„Vizijos“ – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų. Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos.
„Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos.
Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kuris vėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinio įžanga.
Ir lyg keleivis beldžias į duris.
Duris užversiu dar tampriau –
Aš pilnas nerimo, kažko pasiilgęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty mąstau
Apie šią žemę ir kalvas suartas,
Ir iš senų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą –
Tuos žmones jaunus, panašius.
Menu jų vasaros auksinį derlių,
Gegužės mėnesio naktis brandžias,
Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų
Ir kuriančių žmonių kančias.
Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,
Ryškėja mostai ir galia
Ir pamažu atgimsta vėliai,
Atgimsta vėliai per mane...
„Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės ir laiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis.
Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir namai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą, priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę. Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga.
Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namų erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys. Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas.
Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia nusakom eilėraščio subjekto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir konkretėja: pasaulis? kalvos? namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos. Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutinioji strofos eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiau gyvenusias.
Namų tema eilėraščių cikle „Vizijos“
7 eilėraščių ciklas, įrėmintas „Įžanga“ ir „Pabaiga“
Įtaką turėjo filosofijos studijos ir Milašiaus kūryba
Lyrinis subjektas patiria įvairias būsenas: nuo pilnatvės, palaimos jausmo iki visiškos dvasinės tuštumos ir nuobodžio.
Kiekvieno ciklo dalyje koks nors garsas ar regėjimas pažadina lyrinio subjekto prisiminimus*.
Vizija yra palaima, aukštinamos.
Dažnai regi senolę, kuri skatina eiti ir daryti, žadina troškimą ieškoti. Be to, ir globoja.
Žeminamas miestas, aukštinamas žemdirbių darbas
Miesto erdvės yra purvinos ir triukšmingos, mieste nėra harmonijos.
„Vizijos“. Ketvirtoji.
Mačernis egzistencialistas, filosofijos poetas.
I ir II dalyse šviesos ir tamsos priešprieša.
Šiame kūrinyje atskleidžiama filosofinė namų prasmė.
I
Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų, Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, - Kai ašen ir senolė – dviese - Palikę buvom saugot ir dabot namus.
Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto, Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia, Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas, Ilgai stebėjau saulės langą grindyse.
Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą. – Jaučiau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.
Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis, Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas. Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės Ir verkdamas kritau į jos rankas.
Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt, Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane Nuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių pluoštus, Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.
Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis: Yra pasauly jaunystė. saulė ir namai, O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai, Čia žemėj lankosi retai.
II
Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė. Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų, Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo Neliko nė ženklų.
Nors kartais manyje suspindi saulės langas Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn, - Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.
Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust, Aš skausmo išplėstom akim matau, Kaip traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis, Ir silpsta jo kadais linksmai skambėję žingsniai, Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės: Jis niekad šičia nebegrįš.
Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos, Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias, Kaip motinos mirties šaltom
Pirmoje dalyje
…prisimenama šviesa vaikystė (praleista su senole), kuri yra šilumos ir gyvybės simbolis. Šalia jos eilėraščio žmogus jaučiasi saugus. Kai jis išgąsdinamas paukščių sparno šešėlio, senolė nušluosto ašaras, paguodžia. Su senole susieta viska, kas sakralu (šventa) ir harmoninga: vasara, saulė, maldaknygės, jaunystė.
Antroje dalyje…grįžtama į dabartį.
Lyrinis „aš“ jaučiasi vienišas svetimoje, nejaukioje miesto erdvėje: „nėra kur veido nevilty priglaust.“ Gimtoji namų erdvė nebėra dvasinė atrama, nes juose nebėra anų dienų jaukumo, senolės. Dramatiškai jaučiama žmogaus vidinė tuštuma, kuri siejama su mirtimi, kančia.
„Rudens sonetai“
Sonetas — 14 eilučių eilėraštis, surimuotas ir skambus, turintis užuomazgą.
