„Tautines mažumas stengiamasi integruoti į istorijos mokymą, kai jos suvokiamos kaip neprobleminės, tačiau vengiama kalbėti, kai jos nepalankios kuriamam Lietuvos istorijos vaizdiniui“, – teigia istorikė, edukacinių pasivaikščiojimų vedėja AKVILĖ NAUDŽIŪNIENĖ, praėjusį mėnesį Vilniaus universitete apsigynusi disertaciją „Tautinės mažumos Lietuvos istorijos mokykliniame naratyve 1918–2018 m.“
Tautinių mažumų istorija ir edukacija domina Akvilę jau nuo bakalauro studijų metų. Supratusi, kad gausios profesionalių istorikų žinios nepasiekia mokyklų, jog daroma elementarių klaidų, pavyzdžiui, sakant, kad karaimai išpažįsta judaizmą, istorikė panūdo atidžiau panagrinėti, kas apie tautines mažumas rašoma istorijos vadovėliuose, kaip šią temą supranta mokytojai.
Kodėl svarbu, kas istorijos vadovėliuose kalbama apie tautines mažumas?
Nes nežinome gausybės dalykų apie žmones, kurie gyvena šalia mūsų. Kalbame apie tautines mažumas kaip apie mitais apipintą istorinį reliktą. Kuo labiau pažįsti tą, kuris šalia, tuo lengviau priimi kitų žmonių idėjas, ne tik tautinių mažumų, apskritai kitokių žmonių. Įvairovė egzistuoja, nesame vienalyčiai, kaip sako skanduojantieji šūkį „Lietuva lietuviams“.
Kritikai sakytų, kad daugiakultūriškumas – mandingas, Europos Sąjungos propaguojamas.
Disertacijos tikslas nebuvo įrodyti, kad daugiakultūriškumo perspektyva yra tinkamiausia kalbant apie Lietuvos istoriją. Norėjau parodyti, kad tai gali būti viena iš prieigų. Be to, kalbėjimas apie tautines mažumas nebūtinai reiškia daugiakultūriškumo skleidimą, nes jos yra neatsiejama mūsų istorijos dalis. Kitų tautybių žmonės drauge su lietuviais kūrė Lietuvą – tai pilietiškumo perspektyva.
Per disertacijos gynimą konstatavai, kad Lietuvos istorijos mokymas – etnocentriškas.
Taip, tačiau tai nei skandalas, nei netikėtumas. Tokia prieiga įprasta nuo XIX a. besikuriančių nacionalinių valstybių istorijos mokyme. Etnocentrinio mokymo nuo 1980-ųjų stengiasi atsisakyti Belgija, Olandija, esminis tampa pasaulio istorijos naratyvas, akcentuojamas pilietiškumas, valstybiškumas. Bet tai išimtys.
O kas būtų Tavo disertacijos skandalas ar, kitaip tariant – didžiausias atradimas?
Man, kaip istorikei, daugiausia atradimų buvo apie istorijos mokymą tarpukariu. Lietuviškoje istoriografijoje egzistuoja skirtis tarp Lietuvos iki 1926 m. Antano Smetonos įvesto autoritarinio režimo ir po jo. Keista švietimo sistema, kurtos naujos, tautininkiškai orientuotos programos. Atradau, kad mokymą apie tautines mažumas Lietuvos istorijos ir krašto pažinimo vadovėliuose Smetonos režimas įtvirtino ir pagerino. 1926-ųjų skirtis svarbi politiniu lygmeniu, tačiau švietimo idėjose nepasireiškė. Tai leidžia kvestionuoti įsivaizdavimą, kad tautininkiškas žvilgsnis į valstybę reiškią neigiamą požiūrį į tautines mažumas, ir teigti, kad tautininkai suvokė jas kaip integralią Lietuvos dalį, nenuneigiančią lietuviškumo.
O jei kalbėtume apie šiandieną?
Iš interviu su mokytojais išryškėjo, kad jie linkę tautines mažumas laikyti problema, probleminiu klausimu, o ne paprasčiausiu faktu. Tai ryškiausia lenkų, rusų bendruomenių atžvilgiu. Tuo metu dėl karaimų, totorių problemų nekyla – jie egzotiški, nes galima kalbėti apie kibinus ir šimtalapius. Žydai suvokiami kaip problema Holokausto kontekste, tačiau jie tampa labai įdomūs, kai kalbama apie kultūrinį ar kulinarinį paveldą – chalą, beigelius.
