Rugsėjo 13 ir 14 dienomis Klaipėdos dramos teatre aktorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius DARIUS MEŠKAUSKAS pristato savo, kaip režisieriaus pedagogo, premjerą – spektaklį „Kreditoriai“. Tai buvusių D. Meškausko studentų: Tomo Šečkaus, Ivetos Raulynaitytės ir Manto Barvičiaus (režisieriaus Jono Vaitkaus kursas), kuriems jis dėstė aktorinį meistriškumą, kaip diplominis darbas gimęs spektaklis pagal švedų dramaturgo Augusto Strindbergo pjesę. Taip pat D. Meškauską, tik jau įprastame aktoriaus amplua, spalio pradžioje bus galima išvysti latvių režisierės Māros Ķimele šiame teatre statomame spektaklyje „Antigonė“ pagal prancūzų dramaturgo egzistencialisto Jeano Anouilh'o pjesę, kur D. Meškauskui patikėtas karaliaus Kreonto vaidmuo.
Klaipėdos dramos teatro sezono neįprastame atidaryme, kuriame buvo galima ir pabendrauti su premjerų kūrėjais, ir pamatyti atvirą M. Ķimele „Antigonės“ repeticiją, D. Meškauskas sakė nesijaučiantis spektaklio „Kreditoriai“ režisieriumi – čia, anot jo, labiau tiktų apibūdinimas „režisierius pedagogas“.
„Noriu atkreipti dėmesį, kad režisieriaus pedagogo uždaviniai dažniausiai būna kitokie nei režisieriaus. Nes režisieriaus tikslas – sukurti kūrinį ir spektaklį, o mano darbas su šiais studentais buvo dramaturgija ir spektaklis – kaip mokymosi priemonė tam, kad jie įgytų aktoriaus profesiją“, – teigė LMTA dėstytojas. Kad tai būtų gyva, kad tai būtų bendravimas, kad pasipasakotų istorija. Tai, D. Meškausko teigimu, yra aktorystės esmė.
Tikslas – vaidinti ne save, bet partnerį
„Dažnai skaitant teatrologų spektaklių analizes susidaro įspūdis, kad jiems teatras yra tik koncepcijos, visokie novatoriškumai, – koks dabar spektaklis be video? O jeigu spektaklis grynai aktorinis, gimęs iš bendravimo, žmonių, tai jau kažkoks naftalinas... Tai ne naftalinas – tai esmė, ir tai reikia branginti, – susitikime su žiūrovais svarstė D. Meškauskas. – Ir dar vieną dalyką noriu pasakyti. Tie trys aktoriai – Tomas Šečkus, Iveta Raulynaitytė ir Mantas Barvičius – yra kursiokai, bendraminčiai, ir tarp tokių žmonių scenoje įmanomas ne konkuravimas, o šimtaprocentinis partneriavimas, kai aktorius ne demonstruoja, koks jo personažas, o stengiasi kažką pasiekti iš partnerio – vaidina jį, ne save, ir per tai susivaidina pats. Tokie mano tikslai. Tai rizikinga aktorinės mokyklos prasme, visada nesaugu, nes lengviau susikurti išorinę kaukę ir ją demonstruoti. Bet nežinoti iki galo, koks tu išeisi, yra drąsu ir labai gyva.“
Jo teigimu, spektaklis „Kreditoriai“ kiek keisis, D. Meškauskas jame nori dar labiau apnuoginti ir į priekį išstumti aktorių. Ir teatro Kamerinė salė ne veltui tam pasirinkta – kad kuo daugiau atsiskleistų aktorystės. Aktoriai, pasak spektaklio kūrėjo, čia turės kėdę, stalą ir vienas kito akis.
„Jų vaidyba nebus psichologinė, gili, slengo kalba – „užgrūzinta“, atvirkščiai, ji kaip tik bus lengva, laisva, žaižaruojanti, žaidžianti, o mintys ir temos čia atsiskleidžia gan nepaprastos ir nelengvos. Dažniausiai gyvenime taip ir būna, kad visi negeri dalykai atsitinka pagal tam tikrus dėsnius. Viskas susiveda į žmonių egocentrizmą, jų troškimus. Žmogų kankina jo nepatenkinti troškimai. Tačiau jeigu jis jų atsisakytų, teatro nebūtų. O teatro esmė vis dėlto yra konfliktas, kai įvyksta kažkoks impulsas, kai pradeda energija tekėti kaip upelis. Jis teka, bet pakelėj pasitaiko akmuo, į kurį vanduo atsiremia, užputoja, perlipa tą akmenį – taip ir su žmonėmis vyksta tas pats“, – apie „Kreditorius“ pasakojo D. Meškauskas.
