Ruošdamasi į darbo susitikimą su mažai pažįstamais žmonėmis keliskart persirengiu, kruopščiau nei įprastai pasidažau blakstienas, nors namuose prie savo vyro visai puikiai jaučiuosi ir susivėlusi, apsimovusi ne pirmo švarumo sportines kelnes. Kuo mažiau saugi situacija, tuo geriau norisi atrodyti. Arba, štai, netaktiškas, grubesnis kokio nors mažai pažįstamo asmens komentaras gali suktis mintyse ir sugadinti visos dienos nuotaiką. Dar vienas panašus pavyzdys – šeimoje juokaujame, kad kviestis svečius „apsimoka“ jau vien dėl atsirandančios progos idealiai susitvarkyti namus. Kažkokiu mistiniu būdu mintis apie kitus savuose namuose paskatina ryškiau pamatyti vaikų nučiupinėtus langų stiklus ar antros dienos maisto trupinius po stalu, ir neduoda ramybės.
Neabejoju, kad visi šie pavyzdžiai yra gana universalūs. Manau, jie iliustruoja, kiek daug gyvenimo laiko praleidžiame svarstydami, ką apie mus pagalvos kiti. Ką tai sako apie mus? Kodėl mums taip rūpi kitų žmonių nuomonė? Ir kaip gyventi gyvenimą tarp kitų, išlaikant adekvatų, ramų santykį su savimi?
Aš prožektoriaus šviesoje
Visi esame tam tikra dalimi egocentriški – pasaulį stebime iš savosios perspektyvos, labiau sureikšminame savo atliekamus veiksmus, ištartus žodžius nei koks nors atsitiktinis stebėtojas iš šalies. Dar prieš atlikdami išoriškai matomą veiksmą, jį kurį laiką apmąstome. Toli gražu ne viską, kas sukasi mūsų galvoje, gebame raiškiai papasakoti, ir ne viską, ką išsakome, geba pastebėti ir suvokti kitas asmuo.
Socialinės psichologijos tyrėjai šį susireikšminimo fenomeną pavadino „prožektoriaus efektu“. Buvo nustatyta, kad dauguma mūsų esame linkę pervertinti savo „matomumą“ ir kitų mums skiriamą dėmesį. Save įvairiose gyvenimiškose situacijose matome tarsi apšviestą ryškios prožektoriaus šviesos, manome, kad mus taip mato ir kiti žmonės, tačiau tai nėra tiesa. 2000 m. leidinyje „Journal of Personality and Social Psychology“ Thomas Gilovichas ir kolegos pristatė atliktą tyrimą šia tema. Eksperimento dalyviams studentams tyrėjai paskyrė nereikšmingą užduotį. Tuo tarpu vieno atsitiktinai parinkto studento buvo prašoma apsirengti marškinėlius su gėdingu paveikslėliu (ant jų buvo pavaizduotas mums mažai žinomas veikėjas Barry’is Manilow, specifiškai parinktas kaip itin gėdingas tai studentų populiacijai).
Studentų su šiais marškinėliais buvo klausiama, kiek kolegų, jų manymu, pastebės gėdingą atvaizdą. Nors jie spėjo, kad vidutiniškai 50 proc. įvardins, kas buvo pavaizduota ant marškinėlių, iš tiesų tai gebėjo įsiminti tik 25 proc. O kai buvo prašoma apsivilkti neutralius marškinėlius, atvaizdą ant jų pastebėti ir įvardinti sugebėjo mažiau nei 10 proc. aplinkinių. Daug sykių kartojant panašius tyrimus šis neatitikimas išlieka panašaus santykio. Tai rodo, kad mes įvairiose situacijose esame linkę be reikalo jaudintis dėl kitų nuomonės. Jei ir patys daugiau galvojame apie save nei vertiname kitus, turėkime omenyje – taip pat ne kitais, o savimi susirūpinę yra ir aplinkiniai.
