Lietuvos literatūros tyrinėtoja Virginija Balsevičiūtė analizuoja filmą „Tragiškoji V. Mačernio karta“. Anot tyrinėtojos, žemininkai – Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi poetų karta, savo kūrybinį kelią pradėjusi ketvirtajame dešimtmetyje, sujungę Nepriklausomybės metų ir egzodo poeziją. Taip padarydami poetinės kalbos reformą.
Apie V. Mačernio kartą – žemininkus – pastatytas filmas „Tragiškoji V. Mačernio karta“.
Kas yra žemininkai?
Kaip teigia V. Balsevičiūtė, žemininkai – karta, siejama biografinių paralelių ir literatūrinių užmojų, prieškario ir karo metais studijavusi filosofiją ir filologiją, svajojusi apie studijas Vakarų Europos universitetuose. Išaugusi ant neoromantinės poezijos pamatų, bet pasiryžusi ją atnaujinti. Daug dėmesio skyrusi pasaulėžiūros klausimams, ypač poezijos ir filosofijos sąveikai. Susiformavusi ribinėje – karo metų situacijoje. Tuoj po karo išsklaidyta Lietuvoje, bet realizavusis išeivijoje, joje gavusi savąjį žemininkų-lankininkų vardą.
Žemininkų įnašas lietuvių lyrikoje
Žemininkų karta lietuvių lyriką praturtino keletu aspektų. Pirmasis yra susijęs su valstietiškaja kultūra, jos gilumine recepcija. Egzistencinių prasmių išryškinimas žemės temoje, jau turinčioje stiprią tradiciją lietuvių lyrikoje, galutinai perkelia ją iš liaudiškosios kultūros plotmės į individualiąją. Pajusta galia universalizuoti, pačioje žemės temoje įžvelgiant egzistencines dimensijas (kasdienybės ir amžinybės, prasmės ir beprasmybės, sakralumo ir profaniškumo). Einama gilyn – į mitų ir ritualų sritį, įjungiant baltiškąjį ir Senosios Europos paveldą. Mitologinis ir krikščioniškasis podirvis itin platus Bradūno poezijoje. Nyka-Niliūnas ryškina ne tiek valstietiškosios kultūros saugumą, kiek jos nepakankamumą, stoką, beprasmybę, žiaurų žemės vitališkumą. Mačernio, „Vizijų“ cikle pateikusio universalią prasmingos būties formulę, kūryba priklauso saulėtajam poliui. Žemininkų kūryboje pajusta brandi valstietiškoji kultūra, duodanti prasmingos būties pamokas, paruošianti subjektą išėjimui į pasaulį. Per nuolat plėtojamą išėjimo iš namų ir sugrįžimo siužetą kalbama apie žmogaus situaciją pasaulyje ir namų prasmę.
Dar didesnis įnašas į lietuvių lyrikos raidą – egzistencinės problematikos stiprėjimas. Žemininkų poezijoje nuolat teigiama, kad prasminga egzistencija negalima be kovos, asmeninės laimės atsižadėjimo, amžinybės geismo. Tų pačių temų (pažinimo, kūrybos, kovos, Dievo ieškojimo) branduolys ryškėja visame šios kartos kūrybos kontekste. Stipriausias intelektualinis dramatizmas Mačernio ir Nykos-Niliūno poezijoje. Aktualizuota kovos, kaip svarbiausio būties principo, paradigma, siekiant patirti žemiškosios egzistencijos pilnatvę ir išsipildymą. Taip pat svarbi yra kūryba, duodanti galimybę įprasminti gyvenimą, sustabdyti akimirką, fiksuoti poetinės sąmonės nutikimus. Kūrybos, kūrėjo, žodžio motyvai įjungia Bradūną į poetų žemininkų tarpą, dar kartą paliudydami problematikos bendrumą. Pasaulio problematikos kontekste Mačernio „Metų“ ciklo sonetai vėlgi yra centras, maksimaliai atskleidžiantis faustiškojo žmogaus dvasios ieškojimus. Apie juos Nyka-Niliūnas yra rašęs: „Viską jis tais laikais darė, <...> save bandydamas, stengdamasis logiškai išaiškinti naujų patirčių prasmę ir suvokti, kaip reikia gyventi: visa jo prigimtis ir interesai <...> linko tik į galiojančius tikrovės aspektus. Dėl to jo mintys visuomet atrodydavo kiek per elementarios, nes lietė pagrindinius būties klausimus <...>“.
Destruktyvaus pasaulio vaizdų, absurdo situacijų, kai susiduria žmogus ir pasaulis, daugėja karo metu rašytuose eilėraščiuose (tai liudija ir nebaigti Mačernio ciklai) bei Vokietijos laikotarpio kūryboje. Ryškėja skepticizmas būčiai. Agnostiškoji paradigma itin akivaizdi to meto Nykos-Niliūno eilėraščiuose.
