„Cortésas yra labai aktualus, kita vertus, ir pavojingas autorius“, – tokiais žodžiais filosofas Naglis Kardelis apibūdino neseniai lietuvių kalba pasirodžiusią XIX amžiaus ispanų mąstytojo ir politinio veikėjo Juano Donoso Cortéso knygą „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ Vilniaus knygų mugėje vykusiame pristatyme.
Iš tikrųjų intriguojantys apibūdinimai, juolab tuo, kad skiriami autoriui, kurio vardas kažkada buvo žinomas visoje Europoje, o dabar žinomas tik saujelei politinės teorijos istorija besidominčiųjų. J. D. Cortésas dvidešimties pradėjo dėstyti universitete, paskutiniais gyvenimo metais po drabužiais dėvėjo ašutinę, iš susitikimų su Prancūzijos imperatoriumi Liudviku Napoleonu keliaudavo padėti į vargšų prieglaudas, susirašinėjo su karaliais ir dalijo patarimus popiežiui Pijui IX.
Juanas Donoso Cortésas gimė 1809 metais Ispanijoje, tolimų konkistadoro Hernáno Cortéso palikuonių šeimoje. To laikmečio Europa išgyveno nuolatines ir staigias permainas – ką tik buvo pasibaigusi Prancūzijos revoliucija, kurios idėjas ant kardo smaigalio visam senajam žemynui nešė Napoleonas. Nors netrukus jo ambicijos buvo pakirstos, prieš tai egzistavusi tvarka irgi nebuvo sugrąžinta. Europa buvo pasidalijusi į tuos, kuriems revoliucijos kraugeriškumas kėlė siaubą, ir tuos, kurie jos idėjose įžvelgė geresnio pasaulio viltį.
Cortésas, talentingas vaikas, sulaukęs 11 metų buvo išsiųstas mokytis. Studijuodamas jis susipažino su žymiu to meto Ispanijos rašytoju ir kultūros veikėju Manueliu José Quintana. Rašytojas, būdamas liberalių respublikoniškų pažiūrų, padarė J. D. Cortésui didžiulę įtaką. Jaunuolis įsitraukė į įvairius progresyvius politinius judėjimus, daug rašė kultūros ir politikos temomis. Savo idealu tuo metu jis laikė Prancūzijos revoliucijos įkvėpėją filosofą Jean-Jacques Rousseau.
Tačiau vėliau Cortésas nusivylė progresyviomis idėjomis. Kaip teigia įvadą knygai „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ parašęs Marius Parčiauskas, jis ilgą laiką jautė, kad tarp jo išpažįstamų Apšvietos idealų ir katalikiškos europietiškos tradicijos esama konflikto, kurio sprendimo jis ilgai ieškojo. Lūžio taškas buvo 1848 metų revoliucijų banga, sukrėtusi visą Europą. Revoliucijų kruvinumas, revoliucionierių beatodairiškumas ir liberalios tvarkos trapumas galutinai nuvylė Cortésą ir į idėjų istoriją jis įėjo kaip kontr-Apšvietos arba tradicionalizmo stovyklos atstovas, kritikavęs abi svarbiausias modernias ideologines sroves – ir liberalizmą, ir socializmą.
Nors tuo metu, kai aktyviai rašė ir veikė politikoje, Cortésas buvo žinomas visos Europos intelektualams, laikui bėgant buvo beveik visiškai pamirštas. Su šiuo mąstytoju galima susipažinti lietuviškai skaitant knygą, vadinamą Cortéso magnum opus – „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“.
Kuo ši knyga galėtų būti aktuali ir pavojinga? Visų pirma tuo, kad siūlo rimtai persvarstyti daugelį prielaidų apie politinį gyvenimą, kurias šiandien priimame kaip savaime suprantamus dalykus. Apšvietos idėjos, kadaise užrašytos mąstytojų ir revoliucionierių, iki šiol daro didelę įtaką politikos supratimui. Kai tų prielaidų neapmąstome, jos virsta paprasčiausiais prietarais.
