Taip jau atsitiko, kad pradėjus ruošti puslapį, bendraujant su žmonėmis, teko atsisakyti pradinio sumanymo ir grįžti prie praėjusiais metais analizuotos temos. Taigi pirmiausiai buvo nuspręsta susipažinti su keletu akvariumų savininkų ir supažindinti skaitytojus su įvairiaspalvių žuvyčių pasauliu. Bet, deja, paaiškėjo, jog žuvytės mūsuose visai gerai gyvena palyginus su katėmis. Ir ne bet kokiomis katėmis, o tomis, kurios žmogaus valia paliktos likimo valiai.
Akvariumas ramina nervus
Taigi vis dėlto keletas minčių apie žuvelių augintojus. Štai zoopaduotuvės pardavėja Laima Lamyckaja prisipažįsta jau septynerius metus namuose turinti didžiulį akvariumą. Moteris pasakoja, jog judrių žuvelių ciklidų pasaulis pritraukia ne tik pačių šeimininkų, bet ir užsukusių svečių žvilgsnius. Žinoma, prižiūrėti kelių šimtų litrų akvariumą nėra paprasta ir tai reikalauja investicijų, tačiau ramybė, kurią skleidžia šie nebylūs augintiniai, atperka visas išlaidas ir rūpesčius. Tą patį patvirtino ir į parduotuvę užsukusi pirkėja Kristina su dukrele Laurute. Nors mergytė visą savo švelnumą skiria bičiulei labradorei Demi, o žuvytės – mamos džiaugsmas, tačiau mažoji taip pat mielai stebi spalvotųjų augintinių gyvenimą. Čia pat Kristina pasidžiaugia, jog dukrytė įsigijus keturkojį draugą išmoko dalintis, rūpintis, ugdosi atsakomybės jausmą, priversta daugiau judėti, sustiprėjo imuninė sistema, šunelis saugo nuo piktų žmonių. Tuo tarpu dideliu akvariumu rūpinasi mama, kuri pasakoja, jog „žuvys namuose ir grožiui, ir ramybei“.
Ir štai besišnekučiuojant su žuvyčių augintojais, L. Lamyckaja papasakoja, kaip jos su kaimyne Danute daugiabučiame name globoja benames kates, ir paaiškėja, kad susiduria su daugybe problemų.
Globoti ar naikinti?
Nuvykus prie vieno Naftininkų gatvės namų ir besikalbant su Danute Mockiene, Ieva ir dar keliomis moterimis, paaiškėjo, jog žmones galima suskirstyti į tris grupes: tuos, kurie myli kates, tuos, kurie nekenčia kačių, ir abejingus. Mano pašnekovės priklauso pirmajai grupei ir jos viena kitą papildydamos svarsto, jog gyvūnai gatvėje atsidūrė ne savo valia, jog mes, žmonės, neišmokyti gailestingumo ir atsakomybės, atsikratome „nebereikalingais“ augintiniais, tikėdamiesi, jog kažkas kitas jais rūpinsis. Tokių pamestinukų gyvenimas klostosi įvairiai: vieni kažkaip prisitaiko gyventi gatvės gyvenimą, kiti suserga, treti žūva po automobilių ratais ar nuo žiaurios rankos ir panašiai. Deja, benamis gyvūnas mums nepapasakos savo gyvenimo, nepasiguos savo vargais, nepasibels į valdininkų duris ir pats pagalbos nepasiprašys, o jo pilvelis kenčia alkį, nusilpusį organizmą puola ligos, žiemą kaulus laužo šaltis. Visa tai puikiai supranta gyvūnus mylintys žmonės. Moterys iš savo pensijų perka maistelį, rūpinasi uždėti antkakliukus nuo blusų, pasikviečia Gyvūnų globos draugijos darbuotojas, kad padėtų kates sterilizuoti ir kastruoti.
Per maža jėgos ir pinigų
Panaršius internete, paaiškėja, jog yra keletas dokumentų, reglamentuojančių gyvūnų globą, tačiau iš esmės tuo užsiima nevyriausybinės organizacijos ir įsikūrusios viešosios įstaigos. Nesiimame spėlioti, kiek pinigų benamių gyvūnų priežiūrai skiria kitos savivaldybės, tačiau, pasak pašnekovių, Mažeikiuose visą ,,porciją“ pasiima beglobių gyvūnų priežiūros tarnyba UAB ,,Kometa“, kuri iš esmės užsiima šunimis. Tuo tarpu katėmis rūpinasi Mažeikių gyvūnų globos draugija ir kates mylinčios pensininkės. Deja, besirūpinantys benamėmis katėmis jokio finansavimo iš Savivaldybės nesulaukia, o tik susiduria su visu kalnu problemų.
Pirmiausia tokių gyvūnų tiek daug, kad jie netelpa į gyvūnų globos draugijos turimas patalpas. Savanorės moterys gali tik pasirūpinti gyvūnų kastracija bei sterilizavimu, o toliau keturkojės vėl lieka gatvėje. Daugiabučiuose gyvenančios moterys taip pat negali savo butuose priglausti visų nelaimingų gyvūnėlių.
Kokia lieka išeitis? Kalbintos pašnekovės su didžiule nuoskauda pasakoja, jog atsiranda ypač netolerantiškų kaimynų, kurie prieštarauja kačių apgyvendinimui nenaudojamose rūsių patalpose, netgi iš rankų išplėšia nešamą maistą, naikina žiemą po balkonais padėtas kartotines užuovėjas, žudo pasipriešinti negalinčius keturkojus. Žodžiu, nors kiek ir taip žmogaus nuskriaustus gyvūnus savo lėšomis ir darbu atjaučiančios moterys dar turi atsilaikyti prieš piktų kaimynų antpuolius.
Gerumą turėtų skatinti valdžia
Bronelė Nikitina rūpinasi viena iš keleto Savivaldybės patvirtintų benamių kačių šėryklų, tačiau pakalbinta moteris neslepia savo nuoskaudos. Anot moters, valdžios raštas nurodo nepalikti maisto. Kitaip tariant, pašėrei ir tuoj pat sutvarkei. Betgi katės ne vištos – jos ateina tada, kai nori, kai jaučiasi saugios. Taip pat moteris pati susikalė šiokią tokią pastogę, nes į katėms skirtą maistą kėsinasi varnos, indeliai prilyja. O ir taip kasdien viską tenka išplauti, sutvarkyti, ir viskas daroma iš geros širdies savo lėšomis. Ypač B. Nikitina gaili neturinčių kur prisiglausti gyvūnėlių žiemos metu. ,,Negi neįmanoma kokių nenaudojamų patalpų priemiestyje pritaikyti kačių namams, kad gyvūnai nekęstų šalčio ir būtų pamaitinti?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Ir iš tiesų, besiklausant moterų samprotavimų, kyla klausimas – kur dingo mūsų atjauta ir gerumas? Kokie auga mūsų vaikai, matydami mažuosius keturkojus draugus apleistus, alkanus ir iš visur vejamus? Ar tai per maža politinių kreditų teikianti problema, kad niekas nesiima jos iš esmės spręsti? Juk tereikėtų prie apvalaus stalo susodinti visus suinteresuotus asmenis, dažniau organizuoti kastravimo bei sterilizacijos akcijas, pajungti mokyklas gražių šėryklų įrengimui, paraginti gyventojus paremti maistu ir pasirodytume esą iš tiesų žmogiški. Taip, benamės katės nebalsuoja rinkimuose, bet dėl to nereikėtų apsimesti, jog jos neegzistuoja.
Puslapį parengė Sigutė VAIŠNIENĖ
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