Galbūt norime būti kitų matomi kaip geresnė, gražesnė savęs versija. Bijome būti nuvertinti, nepriimti, pažeminti, atstumti, palaikyti nevykusiais, silpnais ar tingiais. Kartais ši baimė gali būti tokia stipri, netgi paralyžiuojanti. Ji gali skatinti savo poreikių ir svajonių neigimą, įsukti į nesibaigiantį lyginimosi su kitais ratą. Neabejoju, yra žmonių, kurie visą savo gyvenimą taip ir nugyvena. Vis dėlto tikiu, kad būtume laimingesni, jei atsipalaiduotume ir labiau pasitikėtume savimi.
Ar lyginimas(is) gali būti prasmingas?
Gana dažnai galima išgirsti ar spaudoje perskaityti rekomendaciją „nelyginti savęs su kitais“, „tarpusavyje nelyginti brolių ar seserų“ ar pan. Juk kiekvienas asmuo yra unikalus, tik jam vienam būdingas išskirtinių asmenybės ar temperamento bruožų rinkinys, savita bendravimo kultūra bei įpročiai. Tad dviejų skirtingų žmonių lyginimas dažnai būna bereikalingas, net absurdiškas. Kita vertus, net ir atkreipę dėmesį į tai, valingai besistengdami, mes nenustojame lyginti kitų ar savęs su kitais. Tad pasvarstykime, kokios gi yra lyginimo(si) su kitais priežastys ir prasmė?
Prieš kelerius metus atlikau įdomų mokslinį tyrimą su neišnešiotų kūdikių mamomis. Tyrime dalyvavusių moterų kūdikiai buvo gimę gerokai prieš laiką, tad joms teko susidurti su rimtais kūdikių ar savo pačių sveikatos sunkumais, ilgą laiką praleisti ligoninėje. Analizuojant duomenis išryškėjo viena svarbiausių temų – savęs paieškos per santykį su kitais. Išgyvendamos motinystės virsmą ir kurdamos naująjį savo kaip neišnešioto kūdikio mamos tapatumą, moterys buvo linkusios aktyviai stebėti kitas moteris ir ieškojo savo vietos tarp jų. Jos užmezgė itin glaudų ir ilgalaikį ryšį su kitomis neišnešiotų naujagimių mamomis, stiprino ir palaikė viena kitą. Nors jautėsi atsiribojusios, užsidariusios nuo išorinio pasaulio, nors santykis su nieko panašaus nepatyrusiais buvo skausmingas, keliantis buvimo nesuprasta jausmą, neišnešiotukų mamų tarpe laiką leisti buvo paprasčiau ir lengviau. Viena tyrimo dalyvė, pasakodama apie santykį su skyriuje gulėjusiomis mamomis, sakė: „Mes nuolat šnekėdavom, mes net naktimis šnekėdavom, ir juokaudavom, ten visokie prisiminimai, nu, žodžiu, buvom tokia... mamų komanda“.
Kalbėdamos apie savo vietos paieškas, šios moterys dažnai kalbėjo per palyginimą. Visų pirma, jos save lygino su kitomis moterimis, kurios pagimdė sveikus, išnešiotus vaikus. Pirmaisiais mėnesiais susidūrimai su jomis kontrastingai išryškino savo pačių patirties sunkumus, dramatiškai skyrėsi gyvenimo aktualijos, pvz., sveiko kūdikio verksmas dėl pilvo pūtimo ir neišnešiotuko negalėjimas net suverkti, nes yra per silpnas. Vis dėlto vėliau, vaikams augant, stiprėjant raida susilygino, neišnešiotukų mamoms buvo svarbu pastebėti, kad kartais ir jų vaikai raida pralenkia „sveikuosius“. Antra, mamos save lygino su tomis moterimis, kurioms yra dar sunkiau, kurių vaikų būklė yra sudėtingesnė. Joms paguodą ir viltį teikė mąstymas apie dar anksčiau gimusius vaikus, kurie išgyveno ir augo sveiki. Taip pat joms buvo svarbu įvertinti, kad pačių situacija lyginant gali būti lengvesnė, geresnė nei kitų, tai padėjo priimti savo patirtį ir įžvelgti joje teigiamų pusių. Šio tyrimo rezultatai iliustruoja, kad savęs lyginimas su kitais gali būti naudingas, nes leidžia geriau suvokti savo realią padėtį ir netgi padeda teigiamai pažvelgti į ją.
