Birutė STEPONAVIČIENĖ
Novelė
Aš nežiūriu į veidrodį, seniai nebežiūriu, nebent praeidama pro šalį iš netyčių žvilgteliu, ar nepaišinas veidas, bet niekada nežiūriu į savo akių gelmę kaip jaunystėje, vis suku žvilgsnį lyg nuo svetimo žmogaus.
Ta veidrodyje ir yra svetima moteris – neklusniais ir išblukusiais plaukais, kurie styro lyg netvarkingas žaginys, šviesūs antakių ir blakstienų plaukeliai...
Kai nuvažiuoju į miestelio kirpyklą ir nudažo plaukus, paryškina antakius... kita moteris žvelgia praeinant pro stiklines vitrinas. Visai kita. Nejučiom ir nugarą patiesinu, ir žingsnį mažesnį stengiuosi.
Visai visai kita moteris... Bet toks paveikslas greit išblunka, ir nejučia vėl žvilgsnis tampa apatiškas.
Gal kad širdy žinau, Zigmui tas pats, tokia ar kitokia. Jis amžinai verda savo tulžies sultyse.
„Kiauliasnukė“ – kažkada pykčio priepuolio pagautas drėbė. Nereikėjo to sakyti, nereikėjo... Ir aš nebūčiau jam išvėmusi „vištgaidis“.
Sustambėjau labai greit, drabužiai beveik vienu ypu tapo maži: tokie ten ir drabužiai. Kai reikėjo užsivilkti išeiginę suknelę į kaimyno laidotuves, pamaniau, kad nuo skalbimo bus susitraukusi.
Meluočiau, sakydama, kad susitaikiau su tuo – esu tokia, kokia esu. Ne, nesusitaikiau. Menu save kvatoklę, pilną lyg indą iliuzijų ir fantazijų, svajonių... Vis besijuokianti, besišypsanti, spindinčiomis akimis lyg žiburiais... taip sakydavo... Kartais bandau pasvajoti, nepadeda. Tik dažnai persapnuoju matytus filmus ir tie patys apie karą – vokiečiai puola... arba vairuoju mašiną, kuri lekia dideliu greičiu, o stabdžiai neveikia... Bet jaučiu budinčia pasąmone, kad esančius žmones mašinoje aš išgelbėsiu, nors tikram gyvenime nesu net bandžiusi vairuoti... kažkaip... tiesiog žinau... gal kad filmai dažniausiai būna su laiminga pabaiga.
Bet „kiauliasnuke“ nereikėjo pavadinti. Per stipriai, skaudžiai. To ir norėjo: įskaudinti, pažeminti, atseit, nieko neverta moteris.
Bet turiu du sūnus. Aš juos išnešiojau ir pagimdžiau. Mano vertybių skalėje – tai mano aukščiausias įvertinimas. Sūnūs. Visada atsiras pavydinčių... Lyg geriausios prabos moteris – bet tik kitoje vietoje, kitu laiku. Zigmui nesuprast...
Vaikai myli mane. Jie žino, kad visada šiltą kąsnį paliktą ras po pagalvėmis, kad ir kada jie grįžtų.
Kad visada gaus slapčiomis litą kitą pramogai, te ir iš atidėtų kokiam pirkiniui...
Zigmo laikosi per nuotolį... Gal todėl ir džiaugiuosi, kad nesimaišo jam po kojomis, kad nebūna namuos...
– Labas, ma. Ar parnešti ko, ma?
Vitalijus tada girdėjo mūsų barnį. Jis ketvirtokas dabar, o tada išbėgdamas pro duris jis išrėkė lyg kažkam ore:
– Ji ne tokia...
– Atsirado geroji, maitintoja... Tik aš visada blogas... neuždirbu?...
– Apsi... su savo pinigais...
– Na, invalido pensija ne pinigas. Reikėjo už turtuolio, mafiozo ženytis, tik niekas neėmė...
„Neėmė, neėmė“ – lyg aidas iš paskutiniojo teismo dienos nuosprendžio.
– Negadintum nervų, tai nebūtų širdis sušlubavusi. Dabar visi mes čia nervuoti per tavo isterijas...
