„Vien katechezė nesuteiktų žinių ir įgūdžių, kurių reikia santuokoje“, – sutartinai tikina JOLITA IR ARTŪRAS SVIRBUTAI. Sutuoktiniai patys neseniai minėjo savo santuokos keturiolikos metų sukaktį. Abu jie dirba Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre (VASC) – veda kursus tiems, kurie dar tik ruošiasi šiam svarbiam žingsniui. Pasiruošimo santuokai medžiaga visuose miestuose vienoda, tačiau VASC Šeimos centre vedami mokymai – išskirtiniai tuo, kad juose dalyvauja sužadėtiniai, kurie tuokiasi visoje Lietuvoje. Sužadėtiniai turi galimybę rinktis paskaitas arba lankyti praktinių užsiėmimų grupeles, kur per užduotis ir diskusijas būsimi sutuoktiniai ruošiasi bendro gyvenimo iššūkiams.
Kodėl reikalingas pasiruošimas santuokai?
Artūras: Kaip ir prieš kiekvieną sakramentą, kurį priima suaugęs, sąmoningas žmogus, yra būtinas pasirengimo laikotarpis. Formaliai sužadėtinių kursai pirmiausia yra sakramentinė katechezė. Gyvenimas rodo, kad vien katechezės žinių santuokiniame gyvenime nepakanka. Todėl katechezė yra papildyta turiniu, kuris būtinas šeimos gyvenimui. Kursuose sužadėtiniams dalyviai pagilina tikėjimo žinias, susipažįsta su esmine informacija apie bendravimą šeimoje, šeimos planavimą. O pasirinkę kursus grupelėje sužadėtiniai dar ir diskutuoja, žaidžia, modeliuoja situacijas, daro namų darbus. Taip padedame jiems suformuoti įgūdžius, kurie vėliau praverčia santuokiniame gyvenime.
Jolita: Šeimos centre ne tik ruošiu sužadėtinius, bet dirbu ir administratore. Tad dalyvius ir pasitinku, ir išlydžiu. Vis dažniau pasitaiko, kad paskambina žmonės, kurie bažnyčioje tuoktis neketina, tačiau girdėjo gerų atsiliepimų apie kursus. Jie supranta, kad santuoka – rimtas žingsnis, ir nori jam tinkamai pasiruošti, nes daug temų yra bendražmogiškos – apie konfliktus, santykius su uošviais, finansų planavimą, lytinius santykius. Tai svarbu kiekvienai porai.
Būna, kad išklausę paskaitas žmonės nori užsirašyti dar ir į kursus mažoje grupelėje. Arba prašo rekomenduoti rekolekcijas, seminarus. Tai tampa net ir dvasinio augimo pradžia. Juk neretai priėmus pirmąją komuniją, kitas sąmoningas kontaktas su Bažnyčia būna tik ruošiantis santuokai. Tada žmonės jau būna labiau subrendę, sąmoningesni. Natūralu, kad nori kažko gilesnio.
Tai kursai nėra skirti tik praktikuojantiems katalikams?
Jolita: Žinoma, ne. Kad ir kokie žmonės ateitų, visus juos priimame vienodai, nes dažnai tai pirmas jų kontaktas su Bažnyčia, tikinčiaisiais. Būna nustebusių. Sako: „Manėme, mus tik moralizuosite, arba bijojome, kad bus nuobodu, o čia – profesionaliai parengti kursai su tyrimais pagrįsta informacija, rimtomis tikėjimo įžvalgomis.“ Tada žmonės atsiveria, pakeičia nuomonę, pradeda domėtis, kokia toji mūsų Bažnyčia.
Artūras: Kiekvienas žmogus iš kursų išsineša tai, kas jam svarbu. Juk į kursus sužadėtiniams ateina ir tie, kurie patys dėsto universitete, ir tie, kurie turi tik vidurinį išsilavinimą. Susirenka skirtingo dvasinio brandumo žmonės. Vieni lankę įvairius kursus, katechezes, rekolekcijas, o kiti paskutinį sykį bažnyčioje buvo per močiutės laidotuves. Todėl tiek paskaitose, tiek grupelėse negalime aprėpti visos teorijos ar aptarti kiekvieno sužadėtinio individualios situacijos. Juk šie kursai tai tiktai pradžia.