Lyrinio subjekto statusą poetų žemininkų kūryboje daugiausia lėmė iš egzistencinės filosofijos perimtas neigiamas minios žmogaus ir nuasmeninto kasdieniškojo buvimo vertinimas. Dažniausiai pasirenkami keliautojo, užkariautojo, kūrėjo tematiniai vaidmenys. Nykos-Niliūno, Nagio ir Mačernio lyrikos subjektai yra pasirinkę prometėjiškąjį, būties būdą, suvokdami visą laisvės teikiamą tragizmą, galimą pralaimėjimą ar nuopuolį. Tuo paaiškinamas sūnaus palaidūno archetipo dažnumas ir svarba jų kūryboje. Bet autentiškosios egzistencijos ilgesys atsispindi ir herojiniuose, ir antiherojiniuose subjekto vaidmenyse.
Romantinė laikysena
Pačia plačiąja prasme žemininkų poezijoje pastebima romantinė laikysena – vienišo, išdidaus, kenčiančio, valingai apsisprendžiančio žmogaus laikysena. Nebėra žmogiškosios būties trapumo metaforų, kurias buvo pamėgę neoromantikai.
Žemės pasirodymo metu lyrika kaip niekad iki tol buvo užsiangažavusi savajai dabarčiai, savajam laikui, ieškodama jo ontologinio įprasminimo. Vėliau ši nuostata bus prarandama ir išeivijos, ir Lietuvos poetų lyrikoje. Nykos-Niliūno kūryboje, ypač nuo rinkinio Vyno stebuklas, versis Nieko praraja, būties tragizmą keis ironija būčiai, atėjus nužemintųjų generacijai ims plėstis „Niekieno žemės“ valdos. Taigi žemininkų poezija aprėpia platų žmogiškosios būties spektrą – nuo šviesiųjų pragiedrulių vaikystės vizijose iki pačių sunkiausių žmogaus buvimo žemėje pagrindų.
Poetinės kalbos reforma
Žemininkai sujungia Nepriklausomybės metų ir egzodo poeziją. Jos poetiką atpažįstame ne tik iš ypatingo poezijos suartėjimo su filosofija, bet ir iš pamėgtų žanrų (dominuoja sonetas, elegija, vizija, simfonija). Esminis žemininkų įnašas į lietuvių literatūrą – amžiaus viduryje įvykdyta poetinės kalbos reforma, suardžiusi dainingąjį eilėraščio tipą, pakeitusi jį modernaus teksto struktūromis, semiantis patirties daugiausia iš prancūzų ir austrų – vokiečių lyrikos, kuriant (dabarties požiūriu) modernaus teksto klasiką. Žemininkai pratęsė neoromantikų pradėtą lietuvių lyrikos modernėjimo procesą, kurio pačią bendriausią kryptį yra nusakęs H. Friedrichas: „Nuo Novalio, Poe ir Baudelaire'o vystėsi mintis apie tokį kūrybos metodą, kurio lyrinis tekstas atsiranda ne tik iš temų ir motyvų, bet taip pat (ir labai dažnai) iš kombinacinių kalbos garsų galimybių ir žodžių reikšmių asociatyvinio bangavimo“.
Mačernio kūryba jo kartos kontekste
Anot V. Balsevičiūtės, V. Mačernio poetinė lyderystė akivaizdi ir lygintina tik su Nagio ankstyvu ir ryškiu debiutu. Jo poetinė sistema liko atvira, besiformuojanti, o kalba neapvaldyta, kampuota, kiek archaiška, joje esama padėvėtų poetizmų. Stipriausi ciklai yra „Vizijos“ ir „Metų“ ciklo sonetai. Pirmajame jų pateikta išbaigta žmogiškosios būties koncepcija, sintetinanti žemės kulto pirmapradiškumą, Šarnelės peizažų mistiką ir pasaulinės kultūros dvasios būklę, ritualų gelmę ir ekstaziškus regėjimus. „Metų“ ciklo sonetai ir kiti nebaigti ciklai atskleidžia jos tolimesnę žmogiškosios būties plėtotę ir sklaidą, kurios negalima rekonstruoti iki galo, o tik nujausti bendrąją ieškojimų kryptį.
Ieškodami žemininkų santykio su ankstyvesne tradicija, sugrįžtume prie V. Mykolaičio-Putino, F. Kiršos, J. Baltrušaičio, gal dar prie M. Gustaičio ir Maironio. Žemininkų poezijoje beveik nėra moderniųjų literatūros sąjūdžių patirties; jų literatūrinio kelio pradžioje ir patriotinė, ir intymioji lyrika jau buvo praeityje. Žemininkų konfrontacija su antrąja – neoromantikų – karta kilo iš jaunatviško maksimalizmo. Konfrontuoti vertė baimė netapti šios, tuo metu dar itin stiprios, tradicijos epigonais, noras atnaujinti poeziją, išvengti dainingo ketureilio ir sentimentalaus santykio su tikrove.
Filmas „Tragiškoji Vytauto Mačernio karta“
1988 metų kūrinys. Filmas priskiriamas apybraižai. Tai pasakojimas apie Vilniaus universiteto literatų kartos, kurios gyvenimą sudarkė 1940-1944-jųmetų įvykiai, tremtys, emigracija, likimus. Jos, kaip pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais išaugusios ir brendusios kartos pažiūrų, siekiųcharakteristika atskleidžiama per grupės draugų, artimųjų prisiminimus, tekstus, dienoraščius. Tai kartai priklausė Vytautas Mačernis, KazysBradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Gediminas Jokimaitis, Juozas Jurkus, Eugenijus Matuzevičius ir kiti.