– Širdis mat streikuoja, ar nuo to šikna kaip krepšiai pūpso? Nejuokink žmonių – širdis... Artistė iš sudegusio teatro, – demonstratyviai prunkščiojo jis.
Ar tai reiškė, kad vaidinu, slepiu savo tikrąjį veidą, ar stengiuosi atrodyti kitokia, nei esu. Tad kokia po ta kauke – geresnė ar blogesnė? O gal net graži? Ar tai reiškė?.. Ne, tai nieko nereiškė, kaip ir dauguma žodžių žmonių kalboje ir gyvenime. Pažiopčioji pažįstamą sutikęs, plaučius tik pravėdini, kad taip iš širdies su kuo kaip per išpažintį, kad taip išsiverkti, kol palengvės...
– O nuo ko tau galas nudžiūvo, kad vyras metuos, o nepajėgus. Žmonijos nelaimė tu. Kaip Hitleris, – pridūriau nežinia, kodėl.
– Arabų karvė, – metė man.
Žinau, kad arabai karvių neaugina, ten tik smėlis, kaip ir mūsų kasdiena, graužianti akis. Visada, pajutusi jo pykčio atoslūgį, išsiputodavau į kraštus ir aš. Juk tiek daug būdavo susikaupę per gyvenimą, per dieną. Net saldu būdavo kai užsivesdavau.
– Nėr iš tavęs nei vyro, nei šeimininko...
– Ne? O kas visus darbus nudirba? O Vytenis ar padėtų, jei ne aš?
– Na, organizuoti ir aš mandra. Žinai, kad išgert gausi, tai ir organizuoji tas talkas. Vienas pats vinies nesi įkalęs... Piršto nepajudini be stikliuko...
– Bet pati pirmoji ir pasiūlai, – gal pasirodė, kad išgirdau priekaištą.
– Kai išgeri, tu linksmesnis ir kalbi žmoniškai... O dėl to... – man plūstelėjo kraujas į veidą, – man nieko nereikia, – tariau.
– Ko nereikia?
– Nieko nereikia...
– Na, ko?
– Naktį... nėra ir nereikia..., – po nejaukios pauzės pridūriau. – Dabar mieste visokių kabinetų – gydytojų...
– Na, šliundra buvai, tokia ir liksi. Turi du vaikus ir dar jai negana. A tiek jau nori, kad kas tave dulkintų?
Suspaudė širdį: vaikai buvo tik mano. Nors gyvenom po vienu stogu – susieti tik matematiškai, bet jaučiausi skritulio centru, galima sakyti, bamba... Ir apie nieką niekada nepasakė „mano, mūsų“, kas reikštų ryšį, šeimą, šilumą. Visada paniuręs, irzlus. Vitalijus buvo mūsų – po vestuvinės nakties, vieno vienintelio karto, ko per dešimt metų nebandė pakartoti, ignoruodamas mano pasiglaustymus, kol galų gale pasakęs, kad knarkiu, išėjo miegoti į kitą kambarį. Ir tegu. Tik kai pergerdavo ir smigdavo prie stalo, tempiant, man palindus po pažasčia, į lovą, vapėdavo:
– Auksas tu – ne žmogus. Auksinė tavo širdis... Tu man pagimdei sūnų, aš tikras vyras... baigiu tave įsimylėti...
Girti sapaliojimai atrodė ne apie mane, o apie tą kitą, nusipelniusią meilės ir švelnumo. Bet mano veidas nugiedrėdavo, kai jis užmigdavo, aš atsigulusi šalia galėdavau paglostyti jo plaukus, paėmusi jo ranką priglausti ją prie savo nuogos krūties, trumpam, kol nepabudo... Tos akimirkos krisdavo gintaro lašais lyg pamatų akmenys svajonių piliai, gal net praeities dvarams, kuriuose gyveno protėviai: buvo dvarponiai ar jų tarnai, buvo reikšmingi, gyveno, juokėsi. Triūsė, buvo laimingi. Gal. Kiekvienam savo likimo istorija. Gal užtektų kasryt keltis su „labryt“, pasidžiaugus pražydusia obels šaka, nebeišgirst „na, ir kas“... Pastatytume pavėsinę kaip pas kaimynus, atvažiuotų giminės, kaip pas visus, dabar juos atsitiktinai susitinki turguje, mieste... Vengiu, lyg jie būtų iš kitos laiko juostos, apsimetu nematanti... Dirbtume kartu, pasitardami, ne taip kaip lig šiol, paklaustas meta: „Daryk, kaip nori“, o kai nepavyksta: „Sakiau, kad ne taip reikėjo...“ Nors nieko nebuvo sakęs...
