“. Mokykla yra labai palanki terpė turėti tokią stebëtojų auditoriją.
Mokyklose patyčios vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Yra pastebima tendencija, kad tyčiojimasis vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kai mažiausiai suaugusiųjų priežiūros. Pavyzdžiui, daug patyčių vyksta pertraukų metu klasėje, mokyklos kieme ar koridoriuje. Patyčių atvejų pasitaiko taip pat ir kitose vietose: bibliotekose, sporto salėse, persirengimo kambariuose, tualetuose, rūbinėse.
Vaikų pasakojimai
Psichologė Milda Astrauskaitė straipsnyje „Mokyklų epidemija – patyčios“ pateikia vaikų pasakojimus, kokias patyčias jie patiria.
Jonas: „Aš sėdžiu pirmame suole. Kai kas nors kikena ar šnibždasi už nugaros, visada susinervinu. Galvoju, kad juokiasi iš manęs. Kai kas nors ką pasako, tai atrodo, kad trenktų. Būna, net supykina arba pradeda labai skaudėti galvą. Dažnai einu seselės paprašyti, kad išleistų namo. Tada kiti sako, jog esu „slabakas“, nes dažnai sergu.“
Rokas:„Būna, kad bendraklasiai vaikšto koridoriuje, apsimeta, jog manęs nemato, o paskui ima vienas kitą stumdyti ir į mane lyg netyčia atsitrenkia. Būna, „atseit“ užkliūna už manęs, tada įspiria, pastumia ar prie sienos priremia.“
Rytis: „Dauguma bendraklasių tyčiojasi ir mane tranko. Sako: „Gausi į galvą.“ Vieną dieną pagąsdino, kad namo nepareisiu. Bet gerai, jog yra dvejos durys, – man nesvarbu, pro kurią pusę namo grįžti. Nežinau, dėl ko prie manęs lenda. Aš silpnesnis, žino, kad neapsiginsiu, tai turbūt dėl to ir tyčiojasi.“
Pasak psichologų, kovoti su patyčiomis būtina, tačiau ne atsakymu agresija į agresiją. Reikia ieškoti kitų būdų, o padėti gali tik suaugusieji, kurie turėtų labiau bendrauti su skriaudžiamais vaikais, kalbėtis, kartu ieškoti būdų, kaip nutraukti patyčias.
Problemos šeimoje
Kaip informavo Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Vaiva Daukantienė, vaikai šeimose dažnai nesaugūs jaučiasi dėl fizinio apleistumo, t. y. dėl prastos mitybos, nesirūpinimo vaiko sveikata, mokymusi, socialine aplinka. Tačiau vaikams reikia ne tik fizinio rūpinimosi, bet ir emocinio. Dėl emocinio apleistumo ir prievartos, kai vaikams skiriama per mažai dėmesio, nesiekiama suprasti, kaip jaučiasi, vaikas užgauliojamas, paliekamas vienas su savo išgyvenimais, vaikai taip pat patiria nesaugumo jausmą. Ypač nesaugūs vaikai būna dėl fizinio smurto ir seksualinės prievartos, patyčių, trauminės patirties – sunkios ligos ir nelaimingi atsitikimai. Konfliktai šeimoje kelia nerimą ir įtampą, o konfliktai dažniausiai kyla dėl tėvų priklausomybės nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų.
„Tokiems vaikams teikiama specialistų pagalba (psichologų, socialinių dabuotojų), tėvams rekomenduojama lankyti tėvystės įgūdžių ugdymo kursus“, – sakė vyr. specialistė.
Smurtas artimoje aplinkoje
Pasak policijos pareigūnų, Smurto artimoje aplinkoje įstatymas atskleidė smurtavimo šeimose mastą. Jų teigimu, smurtaujama dažniausiai esant neblaiviems ar priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų. Dėl smurto šeimose dažniausiai kenčia vaikai. Jie ne tik bijo suaugusiųjų, kai jie susimuša tarpusavyje, bet ir bijo smurto prieš save, kas dažnai ir nutinka. Ne kartą suvestinėse pranešama apie sumuštus kūdikius, vaikus ar paauglius, kurie dėl sumušimų patenka į ligonines, o kartais muštynės namuose baigiasi ir mažamečių mirtimi.
Įstatymas gina skriaudžiamuosius. Atidaromi Krizių centrai, kur laikinai gali apsistoti mamos su vaikais, kenčiantys nuo sutuoktinio ar sugyventinio ir tėvo rankos, teismuose priimamas nuosprendis uždrausti skriaudikui artintis prie namų, jis prievarta iškraustomas ir panašiai, tačiau ne visada pavyksta apsisaugoti nuo skriaudiko, tada vaikai apgyvendinami saugioje aplinkoje – pas giminaičius, globėjus ar vaikų namuose.
Svarbiausia, visų specialistų nuomone, netylėti, o kuo greičiau kreiptis pagalbos į suaugusiuosius, specialistus ar policijos pareigūnus, kad būtų galima išvengti sunkių pasekmių.
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia