Pasyvioji agresija – tai neįsisąmonintas pyktis, kuris išreiškiamas tam tikrais šalutiniais būdais. Anot psichologės Daivos Balčiūnienės, jis būdingas ne tik uošviams, bet ir visiems žmonėms. Pasyvioji agresija pasireiškia tuo, kad, pavyzdžiui, pasakius komplimentą, išsakomi ir priekaištai.
Tarkime, sakoma, kaip gražiai sutvarkei namus, bet... tas ir anas yra negerai. Psichologė pateikė ir dar vieną galimą situaciją.
„Marti grįžta namo ir randa sutvarkytus stalčius. Tai lyg ir labai geras darbas. Tačiau kai marti anytai bando pasakyti, „kai manęs nėra namuose, nežiūrėkite į mano stalčius“, ji gauna atsakymą: „O kas čia tokio. Aš tik gero norėjau“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ kalbėjo psichologė.
Anot jos, kai tėvai kišasi į vaikų santykius, nieko gero iš to nebūna.
„Būdami vaikais, dažnai savo pykčio išreikšti negalime, nes mums sakoma, kad pykti negražu arba, kad mergaitės nepyksta ir pan. Dėl to pasyvioji agresija gali pasireikšti ir ašaromis.
Mes per gyvenimą išmokstame, kad jeigu negalime išreikšti savo jausmų, tai juos kažkuo pakeičiame. Dėl to labai svarbu vaikus išmokyti atpažinti savo jausmus ir leisti juos jausti“, – sakė D. Balčiūnienė.
Pasak jos, lietuvių mentalitetas yra toks, kad tėvai tarsi ragina užslopinti savo jausmus.
„Lietuva ilgą laiką buvo ant kryžkelės. Kas norėjo, tas mūsų šalį engė, todėl mes išmokome su pykčiu tvarkytis pasyviais būdais. Mums būdingas moralizavimas, gero norėjimas per prievartą, gėdinimas, neleidimas būti tokiam, kokiam norisi.
Tai yra mūsų šaknyse. Nėra taip, kad mes geri, o kiti blogi. Jeigu aš sakysiu, kad esu visada gera ir teisi, tai bus tam tikras pasyvios agresijos ženklas“, – tvirtino psichologė.
Būdami vaikais, dažnai savo pykčio išreikšti negalime, nes mums sakoma, kad pykti negražu arba kad mergaitės nepyksta ir pan.
Jos tikinimu, pirmiausia žmogus turi suvokti, kaip jis jaučiasi, o ne atsakomybę dėl savo jausenos perduoti į kito rankas.
„Dėl savo savijautos nereikia kaltinti kitų žmonių. Jeigu žmogus pyksta, tą jis gali ir įvardinti, o ne užversti akis ir sakyti: „Aš tokia kankinė, tokia auka“, nes kažkas kažką ne taip padarė.
Formuluotė turėtų būti visai kitokia: aš jaučiuosi taip, nes negaliu išreikšti savo poreikių, negaliu kažko padaryti, man nepatinka, kaip sutvarkyti namai ir pan. Taigi svarbu ne tik suvokti savo jausmus, bet ir poreikius bei galimybes.
Dažnai žmogus gali suvokti, ko jis nori, tačiau jis galbūt niekada nešoks baleto. Tačiau dėl to nereikia pykti ar jaustis nelaimingam“, – tikino D. Balčiūnienė.
Lrt.lt