...Tik veidai būtų ne mūsų ir nė vieno žodžio iš praeities... gal ir vardai ne tie. Bet dažnas rytas tik sunkios pagirios. Ne man. Saiką turiu – porą stikliukų ir nerimą lyg ranka nuima. Lengvai apsvaigus atsipalaiduoji, lyg atbunki ir nebeimi į širdį, kurioje ir taip stirkso skausmas kaip koks peilis, kaip sykį blykstelėjo Zigmo rankoje, kai grieždamas dantimis artinosi prie manęs.
Tada Vitalijus riktelėjo: „Tėti!“ Zigmas paleido peilį į sieną, o kumsčiu trenkė ant stalo stovinčią stiklinę su vandeniu. Krauju buvo aptaškytos sienos, stalas, grindys. Jo krauju. Ir vandeniu. Turėjau juo užsigerti vaistus, nes jutau duriant širdies plote.
Vaikams visada teisinau Zigmą. Net nebeprisimenu, kada jį nustojau vadinti tėvu. Lyg apie nuomininką, kurio kažkodėl reikia gailėtis, kad jo tėvai girtuokliai, kad sunki vaikystė...
– O mūsų... Mums irgi nebuvo lengva, – sykį pasakė Erikas ir spruko pro duris.
Kaip dažniausiai trumpu sakiniu, išrėkiamu tarpduryje, pasako svarbiausia.
Mūsų – matematiškai mintyse Erikas neturėjo nei Vitalijaus, nei Zigmo.
„Mūsų“ – tai visa iki Zigmo. O gal iki to karto, kai jis mušėsi su savo bendraamžiais ir gavo mėlynę po akimi. Tada pasakiau: „Mažai gavai, žinosi neprasidėti.“ Ar aš žinau, kodėl išsprūdo tie žodžiai. Gal bijojau, kad Zigmas nepultų jo auklėti, puoliau pati, išliejau baimę ne ten, kur reikėjo. „Taip tau ir reikėjo“, – ne tokie turėjo būti paguodos žodžiai, ne tokie. Kitų tuo metu neturėjau. Vitalijus buvo tik gimęs, labai sirgo, nudvėsė karvė, kaimynų vištos išlesė ir ištrypė pasėtą ir jau sudygusią sėklą darže. Jutau tokį bejėgiškumą. Tikriausiai nuo tada Erikas pasidarė uždaro būdo, bent namuose, ir nežinau, kaip elgėsi kitur, mokėsi vidutiniškai. Problemų nebuvo. „Mūsų“ – tai tie devyneri metai moters su vaiku vienatvė. Skaudi, šlykšti, kai bandai sau įrodyti, kad gali ištverti, ištverti, ištverti ir nieko daugiau. Ir matai, kad ne tik likimas nusigręžia nuo tavęs, o ir žmonės. Jie žiūri, bet nemato, jie gražiai kalba, bet nė vieno žodžio net iš padorumo nenumeta tau paguosti.
Ir Zigmas jos vertybių skalėje atsirado tik kaip reikalinga ir būtina praba. „Ištekėsi, viskas pasikeis“, – pasakė sesuo, supiršo ir ištekino.