„Trečiajame“ sonete plėtojama meilės tema. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio: „Bet nei vieno žodžio nepratarę / Išgyvenom visą vasarą kartu.“ Jauni žmonės, kurie akivaizdžiai myli vienas kitą, yra drovūs, ta meilė yra trapi. Nei vienas, nei kitas nepasako labas ar myliu. Reikėjo ištarti tik 1 žodį, o dabar gailisi, kad nieko nepasakė. Neišsipildė meilės lūkeščiai.
7
Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,
Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu**: niekas man nepasakys**,
Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Šarnelė, 1943.X.17
„Septintame“ sonete: sukrėsta kalba, pirmas taškas yra 3 posmelio vidury. Vyksmo laikas — vidurnaktis (tamsos laikas).
Lyrinis aš nesojaši nerimą, baimę, nežinojimą, subjektas jaučiasi, kad vienas visiškai atsakingas už savo likimą. Jaučia, kad vis daugiau pasiduoda emocijoms. Mąsto apie gyvenimą, mirtį.
Mačernis, matyt, intuityviai jautė, kad trumpai svečiuosis šiame pasaulyje. Eilėraštis baigiamas dvejais retoriniais klausimais:
Kodėl kas nors yra?
Kodėl aš pats esu didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Žmogus niekada neturės vieno atsakymo į tokius klausimus, nėra vienodų žmonių. Galima sakyti, kad Dievas kiekvienam sukuria skirtingą gyvenimą planą.
12
Alkana siela troškia pažinti pasaulį, meną, mokslą, ambiciją, pažinimo vertybę.
Panteros metafora. Visada reikia mokytis, negalima sustoti. Panteros amžinai alkanos. Pantera — siela, įkalinta kūne, nenurimsta, geidžia naujų potyrių.
Lyrinis subjektas trokšta savęs pažinimo ir amžinybės, kad galėtų įsigilintų į visa tai, kas domina.
Netgi skaitydami šį eilėraštį Jūs, mielas skaitytojau, gilinatės į meną ir mokslą, o tai yra geriausias žemės vaisius.
Be abejo, šių tikslų negali pasiekti, nes nerealūs.
13
Nežinome, kam skirtas gyvenimas, visgi neišgryninta gyvenimo prasmė. Bet žino tai, kad pasaulis yra puikus, nors reikia patirti daug išbandymų, bet tada galima švęsti.
Tai yra varginga tarnystė (siejama su Šatrijos Raganos apysaka).
Prieštaringa žmogaus prigimtis: ieškodamas atsakymų, neretai suklysta. Būna blogų dienų, bet išaušta rytas ir būna gerų momentų.
Gyvenimo džiaugsmas yra tame, kad viskas nepastovu. Vieną dieną esi laimingas, kitą dieną esi nelaimingas.
25
Sonete ryškus kelionės motyvas. Tai gyvenimo kelias. Vėlgi pasireiškia prieštaringa gyvenimo prasmė.
Kaip gyventi? Gilintis į gyvenimo prasmę, ar ne? Ar mąstyti ir sielvartauti apie tai, kaip švaistome laiką, ar tiesiog mėgautis gyvenimo vaisiais? (Redaktoriaus pastaba: panašu į anglišką posakį: go with the flow, sekti srovę.)
Viena vertus, žmogus pavargsta nuo tikslų siekimo ir sunku gilintis į gyvenimo prasmę, bet, kita vertus, nuobodu gyventi paviršutiniškai. Viena vertus, kita vertus…
„Žiemos sonetai“
24
Lyrinis subjektas nori, kad jį gyvenimas išbandytų. Būk, bet didelis, nors vienkartinis. Patyrimai padaro tave stipresnį. (Panašu į “what doesn’t kill you makes you stronger.") Tos didžiosios kančios leidžia vėl iš naujo pamilti gyvenimą. Jeigu gyvenime nebūtų iššūkių, tada būtų lengvas. Gyvenimas būtų toks banalus, kad nebūtų įkvėpimo kūrybai, esą kančia įkvepia kurti. Tiesiog tave sprogdina iš vidaus tie jausmai, tas skausmas ir trauma. Palengvėja, kai parašai apie tai, kas rutuliojasi smegenyse. Meniškos prigimties žmonėms sunku būti, jie jautrūs.