Su kuo palygintumėt pačią santuoką? Kam iš tiesų reikia pasiruošti?
Artūras: Mano nuomone, vienas geriausių autorių, kuris kalba apie santuoką, yra dr. Stevenas Craigas. Savo knygoje – „Šeši vyrai, šešios žmonos“, jis rašo, kad kiekvienoje santuokoje mes iš tiesų nugyvename šešias santuokas. Būname sužadėtiniai, jaunavedžiai, šeima su kūdikiais, su paaugusiais vaikais, su suaugusiais vaikais, šeima be vaikų. Kiekvienam etapui būdingi tam tikri tikslai, tam tikros užduotys, kurias įveikę sutuoktiniai auga kartu. Tad santuoka – tarsi šešiakovė (juokiasi). Čia tau ne į kalną lipti, kur užkopei – ir ilsiesi. Ne. Santuokoje nėra kada atsipūsti, nes vienas etapas keičia kitą. Pabėgėjai, jau reikia plaukti, atplaukei – jau reikia šaudyti, pašaudei – jau reikia joti, ir taip toliau.
Jolita: Aš sužadėtiniams pasakodama vartoju valties įvaizdį. Sakau, kad santuoka tarytum valtis. Kol gyvenate po vieną, tai sėdite vienvietėse ir plaukiate, kur norite. Susituokę susėdate į bendrą valtį. Ir įsivaizduokit, jei susipykus vienas meta irklus. Ką daro kitas? Jei jis supyksta, irgi meta? Gerai, jei iriatės pasroviui, tada dar plaukiate. Bet jei vėjas pučia nepalankus, jūsų valtį mėtys ir ji gali apvirsti. Todėl visada patariu – jei vienam krizė, jei jis metė irklus, kitas tegul užgula savuosius stipriau ir pairkluoja už abu. Nes kitą kartą, kai tau bus krizė, kitas iš tavęs perims, pairkluos. Tikiuosi, kad toks įvaizdis sutuoktiniams padės susidūrus su sunkumais.
Kaip patarimus priima būsimi sutuoktiniai?
Jolita: Ne paslaptis, kad šiais laikais nemažai porų prieš susituokdamos jau gyvena kartu. Sužadėtiniai būna įsitikinę, kad jau viską žino, niekuo jų nenustebinsi ir, kad jie puikiai vienas kitą pažįsta. Žinoma, taip jie mano tik tol, kol neprasideda kursai.
Tokių žodžių kaip „prisitaikymas ir aukojimasis“ šiuolaikinis žmogus net nenori girdėti. Jie tikisi, kad tai kitas žmogus prie jo taikysis. O daug metų nugyvenusieji santuokoje sutartinai liudija – reikia ir kompromisų, ir pasiaukojimo, ir už daug ką atleisti vienas kitam. Kol draugauji, atrodo, ką čia atleisti? Draugystė tai džiaugsmo etapas, kai man dovanoja gėles, kai abu stengiasi vienas kitą pradžiuginti.
Artūras: Kai sužadėtiniai girdi, kad jiems reikės daug kantrybės, kad visos poros pykstasi, ir jūs ne išimtis, jiems atrodo, jog visi taip kalbantieji – visiški atgyvenos, o mums taip jau tikrai nebus.
Vedate kursus, mokote būsimus sutuoktinius. Ar savo šeimoje pavyksta visa tai pritaikyti?
Artūras: Jei netikėčiau tuo, ko mokau, negalėčiau vesti kursų. Nes kursai sužadėtiniams mažose grupėse nėra tik paskaitos „kaip turi būti“, „kaip reikia gyventi“… Kartais tenka ir pasidalinti, kaip sekasi arba nesiseka, taikyti šias žinias mūsų šeimos gyvenime.
Jolita: Draugės dažnai man sako: „Kaip jums gerai, jūs viską žinot, tikriausiai niekada nesipykstat.“ Tada tenka aiškinti, kad teoriją gali išmanyti, bet yra bendravimo modeliai, kuriuos atsinešame kiekvienas iš savo šeimos, yra individualus temperamentas, be to, esame vyras ir moteris, tiesiog esame skirtingi. Todėl kartais sureaguoji taip, kaip sureaguoji. Juk būna ir nuovargio, ir rūpesčių, ir daugybė kitų aplinkybių. Vis dėlto, kai turi žinių, tai padeda sugrįžti, atsiprašyti, permąstyti situaciją. Bet neįmanoma gyventi šeimoje ir niekada nesipykti.