Vyro buvimas šalia. Tik kita pavardė. Pradžioje jausdavau truputį pasididžiavimą, kai reikėdavo kur nors ištarti ją garsiai. Jei tai būtų kita pavardė, būtų kitas vyras, ir aš būčiau kita moteris. Viskas būtų kitaip. Gal net gerai. O dabar tik jausmas atliekančios bausmę už vieną nesuvaldytą kvaitulio akimirką, kuriai atsidavė, kad pažintų gyvybės paslaptį – pamergės ir pabrolio pasiglamžymas... Niekada ir niekam nepasakė, su kuo... Gal todėl ir apaugo gandais, kad su patėviu, kad su girtuokliu kaimynu, kad su sesers vyru... Pasidarė vaikelį, net nedarė, tik smalsavo, kaip ir pabrolys svaigią vasaros naktį, net ne jos porininkas, sakydamas tik kartelį, tik trupučiuką.
Erikas niekada nevadino Zigmo tėvu, Vitalijaus – broliu. Buvome sujungti tik matematiškai. Laukiau – išaugs, pasikeis. Erikas mažesnįjį anksčiau tik erzindavo, o kai tas paaugo, tai skaudų sprigtą, tai ranką užsuka, tai kupran niukteli. Mažasis žviegia. Nekentė Zigmas už tai Eriko. Ir už tai. Nekentė Vitalijaus, kad prasideda, kad apsiginti negali. Apginti negalėjo, nes buvo viskas vienu žodžiu pasakyta: „Vištgaidis.“ Neišsakytas skausmas lyg amžinas įšalas, lyg kažkieno ištartas žodis, lemiamą akimirką tapęs prakeiksmu. Ištverti – kiek, kodėl, kada. Net kančia, turinti pavidalą, formą, turėtų turėti ribas, galų gale, prasmę.
Tokios tad tos dienos lyg smėlis į akis, kasdien, kas sekundę...
Galėčiau jaustis svarbi jų gyvenime... Galėčiau išvyti Zigmą, galų gale gyvenu savo tėvų name, kurio dalies brolis ir sesuo atsisakė, norėdami man padėti. Tarsi atlygis už ankstesnį nepriteklių... Nejaučiau jokio dėkingumo. Atrodė, taip ir turėjo būti. Juk jie turi, neskursta. Gerai uždirba. Daug dirba, tiesa. Išvyti? Kur? Ne šuo. Žmogus. Vyras kieme. Na, nežinau, šeima vis tik. Nebent atsitiktų kas – na, mirtų. Aplinkiniams būčiau našlė, gailėtų aukščiausia gailesčio praba.
Tik galėtų pasakyti, kas ant širdies guli, kokia ašaka įsmigus. Gyvena kaip ponas. Visus keturis kampus laikau. Nedidelis bibliotekininkės uždarbis, bet daug kas ir pavydi, nes pačiam miestelyje nedaug įstaigų. Zigmas bandė darbo ieškoti. Mieste nesisekė, kelionės išlaidos, darbdaviai priekabūs, elektriko specialybę turintis dėl invalidumo negali dirbti, kiti darbai nelabai sekėsi.
Miestas tik už septynių kilometrų. Vaikai ant dviračių ir visą laisvalaikį prasėdi tose kompiuterinėse. Erikas dabar daugiau su draugais laiką leidžia, merginomis. Tik Vitalijus grįžta vėlai, užsibūna, su tamsa grįžta.
– Ma, – trinkteli durys. Ir visiškai nesavu balsu Erikas išrėkia: – Šakės!!!
Nematoma ranka mano širdy pasuka peilį. Tą patį. Vis tą patį.
– Sakyk, kas nutiko. Avarija? Vitalijus? Mašina nutrenkė? Sakiau, važiuok atsargiai, sakiau... – rypavau lyg pasamdyta raudotoja, pykdama, kad nepasako visko vienu ypu. Pabandyk paskubinti, trenks durimis ir išlėks, mestelėjęs, kad nusibodom pamokslais...
Zigmas lyg šuo atsargiai pakėlė galvą užuodęs ore nelaimę. Suklapsėjo blakstienomis. Erikas kalbėjo padrikai. Nekalbėjo, šaukė. Nesupratau.
Internetas, kavinė, savininkas. Ištvirkęs senis, fotografas. Pornografija. Draugai. Vitalijaus nuotraukos. Draugai. Internetas. Kompiuterinė. Rėza.
