Gilbertas Keithas Chestertonas laiške savo sužadėtinei Frances Blog rašė: „Štai čia baigiasi mano ankstesnė egzistencija. Pasiimk ją: ji atvedė mane pas tave.“ Būtent šiais žodžiais, apibūdinančiais visiškai naują pradžią, G. K. Chestertonas pasipiršo savo mylimajai. Švenčiant Šv. Valentino dieną galima trumpai stabtelėti ir apmąstyti santuokos prasmę. Tikintiesiems atsiranda vis įvairesnių būdų prasmingai paminėti šią dieną. Vasario 14-ąją Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia kviečia šeimas šv. Valentiną švęsti kartu.
Parapijos klebonas br. EVALDAS DARULIS OFM dalijosi mintimis apie Šv. Valentino dieną, Bažnyčios ir dvasininkų vaidmenį šeimos gyvenime, dažniausiai poroms iškylančius sunkumus.
Per Šv. Valentino dieną Bernardinų bažnyčioje kviečiate apsilankyti būtent joje susituokusias poras. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie šį įvykį?
Kviečiame apsilankyti visas šeimas – santuokos pažymėjimo tikrai neprašysime! Viskas prasidės šv. Mišiomis – jos bus aukojamos 18 val. Melsimės už visas šeimas, ši malda nebus skirta tik toms poroms, kurios susituokusios mūsų, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, bažnyčioje. Po šv. Mišių bus išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas, vyks maldos, kurios įprastai vadinamos šlovinimu. Šeimos galės likti bažnyčioje maždaug iki 21 val. vakaro.
Šlovinimas – malda, kurioje skamba gyva muzika, visi džiaugiasi, ploja, šoka. Galima sakyti, linksma maldos forma. Toks šventimas nepraktikuojančiam žmogui gali būti keistas, bet kai tie, kurie neina į bažnyčią, pajaučia tokį jaunatvišką maldos ritmą, vyksta tikra šventė. Kai kviečiame į šventę, žmonės įsivaizduoja agapę, vaišes, tačiau tokio dalyko nebus. Melsimės už šeimas, už mylinčius žmones apskritai. Dėkosime šeimoms, kurios išgyvena Santuokos sakramentą, nes šeima yra mažoji Dievo bažnyčia, kuri atspindi Dievą kaip mylintį kūrėją. Šeima tampa – netgi man kaip kunigui – meilės, gražaus gyvenimo pavyzdžiu. O tie, kurie ateina su savo vaikeliais, priverčia mus pamatyti, kad pasaulis juda į priekį, nestovi vietoje. Šeimos pašaukimas yra prigimtinis, Dievo plano dalis. Tai vienas pačių svarbiausių ir gražiausių pašaukimų.
Kodėl išsirinkote Šv. Valentino dieną melstis už šeimas? Galbūt galėtumėte papasakoti apie patį šv. Valentiną, kodėl jis svarbus šeimoms ir tikėjimui apskritai?
Pasaulis šią dieną švenčia, o šventės turi turėti įvairiausių formų. Miestas gali sugalvoti vieną formą, kultūros namai – kitą. Bažnyčia irgi nori pasiūlyti savo šventės formą. Šv. Valentinas kankiniu tapo dėl to, kad mylinčius žmones išklausydavo, suteikdavo jiems Santuokos sakramentą, kai tai buvo uždrausta imperatoriaus. Tuo metu imperatorius nenorėjo, kad vyrai turėtų šeimas, pats prisirišimas prie šeimos buvo laikomas kenksmingu, nes pagrindinis valstybės tikslas buvo turėti stipresnę kariuomenę.
Sužinojus apie šv. Valentino veiksmus, jis buvo nužudytas. Šv. Valentinas gerbė jaunų žmonių pasirinkimą, jam buvo svarbiau, kad žmonės mylėdami sukurtų šeimą, o ne eitų į karą: kovotų ir žudytų. Taika – mūsų visų lobis, dėl jos šeimos gali ramiai ir laimingai gyventi. Taikos metu motinos ir žmonos nepraranda savo vyrų. Valentinas, tai suprasdamas, tiesiog suteikdavo sakramentą, kartu parodydamas, kaip Bažnyčiai buvo svarbu, kad atsirastų naujos šeimos. Ši šventė nėra skirta paminėti paprastam pasauliečiui, šv. Valentinas buvo vyskupas. Todėl manau, kad Bažnyčia turi pasiūlyti kokį nors kitokį šventimo būdą. Per Mišias galima priminti šv. Valentino gyvenimą, juk tai – šventojo diena.