Po atviros Māros Ķimele spektaklio „Antigonė“ repeticijos DARIUS MEŠKAUSKAS sutiko atsakyti į keletą „Bernardinai.lt“ klausimų.
Pjesė „Kreditoriai“ sostinės Rusų dramos teatre buvo parodyta keletą kartų. Kodėl ji ten neužsibuvo, juolab kad jūsų pavardė, kaip režisieriaus pedagogo, lyg ir turėtų traukti žiūrovus?
Mano pavardė ir nebuvo smarkiai artikuliuojama, nes tai buvo studentų diplominis darbas, rodomas teatro salėje A–Z. Ir kadangi teatras ten turėjo daug ką rodyti, elementariai neužteko laiko, kada vaidinti – gal kartą per pusmetį. O tada vėl reikia rinktis, vėl repetuoti. „Kreditoriai“ – aktorinis spektaklis, vis reikia tuos kontaktus šlifuoti, valyti, viskas čia paremta bendravimu. Nėra jokių pastatominių fokusų, už kurių aktorius galėtų pasislėpti – įtampą jis turi laikyti pats savimi, savo psichofizika.
Tai aktorinės mokyklos reikalai. Tik man atrodo, jie šiuo metu nelabai vertinami: visi nori blizgučių, fokusų, šviesų, visokių koncepcijų, o tai, kas vyksta tarp žmonių, suprantama rezultatyviai kaip komikso paveiksliuke. Paties virsmo, išskyrus retas išimtis, taip ir negauname. Dabar tas postdraminis arba interaktyvus teatras – labai ryškus, o psichologinis, bendravimo, aktorinis teatras – tai jau „na ir kas?“ O tai nėra „na ir kas?“, ir dėl to gali nukentėti pati aktorinė mokykla, nes tokiems spektakliams nesukuriama paklausos.
Ar taip kalbama dėl to, kad kažkam atrodo, jog žiūrovams aktorinis teatras nebeįdomus?
Tai kad žiūrovai kaip tik lankosi tokiuose spektakliuose – kalbu apie Klaipėdos dramos teatro „Tėvą“, kur irgi nėra jokių fokusų, o žiūrovai vis eina, ir šis spektaklis juos jaudina. Esmė, kaip Tovstonogovas rašė: spektaklio koncepcija gimsta tada, kai suvoki impulsą, dėl kurio autorius parašė tekstą, priežastingumą. Ir netgi ne pati medžiaga, o autoriaus inspiracija pagimdo koncepciją, nes laikas pasikeitė.
Ar į Klaipėdos dramos teatrą „Kreditoriai“ persikėlė todėl, kad spektaklį norima atgaivinti?
Man galėjo jis nerūpėti, bet aktoriai buvo verti, kad šis spektaklis būtų. Jie nori jį vaidinti, jie jaučia, kad jo neišsėmė, jie nori su šia medžiaga augti. Kol esi jaunas, parodai savo diplominį darbą streso būsenos ir tada jauti, iškabinai ar neiškabinai visą tą medaus statinę. Ir šio spektaklio atveju medaus akivaizdžiai dar yra.
Strindbergas, stiprus autorius, buvo aktorių pasirinkta medžiaga – ne mano.
Ar šio spektaklio modelis panašus į „Apvalytųjų“ OKT teatre?
Taip, panašus. Sarah Kane „Apvalytieji“ irgi buvo studentų pasirinkta medžiaga, tik paskui ji tapo OKT spektakliu. Ir aš jame Tinkerio vaidmeniu buvau įtrauktas tam, kad atsirastų mokytojo ir mokinių situacija.
Bet „Apvalytuosiuose“ Tinkerį jūs vaidinate pakaitomis su jaunu aktoriumi Gediminu Rimeika, taip?