– Nuėjau į butą pas Rėzą. Aiškintis. Jis tyčiojosi. Sakė, kad pažįsta, labai gerai pažįsta jį, – Erikas linktelėjo galvą Zigmo pusėn, – sakė, kad Zigmas..., – bet neištarė... – kad Vitalijus Rėzai anūkas...
– Anūkas? – nesupratau.
Zigmo akys atrodė šuniškai liūdnos, dvi atsivėrusios skausmo akivaros:
– Nebegaliu daugiau šitaip gyventi. Nebegaliu. Bijoti. Amžinai bijoti. Nusižudysiu...
Norėjau klausti, nedrįsau.
– Jis tave išprievartavo? – mano mintį garsiai ištarė Erikas.
– Žmogų sutrypti, pažeminti yra daug būdų... visada norėjau drožinėti iš medžio. Bet prieš akis visada jo snukis...
– Jis tave tvirkino? – Eriko balse girdėjau tik skausmą.
Zigmo veidas buvo baltas lyg be kraujo lašo.
– Rėza visada naudojosi paaugliais, vaikais už saldainį, už pinigus, kad tylėtų – šantažavo. Rėza tyčiojosi iš visų mūsų ... šeimos... jis sakė, kad aš galiu būti jo anūkas kaip ir Vitalijus. Jis man siūlė visko, davė kažkokį gėrimą, trenkiau per ranką, dar kažką sakė, kad, jei panorės, paleis nuotraukas internetu su veidais ir tėvo nuotraukas...
– Senas niekšas, – pavadintas tėvu Zigmas lyg pabudo iš letargo. – Užmušiu.
Nenuskambėjo grėsmingai, nes tai buvo tapę priežodiu.
– Jis negyvas. Aš nenorėjau. Tik neišlaikiau ir daviau į snukį. Griuvo ir galva pataikė į kampą, daug kraujo. Kas dabar bus? Mama, kas dabar bus? – Erikas blaškėsi lyg plaštakė stiklainyje.
Aš norėjau juos paguosti, kažkaip privalėjau nuraminti, pasakyti kažkokį pavyzdį, kad žmogus neapsaugotas nuo likimo. Kad nors sykį gyvenime aptemsta protas ir tada įvyksta nepataisoma – gimsta žmogus, nešinas nuoskaudų maišeliu, lyg amžinai tuščia pinigine, miršta žmogus nuo visai svetimo rankos, nešusio kantriai savo ryšulėlį, bet tokį sunkų, lyg ten būtų įsuktas gelžgalis...
Galėjau papasakoti, tarsi tai būtų atsitikę kitam, kad reikia gyventi toliau, kai tave išprievartauja kaimynas prisnūdusią savo troboj popiečio miego. Bet juk Zigmas būtų pasakęs „kekšė“, būtų nekentęs dar labiau. Bet ar galėjo būti labiau?..
Norėjau pasakyti, kad aš ištversiu kaip iki šiol, kaip gyvenau iki šiol. Kaip gyvenau ne savo gyvenimą, su svetimu žmogumi, lyg siuvėja, karpydama ir taikydama savo gyvenimą prie kitų, dėlioji, ne gyveni – taikai, lopai, todėl pasakiau:
– Gal niekas nematė? – norėjau tikėti stebuklu, – gal nesužinos?
– Lora žinojo, kad eisiu. Jos tėvas milicininkas... Šidlauskas...
– Vaje, Matas Šidlauskas? – ta nematoma ranka su peiliu. – Vaje vaje, – tik dejavau pusbalsiu.
– Aš... Aš prisiimsiu kaltę, – nepažįstamas ryžtas nuskambėjo Zigmo balse. –Visą sušiktą savo gyvenimą norėjau jo mirties. Visą savo sušiktą gyvenimą sapnavau jo snukį lyg košmarą... pasakysiu, kad aš buvau ten. Neįrodys...
– Nedaryk, nepatikės, – Erikas konstatavo lūžusiu ir silpnu balsu.
