Ekologija, aplinkos ir atmosferos švara yra rimti mūsų šiandienos rūpesčiai. Siekiame, kad gamta būtų švari, kad maistas būtų švarus, kad oras būtų švarus, kad valstybės solidariai dėtų pastangas klimato kaitos problemoms išspręsti. Bet integralioji ekologija mums kalba ir apie būtiną žmogiškųjų santykių švarą –žmogiškąją ir socialinę dimensiją bendrame ekologijos paveiksle.
Dažnai girdime sąvoką „toksiški santykiai“. Psichologai konsultantai ir įvairūs santykių ekspertai viešojoje erdvėje patarinėja, kaip apsisaugoti nuo toksiškų, nuodijančių santykių poroje, santuokoje, artimuose ryšiuose. Toksiški santykiai reiškia, kad užteršta gali būti ne tik gamtinė aplinka, bet ir mūsų bendravimo erdvė. Ir ne tik akivaizdžiais ir aiškiai matomais būdais, tokiais kaip smurtas, atvira agresija, melas, išdavystė ir kitoks blogis, kurį galime vieni kitiems padaryti. Bet jei šį blogį galime matyti, dažnai galime ir nuo jo apsiginti. Daug labiau nuodija santykiai, kurių toksiškumas taip akivaizdžiai nematomas arba net atrodo kaip gerumas, meilumas, padorumas. Išoriškai jiems nieko neprikiši, bet jų nuodai yra paslėpti. Būna, kad tokia veidmainyste pasižymi ir tikintys žmonės. Kartais su nesiskelbiančiais tikinčiaisiais net būna lengviau bendrauti – atrodo, kad jų neslegia tiesos monopolio privilegija, jie nepašaukti nuolat vertinti geras-blogas (ypač – rūpestingai smerkti kitus), jie tiesiog paprastai ir draugiškai žiūri į pasaulį, gali bendrauti su įvairiais žmonėmis, jie nesijaučia, kad yra skirti pasaulį nuteisti ar jį išgelbėti. Naudojant santykių ekologijos įvaizdį – šalia jų tiesiog lengva kvėpuoti.
Jei nenorime skleisti tokių paslėptų nuodų, dažnai tenka atidžiai žvelgti į sąžinę – ar žodžiai sutampa su tikrosiomis nuostatomis? Ar tikrai? O kaip yra kitam žmogui? Ne tik kaip formaliai atrodo arba ne tik kad formaliai atrodytų teisinga, bet iš tikrųjų vis siekiant tos gelmės.
Toksiškų santykių tikslas – galia. Toksiški santykiai – kai vienas siekia kontroliuoti, primesti savo matymą, būti emociškai pranašesnis, tada kitas turi paklusti. Kai vienas yra galios pozicijoje, kitas neišvengiamai tampa auka. Svarbiausia, kad tokioje situacijoje nebėra lygiavertiškumo ir nebepaisoma kito žmogaus orumo.
Ne vieno žmogaus vaikystę yra apnuodijusi „toksiška“ tėvų elgsena, kaip cheminės medžiagos apnuodija ne vieną gyvą organizmą. Juk vaikai yra visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų. Tėvai gali nuoširdžiai ugdyti vaiką ir padėti skleistis jo geriausioms pusėms. Tada jie „girdi“ ne tik savo paliepimus ir taisykles, bet mato ir vaiko savitumą, domisi jo išgyvenimais, pripažįsta jo orumą, pagaliau jų pačių žodžiai nesiskiria nuo darbų. Bet gali būti, kad tėvai ar kiti suaugusieji rūpinasi tik kontrole ir savo tvarkos nustatymu. Tada vaiko aplinką persmelkia veidmainystė. Dažnai taikoma vadinamoji „dvigubo ryšio“ taktika, kai vienu metu siunčiama priešinga komunikacija apie svarbų dalyką, tarkime, skiriasi tėvo ir motinos siunčiama žinia, ir tas dvilypumas paslėptas arba paneigiamas. Tokiose šeimose pažeidžiama vaiko savivertė ir tvyro baimė, prievarta arba kaltė. Vaiką ypač galima valdyti sukeliant jam kaltės jausmą. Antai, jei vaikas neklauso arba supyksta, mama verkia, ir tada vaikas nuginkluotas. Kiek baimėje užaugusių vaikų nedrįsdavo net krustelėti ir parodyti jokių savo jausmų ir nepasitenkinimo, nes mama ar tėtis vėl supyks, susirgs arba net žudysis. Vaikai tarsi padaromi atsakingais už suaugusių žmonių savijautą, tampa emocinių manipuliacijų įkaitais. Vaikas negali nutraukti toksiškų santykių. Jam tai situacija be išeities. Tad formuojasi gilios asmenybės deformacijos – priklausomos asmenybės, smurtaujantys ir smurto aukomis tampantys žmonės, depresiški ir baimingi charakteriai.
Savo ruožtu, būdami jau suaugę, jie irgi linkę griebtis manipuliacijų, pasyvios agresijos arba tampa priklausomi nuo toksiškų santykių ir negali iš jų išsivaduoti, nes bijo būti atstumti, palikti, sužlugdyti.
Priverstiniai toksiški santykiai gali paveikti ne tik asmens charakterio raidą, bet ir visuomenę. Žvelgiantys į mus iš šalies po tų ilgų okupacijos dešimtmečių, stebėjosi matydami žmonių netiesumą, įtarumą, savotišką dvilypumą ir nepatikimumą. Totalitarinė sistema prievarta siekė pavergti žmones ir padaryti juos lojalius sistemai, o žmonės gudravo, apsimetinėjo, apgaudinėjo, siekdami išlikti. Sistema žlugo, bet daug įpročių išliko. Mums reikia atidžios refleksijos ir atidaus savikritiško žvilgsnio, kad iš tų kultūrinių kompleksų išsivaduotume.
„Laiškai bičiuliams“ 2019 ruduo-žiema