Vaidiname ir vienaip, ir kitaip. Man labai gražu, kai teatre sukuriama laboratorija, kai ne vien tiktai galvojama apie produktą. Kai mąstoma apie aktorių augimą, jų vystymą. Ir šis procesas yra irgi labai įdomus, lygiai kaip ir vieša spektaklio repeticija. Tai procesas, taškas, kuriame dabar esame, ir taip mes savotiškai pasitikriname reakcijas: ar į logiką, frazę reaguojama taip ar ne taip, kaip įsivaizdavai.
Ar turite susikūręs „Kreditorių“ judėjimo į priekį strategiją?
Įsivaizduoju, kad turėtų didėti aktorių medžiagos suvokimo lygis, o laisvę, improvizaciją duoda būtent suvokimas. Kai labai gerai suvoki temą, tai, ko nori, ką čia darai ir apie ką kalbi, tekstas tampa gyvu veiksmu, o ne vien lieka žodžiai, literatūra.
Jūsų tirono Kreonto vaidmuo „Antigonėje“ – irgi stipri ašis, aplink kurią susidėlioja kiti vaidmenys?
Māra Ķimele – iš tų režisierių, kuriai reikalingas aktorius, tik čia pjesė lyg ir labai gerai psichologiškai išrašyta, bet ji, įsivaizduoju, dar nori praplėsti tą psichologiją kaukių ženklais. Aš ten nekuriu kažkokio vientiso charakterio – vaidinu reiškinį „valdžia“ su visomis jo grimasomis.
Iš parodytos atviros spektaklio repeticijos susidaro įspūdis, kad jūsų Kreontas nėra tas standartinis neigiamas personažas.
Pakankamai neigiamas. Bet turi savo įsitikinimą, pateisinančią logiką, kaip ir bet kuris tironas ar totalitarinis lyderis. O kas gi kitas, jeigu ne aš? Kad būtų tvarka, taigi reikia taip, ar ne? Kitaip bus chaosas, taigi tie galvijai, kuriuos valdau, nesupras. Jie turi ateiti į protą. Ir tam, kad ateitų, tavo brolio lavonas turi dvokti kokį mėnesį. Ši frazė, kurią pasakiau, pagrindžia mano personažo logiką. Ir jis tuo tiki. Va taip atsitinka su žmonėmis, kurie atsiduria valdžioje: jie įtiki, o su tikėjimu nepasiginčysi. Čia nebe kritinis mąstymas – čia tikėjimas.
Ar vaidindamas Kreontą galvojate apie dabartinius Lietuvos politikus?
Galvoju, netgi vietomis darau jų parodijas, tik šiandien mes susitarėme, kad to nedarysime.
Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas, pristatydamas teatro sezoną, Mārą Ķimele pavadino Latvijos Nekrošiumi. Ar galvojate panašiai?
Ne, negalvoju. Manau, gal statuso, pagarbos jai prasme. Nes jos teatrinė kalba tikrai ne nekrošiška – ji irgi yra režisierė pedagogė, išleidusi ne vieną laidą režisierių, aktorių, ir jai aktorinis procesas yra labai svarbus: aktorinė improvizacija, aktorinė laisvė. Tai kitoks teatras – ne poetinis, galbūt tik tam tikrų elementų yra. O Eimuntą Nekrošių aš suvokiu kaip poetą, pas kurį iš paprastų dalykų gimsta nepaprasti, čia kaip poezijoje: vienas žodis reiškia viena, kitas – kita, bet kai sudedi drauge, tarp jų atsiranda kažkoks eteris, įtampa. Jis mokėjo komponuoti ir jungti daiktus taip, kad iš paprasto, buitinio veiksmo gimtų apibendrinimas.
Kaip toliau be Nekrošiaus gyvuoja Klaipėdos dramos spektaklis „Kalės vaikai“? Ar aktoriai lengvai susitelkia vaidinti?
Mes be Nekrošiaus suvaidinome dešimt spektaklių prieš jo mirtį, tada jis atvažiavo ir iš mūsų išvažiavęs kitą dieną mirė. Bet jis buvo patenkintas, nes spektaklį pastatė į teisingas vėžes. Jis nenorėjo, kad jis būtų užšaldytas kaip filmas – norėjo, kad pulsuotų, augtų. O mūsų medžiagos suvokimas ir įdirbis vis dėlto didėja, įgauna pagreitį – tai gyvas organizmas. Jis džiaugėsi tuo, kad tai gyva, kad tai „šiandien“ ir „dabar“. Tai ir yra teatro pagrindinė vertybė.