Iš šalies atrodėme lyg teatre po paskutinio smūgio į kasdienos grimasą, lyg vienos didingos ir tragiškos scenos atlikėjai – Zigmas priėjęs apkabino Vitalijaus galvą ir pabučiavo. Užtrauktų žadą net Šekspyrui.
Matematiškai jis pasijautė lygus – dabar visi jautėmės suteršti.
– Tu man kaip sūnus. Neskriausk Edgaro, nemušk. Neskriausk daugiau. Prašau tavęs vyriškai.
– Gerai, – sulinksėjo Erikas, šniūkščiodamas nosimi.
– Pasakysim, kad buvau aš. Pasakysiu, ką jis padarė su manimi vaikystėje. Patikės. Būčiau drožinėjęs rūpintojėlius, buvęs kitas žmogus... bet jo snukis..., – vis kartojo Zigmas užstrigusios plokštelės balsu.
Būtų kitoje vietoje, kitu laiku, su manimi, bet ta kita moterimi...
– Viską pasakysiu. Patikės...
– Bet pirštų atspaudai?..., – suabejojo Erikas.
– Aš kalta, vis stūmiau jus iš namų į gatvę, kad negirdėtų mūsų barnių...
– Tu nekalta, ma, – patylom kartojo Erikas. – Tu ne tokia, tu niekuo nekalta.
Ne tokia, ne ta...
Prisiminiau, kaip tada Vitalijus pasakė: „Tu ne tokia.“ Ir abu berniukai supratingai neužsibūdavo namuos, kad nepasimaišytų po kojų...
Pro langą mačiau įsukant milicijos mašiną. Beldimas į laukujas duris. Mes net nekrūptelėjome, rodos, visą gyvenimą ir laukėme, kol ateis Mozė ir išsives į dykumą, kad iš nuovargio ir troškulio užmirštume viską viską ir pradėtume iš naujo... bet taip, tam keturiasdešimt metų mes nebeturėjome.
Nors išlipo dviese, bet vidun įėjo tik Matas.
Mes nuščiuvę akis sukom kas kur.
– Matau, žinote, kas įvyko, – tarė Matas, eilinis milicininkas.
– Mums reikia pakalbėt, – pasakė Zigmas ir išėjo su Matu į kiemą.
Nekalbėjo ilgai. Net neskėsčiojo Zigmas rankomis ir Matas net nesistengė pažvelgt į mūsų langą, už kurio mirtinoje tyloje būtume virtę druskos stulpais, jei ne skausmas, kibirais neišsemiamas, begalinis, begalinis...
Grįžo vidun Matas:
– Zigmas prisipažino. Sako, seniai planavęs... norėjęs jo mirties...
– Bet jis nebūtų galėjęs, – Erikas atsistojo sumišęs ir vis dar šoko būsenos.
Šią akimirką bijojau TIESOS. Bet kurios, suvokdama, kad tiesa ne visada teisinga. Nebent kitame laike, tarp kitų žmonių...
– Erikai, jis gal pirmąkart pasijuto žmogumi ir pasielgs vyriškai, – pasakė ir ištiesė Erikui ranką, laisvąja paplodamas per petį.
Erikas lyg atgijo ir išskubėjo į kiemą. Atsistojo šalia Zigmo. Mačiau, kaip iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir ištiesė Zigmui. Atrodė, kad išgirdau: „Prireiks.“
– Ačiū, – pasakiau milicininkui Matui.
– Nebijok, niekas nesužinos, – pasakė jis tarsi grindims.
– Ačiū, – virpėjo balsas. Suskirdusias rankas bandžiau paslėpti po prijuoste.
– Toks gyvenimas – kartais žmogų nuskriaudi, kartais padedi. Toks gyvenimas.
Atrodė, lyg būtų ištraukęs peilį ir juo nukirtęs su praeitimi mane siejančias gijas. Staiga tapo lengva kvėpuoti.
Į tą lakonišką frazę tilpo visas mano gyvenimas, kitos moters gyvenimas, todėl lūpos tyliai pakartojo:
– Toks gyvenimas... Aš niekada ir nepykau, – bet Matas jau buvo tarpdury.
Jaučiau – verksiu.
2006-03-30