25
Akivaizdus nerimas. Kūrinys prasideda ir baigiasi su teiginiu: man neramu. Nerimą bandoma išreikšti žodžiais. Bet sunku, jeigu nėra tų žodžių. Mačernis dažnai gyveno įtampoje. Nethi poezija nepadeda, todėl taip neramu (nes tai jo pagrindinė veikla vis dėlto). Daug emocijų.
Aš pažinau karalių tavyje
-> Apie ką šis eilėraštis?
Eilėraštis aukština Kristų, religiją.
Iš pirmo žvilgsnio (impresija) tokia, kad eilėraščio žmogus yra skirtingas: žodžiai išdidūs ir mieli, kalbėjo apie gražią sielą. Laikomasi memento mori. Reikia gyventi taip, kad nebijotum mirties.
Karalius yra Jėzus Kristus. Jėzus atsiskyrė iš minios. Gyvenimas turi būti prasmingas, kad liktų amžinas.
Laima SKABICKIENĖ, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja:
Vytauto Mačernio „Vizijas“ matau, kaip sugrįžimą į prarastą rojų. Tai nėra sunku susieti su asmenine patirtimi, kuri ne tiek plečiasi, kiek gilėja. Labai gerai pamenu sediškių kilnią misiją mus, literatus, vedžioti Mačernio takais, nusidriekiančiais iki pat Žvyrinėlio kalnelio, kur palaidotas poetas.
Iš tų laikų atmintyje tebežaliuoja Šarnelės plotai, liudijantys Žemaitijos jėgą, analogišką „žemės amžinybei“ (H. Nagys). Bet juo labiau gilinausi į Mačernio Vizijas, tuo ryškiau jos man iš regėjimų transformuodavosi į girdėjimus, perteiktus akustiniais vaizdiniais. Ir jie kuo puikiausiai išsidėlioja žemaitiškosios savimonės pasakojimuose.
Paradoksas, ar ne? Kaip poezija į savo grakštų kūną gali priimti tokias ilgas naratyvo eilutes? Ištęsti tarsi simfonijas primenantys Vizijų periodai iš tiesų skamba lėtai ir mums, žemaičiams, suprantamai: „Melsvi žaibai vagoja, dunda debesys ir šniokščia žemė, /Ir nebaigia trenksmai aidėt…/Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,/Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.“ (Pirmoji)
Ko gero, ilgėjimosi laiko nesuvesi į trumpą frazę. Juk tokie impresionistai kaip Šatrijos Ragana ar I. Šeinius irgi išsiliedavo banguojančiais sakiniais. Ir kai pagalvoji, kad Mačerniui, tokiam intelektualui, A. Šopenhauerio ar M. Heidegerio pastiprintam ir egzistencinio ilgesio inspiruotam, norėjosi grįžti į vaikystės žemę, tai norom nenorom atpažįsti ir save, vis besigręžiojančią į Ten…
Mat Ten ir mes, šiandien aprūpinti modernybės pasiekimais, ypatingais prietaisais, bet išspiriantys iš žmonijos pirmapradę žemės pilnatvę ir šviesų saugumą, atpažįstame savo šaknų kodą. Ir tai labai svarbu. O šiandien, kai jau daug kam pradėjo aiškėti šių laikų pinklės, noras vėl sugrįžti į pažadėtąją žemę itin suintensyvėjo. Tad Mačernio Vizijos skamba kaip Geroji Naujiena, kuri gali daug kam virsti išlikimo arba atramos garantu.
Šaltiniai: nemoku.lt, edukamentas.lt
Maironio muziejus.lt nuotr.