Pirmasis prietaras, kuriam iššūkį meta Cortésas – žmogiško proto visagalybė. Mąstytojas teigia, kad protas natūraliai linksta prie klaidos, pasimetimo ir prieštaravimų. Norintiems vadovauti žmonijai Cortésas ironiškai siūlo užuot pateikus savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, apipilti žmones absurdiškais, tačiau maloniai skambančiais teiginiais: „skelbkite, jog turite įrodymų, kurie paneigia matematinę tiesą, kad įrodysite, jog du ir du nėra keturi, o penki, kad Dievas neegzistuoja ar kad žmogus yra Dievas, kad pasaulis iki šiol buvo gėdingų prietarų vergas, kad amžių išmintis yra ne kas kita, o grynas neišmanymas, (...) kad gėris yra blogis, o blogis yra gėris, kad velnias yra Dievas, o Dievas yra velnias, kad už šio pasaulio nėra nei pragaro, nei rojaus, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra praeities pragaras ir ateities rojus, (...) kad vogti yra neatšaukiama teisė ir kad nuosavybė yra vagystė, kad tvarka yra tik anarchijoje ir kad nėra anarchijos be tvarkos.“ Cortésas emocingai pareiškia, kad galima būti tikram, jog žmonija liks sužavėta tuo, kas skelbs tokias mintis. Jis siekia įtikinti skaitytoją, jog protaujantis žmogus yra retenybė, o dauguma yra panaši į tamsoje besiblaškantį neregį. Jo atramos taškas šioje tamsoje yra katalikų tikėjimas, perduodantis Dievo apreikštą tiesą ir tradicija, kurioje glūdi daugelio kartų išmintis, o ne racionalistiniai išvedžiojimai.
Nors, anot dr. N. Kardelio, šis nepasitikėjimas protu yra perdėtas ir iš dalies išsiskiriantis su šv. Tomo Akviniečio, kuriuo žavėjosi Cortésas, požiūriu į žmogiško proto gebėjimus bei ribas, tačiau šios įžvalgos vertingos, nes taiko savotišką „šoko terapiją“ šiuolaikiniam mąstymui.
Antra, Cortésas meta iššūkį šiandien populiariam įsivaizdavimui, kad kiekvienas žmogus yra savaime geras, o visa, kas bloga, kyla iš visuomenės ir socialinių normų. Taip įsivaizduojant pasaulį tikimasi, kad, pakeitus visuomenę, bus galima sukurti ir geresnį žmogų. Mąstytojas teigia, kad tokia pozicija yra absurdiška – juk visuomenė neegzistuoja atskirai nuo žmonių. Jeigu žmonės geri, iš kur visuomenėje galėjo atsirasti blogis? Cortésas mano, kad taip mąstantieji pamiršta seną, paslaptingą, tačiau nepaprastai taiklią krikščioniško mokymo dalį – gimtąją nuodėmę, tai, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra sužeistas blogio, dėl to linkęs į blogį ir vien savo jėgomis visiškai sunaikinti šį blogį yra ne žmogiškoms jėgoms.
Trečia, Cortésas abejoja liberaliam mąstymui būdingu tikėjimu diskusijos galia rasti protingiausią sprendimą. Diskusija, anot Cortéso, yra svarbiausias liberalizmo politinis principas, kuris remiasi tikėjimu, kad visada galima rasti kompromisą ir kad nėra griežto arba-arba sprendimo reikalaujančių situacijų. Tokią mąstyseną autorius kritikuoja, sakydamas, kad diskusija nėra pajėgi esmingai priartinti žmones prie tiesos, o be to, gali virsti būdu pabėgti nuo sprendimo tuomet, kai jo neįmanoma išvengti. Jei visi būtų išmintingi ir žinotų, kas teisinga, diskusijų nereikėtų. Jei visi yra neišmintingi ir nežino, kas teisinga, diskusijos jiems nepadės. Noras visas priešpriešas paskandinti diskusijose Cortésui atrodo kaip bėgimas nuo sprendimo tuomet, kai reikia apsispręsti. Būdamas katalikas autorius manė, kad visatoje vyksta karas tarp gėrio ir blogio jėgų, o delsimas apsispręsti, kurioje pusėje atsistoti, yra žingsnis į blogio pusę.