Kuo pasireiškia tautinių mažumų kaip problemos suvokimas?
Kai kurie mokytojai nevengia tiesiai pasakyti, kad tai problema, įvardija, jog sudėtinga mokyti apie Holokaustą, Vilniaus mokyklose – apie Vilnių tarpukariu bei lietuvių ir lenkų santykius. Mokytojai teigia, kad dar kyla barnių tarp lietuvių ir lenkų moksleivių. Natūralu, kad tokioje situacijoje mokytojams nelengva. Priešiškos moksleivių reakcijos mokytojai sakė sulaukę ir pradėję kalbėti apie rusus Lietuvoje. Tuomet šių temų vengiama: mokytojai užsiveria, nenori nieko dėl to daryti. Tai patvirtino įsivaizdavimą, kad tautines mažumas stengiamasi integruoti į istorijos mokymą, kai jos suvokiamos kaip neprobleminės, tačiau vengiama kalbėti, kai jos nepalankios kuriamam Lietuvos istorijos vaizdiniui
Padarei 14 interviu su mokytojais. Kas dar atrodo reikšminga iš surinktų duomenų?
Pastebėjau pavienių mokytojų pastangas tarsi išpirkti visą lietuvių tautos kaltę dėl Holokausto. Interviu nuolat būdavo pabrėžiama, kad pamokose tikrai kalbama apie žydus, jog reikia kalbėti apie Holokaustą. Prabilus šia tema, pasikeisdavo net mokytojų tonas ir kalbėjimo maniera. Man atrodo, kad toks požiūris – išmoktas. Dažnai jausdavau, kad kai kurie mokytojai kalba tai, ką reikia. Daugiakultūriškumo mitas sklando mokyklose, tačiau beveik nė vienas negalėjo pasakyti, kaip taikyti šią mokymo prieigą. Į tokius „iš viršaus nuleistus“ dalykus mokytojai nesigilina. Nors žinias jie reguliariai atnaujina, papildo, neatrodo, kad keistųsi supratimas, kaip reikia mokyti.
Viena iš Tavo disertacijos dalių – rekomendacijos mokytojams. Ką iš jų išskirtum?
Turiu du esminius patarimus. Pirmas – nebijoti kalbėti net tik apie tautines mažumas, bet ir apie kitokio gyvenimo būdo žmones. Nereikia baimintis įvardyti religinius, kultūrinius skirtumus, nes lygybė egzistuoja ir skirtingume, visi turime lygias teises kaip piliečiai. Antras – daugiau mokyti per patyrimą, neužsidaryti mokyklos erdvėje. Mokytojai menkai naudojasi suteikiamomis išvykų galimybėmis ir kitais praktinio mokymosi būdais. Visada galima į pamoką pasikviesti svečių. Tik nebūtina suprimityvinti ar be reikalo egzotizuoti mažumų, pristatant tik kulinarinį paveldą, o tiesiog susitikti su jų atstovais, aktyviai veikiančiais bendruomenėse, jas tyrinėjančiais mokslininkais.
Grįžkime prie neseniai apgintos disertacijos. Man buvo įdomu sužinoti, kad Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, užsakyta kaip vadovėlis gimnazistams, buvo išleista tik 1936 m., vadinasi, menkai formavo tarpukariu gyvenusių žmonių supratimą apie Lietuvos istoriją.
Dar prieš 1918 m. buvo Lietuvos istorijos vadovėlių, kurie rašyti ir išleisti Tilžėje, Rygoje. Po spaudos draudimo jie tapo prieinami Lietuvoje, cirkuliavo visuomenėje, tik neaišku, kiek buvo naudojami mokyklose. Jų pagrindu buvo rengiami vadovėliai ir paskelbus nepriklausomybę. Vieną tokių, skirtą geografijos mokymui, parengė ir gerai visiems žinomas Kazys Pakštas. Dažniausiai mano analizuotus istorijos, geografijos, krašto pažinimo vadovėlius rengdavo mokytojai, pavyzdžiui, Antanas Vireliūnas, Peliksas Šinkūnas. Mokytojo statusas to meto visuomenėje buvo aukštas, jie buvo labai gerbiami. Taip pat vadovėlius rašė kunigai, pavyzdžiui, Maironis ar Antanas Alekna, kurio 1919 m. parengtas vadovėlis buvo perleidžiamas ne kartą. Vadovėlių autorių gausa nebuvo tokia didelė kaip dabar – vieną vadovėlį rašydavo vienas autorius.