Žmogus yra socialinis sutvėrimas. Visą savo gyvenimą jis yra glaudžiai susijęs su kitais, ir nuo kitų priklausomas. Daug dalykų apie save atrasti, atpažinti žmogus gali tik aktyviai dalyvaudamas socialiniuose santykiuose. Tad dažniausiai lyginimas(is) yra natūralus, neišvengiamas, o kartais – net ir prasmingas, padedantis pamatyti save įvairiose perspektyvose.
Kaip mus veikia socialiniai tinklai?
Galima numanyti, kad šių laikų žmogų jaudinimasis dėl kitų nuomonės, savivertės problemos ar savęs lyginimas vargina dažniau ir intensyviau nei kokį nors jaunuolį, gyvenusį kaimo sodyboje prieš gerą šimtmetį. Kasdien mūsų smegenis per socialinius tinklus pasiekia didžiulis įvairios informacijos apie kitus žmones srautas. Kaip ši informacija mus veikia?
Socialiniuose tinkluose galime lengvai stebėti net ir mums mažai pažįstamų ar visai realybėje nepažįstamų žmonių asmeninį gyvenimą. Jei tai darome nuolat, mūsų smegenys savotiškai apgaunamos – imame tapatintis, įsijausti į šių žmonių vaidmenį, pradedame norėti panašių dalykų. Pastarųjų metų tyrimais nustatyta, kad tiems, kurie dažnai laiką leidžia žvalgydamiesi socialiniuose tinkluose, būdingi savęs lyginimo su kitais pokyčiai: jie pradeda save lyginti išimtinai su socialinių medijų veikėjais, o ne su savo realios aplinkos žmonėmis. Tai gali būti rimta problema, nes lyginimosi kartelė savotiškai pakyla, jos neįmanoma patenkinti, formuojasi neadekvatūs savo socialinei situacijai ir uždirbamoms pajamoms materialūs įnoriai ir troškimai, nuolat stimuliuojamas pavydo jausmas. Toks lyginimasis labai įsišaknija, nes socialinės medijos kuria priklausomybės jausmą – patraukli vizualinė informacija labai greitai įtraukia, sudomina, taip patiriamas malonumas ir pakeisti įpročius gali būti labai sunku. Pavyzdžiui, pastebima, kad socialiniai tinklai skatina malonumo hormono – dopamino – išsiskyrimą, nors pastangų šiam malonumui pasiekti tereikia minimalių. Ilgainiui tai gali vis labiau pakeisti realaus gyvenimo sąveikas su žmonėmis ir normalias veiklas, o savęs lyginimas su įžymiais žavingais socialinių tinklų veikėjais – būti dar labiau paplitusių psichologinių problemų, pavyzdžiui, nerimo, depresijos ar valgymo sutrikimų, priežastis.
Pabaigai
Normalu yra matyti pasaulį iš savosios perspektyvos. Ne veltui nuolat lyginame ir lyginamės – esame socialiniai sutvėrimai ir taip geriau pažįstame savo vaidmenį pasaulyje. Tačiau, norėdami išlaikyti sveiką santykį tarp „aš“ ir „jie“ bei adekvačią savivertę, turime lyginti(s) su saiku. Emocinio raštingumo ugdymas, savo poreikių atpažinimas, savirefleksijos praktikavimas moko atskirti save nuo kitų, leidžia vis geriau suprasti subtilius savitumus ir unikalius gebėjimus. Pažinę savo kelią ir juo „važiuodami“ vis mažiau norėsime lygintis su kitais, nes jau turėsime sukaupę savosios patirties ir galėsime lygintis su senesniu savimi. Tuomet matysime aiškų savo progresą arba galėsime pajausti, kad nukeliavome kažkur ne ten.
Svarbu nepamiršti, kad mylėti save reikia visokį. Taiką su savimi skatina ir tos akimirkos, kai su saiku leidžiame sau būti nevykusiais, silpnais, tinginiaujančiais. Būtent tose akimirkose galime pasimokyti išbūti nuobodulį, patirti „čia ir dabar“ jausmą. Galbūt tai įvaldę vis mažiau norėtume gyventi kitų gyvenimą socialiniuose tinkluose, ir patirtume, koks puikus mūsų gyvenimo skonis.