Cortésas blogio įsikūnijimu laikė socializmą, kuris, jo nuomone, nuosekliai kyla iš ateizmo ir veda į žvėrišką ateistinę tironiją. Socializmo priešingybė yra katalikiškas mokymas. Tiek katalikai, tiek socialistai laukia išganymo, tačiau katalikai jo tikisi iš Dievo ir ragina gyventi atsigręžus į Jį, o socialistai mano išganymą pasieksią politinėmis revoliucijomis ir ragina žmogų patį būti savo kūrėju, tačiau pritaikyti praktikoje socializmo lozungai, Cortéso akimis, gali baigtis tik kraujo upėmis. Čia, mąstytojo manymu, yra nesutaikomas konfliktas. Socialistai yra jo didžiausi priešai, tačiau jis juos gerbia, kaip ir dera gerbti priešą.
Liberalizmą Cortésas laiko bandymu šioje mirtinoje dvikovoje išlikti neutraliu, nustatyti paprastas žaidimo taisykles taip, kad niekas nebūtų nei galutinis laimėtojas, nei pralaimėtojas. Taip pat jis mano, kad socialistai mąstymo drąsa pralenkia liberalus. Daugelis socializmo užuomazgų slypi liberaliame mąstyme. Ar gali liberali nuolatinių kompromisų tarp nesutaikomų priešybių ieškanti santvarka atlaikyti socializmo spaudimą, ypač turint omeny, kad daugelis socialistinių idėjų jau glūdi liberalioje pasaulėžiūroje, tačiau nėra iki galo išvystytos? Cortésas mano, kad ne ir teigia socializmo ir liberalizmo kova baigsiantis neišvengiama pirmojo pergale. Kokios alternatyvos? Jei liberali tvarka padėti negali, galbūt reiktų siekti senųjų Europos monarcijų pagalbos? Tačiau jau Cortéso laikais šios monarchijos svyravo ir ne vien jam (bet ir, pavyzdžiui, A. de Tocqueville'iui) buvo aišku, kad jų dienos suskaičiuotos.
Taigi Cortéso nuomone, lieka vienintelis politinis sprendimas – katalikiška diktatūra. Žinoma, tai šokiruoja. Cortésas ne veltui vadinamas pavojingu mąstytoju. Tačiau tai nereiškia, kad šių idėjų autorius nusipelnė vienareiškmio pasmerkimo. Viena vertus, tai panašu į iš nevilties daromą apsisprendimą, galvojant, kad jokių kitų galimybių nebėra. Antra vertus, jo įžvalgos apie tai, kad liberali tvarka yra pažeidžiama nėra nesvarbios. Net ir didžiausiam liberalui jos vertingos bent jau kaip perspėjimas.
Lietuviškas „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ leidimas vertingas ir M. Parčiausko parašyta Cortéso biografija, ne tik gyvai pasakojančia jo gyvenimo įvykius, aptariančia veikalus bei idėjas, bet ir skiriančia dėmesio to meto Europos politinei situacijai ir Cortéso gyvenimą paveikusiems istorijos vingiams. Taip pat į leidimą įdėta ir 1849 metais Ispanijos parlamente pasakyta kalba, be kita ko, savo idėjomis patraukusi ir žymaus lietuvių filosofo Antano Maceinos dėmesį.
Įdomi Cortéso palikimo detalė, į kurią atkreipia dėmesį M. Parčiauskas, yra savotiškos politinės „pranašystės“. Mąstytojas mirė 1853 metais, tačiau kažkokiu būdu sugebėjo nuspėti, o gal nujausti, kad socialistinė revoliucija pradžioje įvyks Rusijoje ir kad socializmo ir slavizmo derinys padarys didžiulę įtaką Europos istorijai. Taip pat nuspėjo 1853–1856 metais vykusio Krymo karo dalyvius ir rezultatus, numatė, jog ankščiau ar vėliau britų imperijai teks subyrėti. Tiesa, kai kurios jo įžvalgos apie ateitį nenuteikia labai maloniai. Pasak M. Parčiausko, Cortésas manė, kad „masių amžius ateis sujungus demokratizaciją, mechanizaciją ir centralizaciją“. Centralizuota valdžia, paklūstanti minios norams, bei nauji išradimai „sunaikins visas tarpines institucijas ir paliks atomizuotus individus stoti veidas į veidą su visagale valstybe“. Tai, kad Apšvietos skelbiamas išsilaisvinimas gali privesti prie tironijos, turbūt yra aktualiausias iš Cortéso įspėjimų.