Kartais gali pasirodyti, kad pasibaigus santuokos ceremonijai, bažnyčia, kurioje susituokė mylintieji, pasitraukia į antrą planą, tarsi jos vaidmuo baigėsi priėmus Santuokos sakramentą. O kaip jūs matote savo vaidmenį toliau puoselėjant šeimą?
Šeima pati turi puoselėti save. Mūsų vaidmuo – būti, išklausyti, bendrauti, stengtis, kad žmonės atsisuktų į Dievą. Ne tik kviečiame į Šv. Valentino dieną, tačiau turime ir šeimų grupelę, vyksta įvairios rekolekcijos. Šeimos nuolat raginamos įsitraukti į įvairiausią parapijos veiklą, tačiau žmogus yra laisvas pasirinkti gyventi taip, kaip jis nori – mes neverčiame ir nekontroliuojame.
Žiūrint iš visuomenės perspektyvos, būtų galima kalbėti apie tam tikrą žmonių uždarumą, susitelkimą į save, o ne į bendruomenę. Ar poros gali, iškilus sunkumams santuokoje, kreiptis ne į psichologą, o į Bažnyčią, dvasininkus? Ir ar tai daro? Galbūt matote mažiau noro kalbėtis?
Tokio noro atsirada vis daugiau. Prisimindamas ir matydamas kunigų darbą anksčiau, galiu pasakyti, kad poros tikrai taip drąsiai neateidavo pas dvasininką su savo bėdomis. Dvasininkas apskritai buvo matomas kaip teikiantis sakramentus, aukojantis Mišias, besimeldžiantis, klausantis išpažinties. Tačiau dabar, jeigu žmonės pajunta, kad kunigas gali suteikti ir psichologinę pagalbą, išklausyti, duoti kokį nors patarimą, ateina jo paklausti.
Bet tam, kad žmogus pas tave ateitų prašydamas vesti dvasingumo, tiesos keliu, reikia, kad jis būtų girdėjęs apie sėkmingą kitų žmonių patirtį, prasmingą pagalbą. Negali būti rūstus, pykstantis, turi mokėti priimti žmogų tokį, koks jis yra, ir pabandyti su tuo žmogumi, kad ir koks jis pas tave ateina, dirbti ir būti kartu. Išklausymas – svarbiausias dalykas, negalima skubėti žmogui aiškinti. Žmonių ateina gana nemažai, dažnai – po vieną: arba vyras, arba moteris. Paprastai pokalbio pabaigoje pasakau, kad atsivestų ir antrąją pusę. Antroji pusė ne visuomet nori ateiti, ne visuomet pripažįsta, kad problema gali kilti iš abiejų, bet ateina. Būna, kad kita pusė nepripažįsta ir pasirinkto pagalbos šaltinio. Klausia: kodėl turėtų eiti būtent pas dvasininką?
Poros pas dvasininką dažniausiai ateina dėl problemos. Bet būna, kad ateina ir pasidžiaugti. Tuomet pokalbis neužsimega, tiesiog paprašo maldos, padėkos Dievui ar jubiliejinio palaiminimo.
O su kokiomis problemomis šeimos pas jus ateina?
Rutina atsibosta, žmonės nesupranta, ar jie vis dar myli vienas kitą. Nesuprantama, iš kur kyla ginčai, kivirčai, nesutarimai, nesusikalbėjimai. Pajutę atšalimą, išsigąsta, kad nebėra taip, kaip buvo anksčiau, ir kreipiasi pagalbos. Tuomet reikia pažadinti tą meilę, kuri liepsnoja jų širdyse. Meilė juk neužgęsta, neišnyksta, ji lieka žmogaus širdyje. Tačiau kartais rutinoje reikia mokėti kas kartą atrasti tai, kas buvo kartu einant prie altoriaus. Mintyse laimini tuos žmones, juk be Dievo pagalbos nieko nevyksta gyvenime, bet jie patys turi pamatyti ir naujai atrasti vienas kitą. Visi galime būti vienas kitam dovana. Apskritai norėčiau visoms šeimoms Šv. Valentino dienos proga palinkėti, kad Dievas juos apdovanotų sveikata, meile ir vaikais.