Artūras: Tačiau ne visada susipykti yra blogai. Konfliktas santuokoje yra situacija, kai nesutampa norai, lūkesčiai, poreikiai, įsivaizdavimai. O gyvenime taip jau yra, kad tie norai, poreikiai, lūkesčiai ir įsivaizdavimai – retai sutampa. Sunku pabėgti nuo išmoktų elgesio schemų, kurias atsinešei iš tėvų šeimos. Nepakanka vien žinoti, kaip reikia elgtis kilus konfliktui. Jei nori, kad būtų kitaip, reikia nuolat save ugdyti, formuoti įgūdžius.
Jolita: Poroms, kurios jau kurį laiką gyvena kartu, šie kursai tampa tam tikra technine santykių apžiūra. Matome, kad ne visi sugrįžta atsiimti pažymos. Tikėtina, kad ne visi susituokia. Be abejo, tam būna įvairių priežasčių, tačiau dalis tikrai pamato, jog nebėra ką taisyti.
Katalikus tokio įgūdžio moko Susitaikinimo sakramentas, kai peržiūri savo sąžinę. Ar galima tai taikyti santuokai, santykiams?
Artūras: Kartais katalikams kaip tik gali būti sunkiau. Tikėjimas gali tapti savotiška priedanga, kai vienas sutuoktinių tarsi bėga nuo realybės – eina išpažinties, daug meldžiasi, važinėja į rekolekcijas, užuot daugiau laiko skyręs savo artimam žmogui. Kai kurias situacijas išspręsti daug paprasčiau – tiesiog žmogiškai pasikalbant.
Jei poroje abu tikintys – gali prireikti ir gilesnio dvasinio vadovavimo. Kaip gyventi poroje dvasinį gyvenimą? Kaip kartu melstis? Ypač, jei abu iki šiol turėjo savo įprastas ir mėgstamas asmeninės maldos formas. O jei dar santykis su Jėzumi kiekvieno skirtingas? Todėl malda už sutuoktinį ir su sutuoktiniu yra labai svarbi. Šios žinos nerasime nė viename komunikacijos vadovėlyje, tačiau bendra sutuoktinių malda juos vienija ir jungia labiau nei vien tik dalinimasis nuomone, požiūriu, jausmais.
Tikintieji poroje kartais kelia vienas kitam didesnius lūkesčius. Labai dažnai taip ir įsivaizduoja, jeigu esi tikintis, tai būsi tobulas visose srityse. Tada daug skaudžiau, kai sutuoktinis tave užgauna, įžeidžia, daug jautriau reaguojama į asmens netobulumą. Svarbu suprasti, kad Jėzus – yra bendradarbis, o ne juodadarbis. Ir jis visko už mus nepadarys. Vien tikėjimo neužtenka. Svarbiausia – asmens brandumas ir tik po to – tikėjimo praktika, bendravimo įgūdžiai, bendros vertybės, noras augti kartu.
Kokia, jūsų nuomone, pagrindinė taisyklė norintiems kurti darnius santykius?
Jolita: Mano nuomone, vienas iš svarbiausių dalykų – skirti laiko ir dėmesio vienas kitam. Tai esminė daugelio seminarų, mokymų, paskaitų sutuoktiniams žinia. Ji atrodo tokia paprasta, tačiau sunkiai įgyvendinama. Visada atrandame laiko darbui, buičiai, vaikams, bet ne visada sutuoktiniui. Nėra taip svarbu, kaip. Galime skirti laiką pokalbiui poroje, galime išleidę į mokyklą vaikus išgerti kartu arbatos, išvažiuoti į sodą, nueiti į pasimatymą.
Artūras: Svarbu, kad tai būtų laikas, kai sutuoktiniai bendrauja ir džiaugiasi vienas kitu. Nepakanka vien būti viename kambaryje, kai vienas gamina, o kitas naršo telefonu. Ne visada būtina remti kino ir maisto pramonę, galima daugiau idėjų pasimatymui sugalvoti, reikia tik nepatingėti.