Pirmieji vadovėliai tarpukariu nebuvo rašomi gavus užsakymą ar pagal programas. Istorijos vadovėliai iš esmės buvo vientisi pasakojimai apie Lietuvą, geografijos ir krašto pažinimo vadovėliuose – mažiau naratyvo, daugiau faktų. Vadovėliai ilgai laikydavosi rinkoje, ir 1926-ųjų perversmas, kaip minėjau, nieko nepakeitė – vadovėliai perleisti, nematyta poreikio juos cenzūruoti. Mokytojai galėjo patys rinktis, iš ko mokyti, nebuvo griežtos kontrolės, kokia yra dabar, kai kas kelerius metus tikrinama, kiek vadovėliai atitinka mokymo programas.
Kaip minėtuose tarpukario vadovėliuose kalbama apie tautines mažumas?
Palyginti su mokymu dabar ir sovietmečiu, ryški antropologinė perspektyva. Krašto pažinimo vadovėliuose net fiksuojami jų būdo, elgesio bruožai. Viename Šinkūno vadovėlių publikuojama lentelė su paveikslėliais, kaip įsivaizduojami tautinių bendruomenių atstovai. Naudojami labai paprasti palyginimai, buitinės detalės, pavyzdžiui, sakoma, kad lietuviai panašūs į latvius, kartu švenčia Jonines, o nuo žydų skiriasi, pastarieji Joninių nešvenčia. Romai, anuomet vadinti čigonais, pristatomi kaip lakstantys po miškus, gyvenantys laukuose, rūkantys, geriantys; vokiečiai – darbštūs, žydai – verslūs ir panašiai. Šiandien taip nekalbame ne tik dėl politinio korektiškumo, bet ir dėl bandymo bendruomenes pristatyti ne antropologiškai, o istoriškai – per datas, asmenybes.
Apie karaimus tarpukariu apskritai nekalbama – tai irgi vienas mano disertacijos atradimų. Kiek žinoma iš kitų istorinių tyrimų, tarpukariu vis dar vyko karaimų Lietuvoje tapatybės, atskiros nuo žydų, formavimasis. Dar reikia turėti mintyje, kad tarpukariu Lietuva buvo be Vilniaus krašto, kur dauguma karaimų gyveno.
Dar įdomu, kad lenkų, rusų, baltarusių, vokiečių bendruomenės pristatomos per nutautinimo perspektyvą. Manoma, kad tai yra nutautėję lietuviai, nepripažįstamos atskiros jų tapatybės. Apie žydus ar totorius šitaip nėra kalbama, jaučiama aiški skirtis.
Kas su vadovėliais ir drauge tautinių mažumų vaizdavimu juose atsitinka sovietmečiu?
Vadovėliai pasidaro netinkami, eliminuojami. Pirmasis LTSR istorijos vadovėlis, parašytas Juozo Jurginio, pasirodė 1957 metais kaip priedas prie Sovietų Sąjungos istorijos vadovėlio. Jis buvo skirtas tik lietuviams, LTSR istorijos pamokų nebuvo nei lenkiškose, nei rusiškose mokyklose Lietuvos teritorijoje. Pamokų LTSR istorijai per metus buvo skiriama labai mažai.
Analizavau devynis cenzūruotus LTSR istorijos vadovėlius, kuriuose išliko etnocentrinis Lietuvos istorijos vaizdavimas, tačiau iškilo herojiškas rusų vaidmuo. Visa, kas gero Lietuvos istorijoje nutiko – dėl rusų įtakos ir pagalbos. Tuo metu vokiečiai pristatomi kaip amžinieji priešai, pradedant kryžiuočiais ir baigiant Antruoju pasauliniu karu. Holokausko terminas nevartojamas, tačiau žydai išskiriami kaip nukentėję nuo masinių žudynių. Net sugraduojama, kad pirmiausia nukentėjo taikūs sovietiniai piliečiai, o po to – žydai. Iki 1988 metų kalbėjimas apie Holokaustą keičiasi kaip ir patys vadovėlių autoriai, reaguojama į naują informaciją. Aštuntajame dešimtmetyje paminimi ir Paneriai. Trumpai, be platesnio konteksto, viename vadovėlių užsimenama ir apie Bundą – XIX a. pab. Vilniuje įkurtą socialistinį žydų darbininkų judėjimą.
Lenkai sovietiniuose vadovėliuose vaizduojami kaip bandę lietuvius sulenkinti, kurių kultūra nieko gero Lietuvai nedavė – tęsiama tarpukario perspektyva.
Atkeliavome į šiuos laikus. Kaip apibendrintum tendencijas, išnagrinėjusi 45 originalius (be perleidimų) istorijos ir 21 literatūros vadovėlį?
Kalbėjimas apie tautines mažumas kinta. Daugiausia dėmesio skiriama žydams, kurie pristatomi kaip istorinė tautinė bendruomenė. Matoma pastanga susieti žydus su Lietuvos valstybingumo plėtojimu, pavyzdžiui, pristatoma, kaip 1905 m. Dūmoje žydai palaikė lietuvius. Apie antisemitizmą tarpukariu beveik nekalbama, po idiliško tarpukario staiga pereinama prie Holokausto. Pastarosios temos vaizdavimas vadovėliuose nuo 1990-ųjų pasikeitė: iš pradžių jis traktuotas kaip Europos istorijos, po to – kaip nacių politikos Lietuvoje dalis, o pastaruoju metu išsikristalizavo kalbėjimas apie Holokaustą Lietuvoje su konkrečiais pavyzdžiais – ne tik iš Vilniaus ir Kauno getų, bet ir iš mažesnių miestelių. Radosi daugiau asmeninių istorijų – ištraukų iš dienoraščių, išgyvenusių Holokaustą atsiminimų.
Kalbant apie Lietuvos lenkus, tęsiamas tarpukario pasakojimas apie sulenkėjusius lietuvius. Tai puikiai atsiskleidžia pristatant „sėkmės istoriją“ – Vincą Kudirką, „išgijusį“ lietuvį. Įdomu, kad vartojamos su liga susijusios sąvokos, tarsi Kudirka būtų išgijęs, pasveikęs nuo lenkybės. Akcentuojamas ne žmogaus apsisprendimas dėl kultūrinės tapatybės, o įtaka, prievarta „iš viršaus“. Sukuriama iliuzija, kad jie kažkieno paveikti, galintys „atlenkėti“. Sakyčiau, kad bijoma pripažinti lietuvių ir lenkų kultūrų panašumą.
Jei vadovėliuose kalbama apie rusų bendruomenę, tai iš religinės perspektyvos, pavyzdžiui, apie rusų kilmės didikus stačiatikius, jų visuomeninę veiklą, pastatytas cerkves. Akcentuojamas religinis, o ne tautinis dėmuo. Ypač daug dėmesio skiriama sentikiams, nors kiekybiškai jų kur kas mažiau nei stačiatikių. Dar svarbu paminėti, kad ir apie lenkus, ir apie rusus kalbama iš Lenkijos ir Rusijos perspektyvos, net jei dauguma jų čia gyvena nuo seno ir nesieja savęs su vadinamąja motinine valstybe.
Nors baltarusių bendruomenė Lietuvoje nemaža, apie juos vadovėliuose kalbama labai menkai. Dažniausiai minima baltarusių kultūrinė veikla ar politiniai siekiai tarpukariu, kartais minimas spaustuvininkas Pranciškus Skorina, nors ne visada pasakoma, kad jis buvo gudas.
Šiuolaikiniuose vadovėliuose atsiranda ir atskira tautinė grupė – karaimai. Formuojamas teigiamas įvaizdis per santykį su Vytautu Didžiuoju. Užsimenama, kad yra jų kalba ir religija, nors plačiau nekalbama. Apie totorius nuo tarpukario iki šių laikų vadovėliuose kalbama tik Vytauto Didžiojo kontekste. Nors yra daug ką pasakyti, to nedaroma. Iš vadovėlių susidaro įspūdis, kad nuo tada, kai totoriai ir karaimai atvyko į šį regioną XIV a., iki šiandienos, kuri pristatoma etnografiškai – per tautinius rūbus, virtuvę, nežinome nieko. Istorinių žinių apie bendruomenes yra, tačiau vadovėlių rengėjai tikriausiai nežino, kaip šių tautinių mažumų istoriją inkorporuoti į Lietuvos istorijos naratyvą.
