Liepos 1 d. startavusi naujoji Vaiko teisių apsaugos tvarka atveria mūsų tarnybų nepasirengimą ir klaidas, stengiantis apginti vaikus nuo smurto šeimoje. Parodo ir tėvų nenorą bendradarbiauti su tarnybomis. Tokie atvejai, kaip šiomis dienomis plačiai nuskambėjusi istorija apie dviejų mažylių paėmimą iš kauniečių šeimos, mažai ką palieka abejingu. Ne vienas piktinasi pertekliniu valstybės kišimusi į šeimą, vadina savo valstybę policine. Yra ir tam tikro skepticizmo ar netgi piktdžiugos dėl naujosios reformos nesėkmių – prisiminkime, kokios kovos virė 2017-ųjų metų pradžioje, kai kelią skynėsi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos.
Iki tų metų mažai kam rūpėjo vaikų globos namuose augantys keli tūkstančiai smurtą savo šeimose patyrusių vaikų, tačiau dabar, kai Vaiko teisių apsaugos tvarka dar tik pradeda įsivažiuoti, kai kas jau skuba kvestionuoti patį įstatymą. Tačiau ką jie pasiūlytų vietoje jo? Situacijos nepagerina ir kai kurių politikų noras šios temos pagalba pasikelti reitingus, taip pat nepadeda ir vadinamieji „reidai“ – šaltas bei atsainus funkcionierių požiūris į sunkumus patiriančias šeimas.
Kodėl nutinka tokios istorijos, iš kurių mokomės kažkieno ašarų ir sveikatos kaina? Ką reikia taisyti, į ką reikia atkreipti dėmesį? Apie tai kalbamės su Paramos vaikams centro direktore Aušra KURIENE.
Apie plačiai nuskambėjusią vaikų paėmimo iš šeimos istoriją Kaune rezistentas kunigas Robertas Grigas savo Feisbuko paskyroje rašo: „Ideologinio fanatizmo vaisiai: valdžios tarnybos jau terorizuoja tėvus ir vaikus su tokiu bukumu ir žiaurumu, kaip tai darė tik okupantai. Skundikai vėl paklausūs." Kaip galite pakomentuoti šiuos žodžius, kuriems šiandien pritartų didelė mūsų visuomenės dalis?
Labai gaila, kad ta reforma turi tiek daug priešininkų. Gal reikėtų komunikuoti ne vien apie kažkokius sunkumus ir klaidas, bet ir apie jos prasmę? Sutinku, kad tikrai dar daug ko trūksta jos sklandžiam įgyvendinimui, bet ši reforma buvo būtina ir ji turi progą pagerinti mūsų vaikų teisių apsaugą Lietuvoje. Tikiu tuo, tik gaila, kad yra daug gąsdinimo ir supriešinimo, nes kol kas skamba karinės gaidos.
Ar, Jūsų nuomone, toks atvejis kaip Kaune, yra išimtis, ar taisyklė? Kas čia buvo padaryta ne taip?
Norėčiau galvoti, kad tai buvo išimtis, o ne taisyklė. Nebuvo pakankamai atsižvelgta į sudėtingą situaciją. Akivaizdu, kad tėvai bijo tarnybų, bijo eiti pas psichologus, socialinius darbuotojus. Tas nepasitikėjimas ateina iš sovietmečio, kur bet kokia valdžios įstaiga galėjo tave išsiųsti į Sibirą ar dar kur nors. Mes turime valdžios autoriteto baimės paveldą, nepasitikėjimą, kuris niekada nebuvo nei ginantis, nei saugantis, nei besirūpinantis.
Specialistams, dirbantiems su tokia jautria grupe, kaip tėvai, kurie gal būt yra pervargę, stresuoti, be pakankamų tėvystės įgūdžių, reikia turėti maksimalaus jautrumo ir supratingumo. Aiškiai turi būti komunikuojami sprendimai atskirti vaikus nuo tėvų: kuriam laikui vaikai atskiriami, ką tėvai turi daryti, kad situacija kuo greičiau būtų išspręsta. Šiuo konkrečiu atveju pritrūko paprasčiausio mokėjimo kalbėtis su susijaudinusiais ir nesuprantančiais, kas vyksta žmonėmis, suprasti, nuraminti, atrasti dialogą. Gi čia nėra „lygiuok, ramiai, imkim vaikus, vežkim kur nors...“ Tai pasikalbėkime, paaiškinkime tėvui, kuris yra geranoriškas, kuris padės vaikus nuvežti pas gydytoją. Bet sprendimas buvo toks, koks buvo: jis gali būti suprastas kaip pagalba arba kaip bausmė. Svarbu įvertinti situaciją visapusiškai.
Evaldas Lasys, penkių vaikų tėvas, VšĮ „Šeimų universitetas" valdybos narys, siūlydamas kalbėti apie ugdymą, o ne apie baudimą, teigia: „Jei esi kilęs iš disfunkcinės šeimos, matęs prievartą ir smurtą, kokį gyvenimo pagrindą gali turėti? O kaip tais atvejais, kai žmogus kabinasi į gyvenimą ir deda pastangas kelerius metus? Jas galima nubraukti per vieną akimirką, paimant vaiką.“ Kaip reikėtų atrasti balansą tarp galimybių padėti šeimai ir kraštutinių procedūrų, kuomet vaikui gresia pavojus ir jį tikrai reikia paimti iš šeimos? Gal į sprendimų priėmimą reikėtų įtraukti ir tėvus?
Manyčiau, kad instrumentas, leidžiantis visapusiškai įvertinti šeimos poreikius, jau sukurtas. Ir čia labai daug kas priklauso nuo tarnybų darbuotojų nuostatų. Jei jie vertina šeimą „nubausti ar nenubausti“ aspektu, turime katastrofą. Bet jei vykdomas šeimos reikmių – ne vien vaiko – visapusiškas vertinimas, su nuostata, kad šeimai reikalinga pagalba, iškyla kitas klausimas: ar ta pagalba gali būti suteikta šeimai esant visiems kartu, ar pagalba gali būti suteikta, apsaugojus vaiką nuo kylančių grėsmių? Tuomet turėtų būti aiškiai įvardintas laikas ir priemonės, kurių bus siekiama.
Nežinia žmonėms sukelia dideles baimes. Reformos idėja yra tokia, kad šeima turėtų būti įvertinama rizikos, o ne jau padarytų kažkokių nusikaltimų prasme. Jei ta rizika yra (kažkas serga depresija, kažkas neturi tėvystės įgūdžių), tuomet akivaizdu, kad šeimai reikalinga pagalba, specialistai, gal būt papildomos lėšos, būreliai vaikui ir pan. Manyčiau, svarstymuose, kurie vyksta būtent su tokia nuostata, turėtų dalyvauti tėvai, kurie patys yra svarstymo objektai ir sutinka bendradarbiauti. Svarbiausia jiems padėti sukurti kitokį santykių šeimoje tipą, o ne bausti. Jei vaiko atskyrimas nuo šeimos suvokiamas kaip bausmė, tai, mano galva, yra katastrofa. Jei kažkuriuo metu tėvai nepajėgūs padėti vaikui, tai dar nereiškia, kad jie nebus pajėgūs padėti po kelių mėnesių ar po pusmečio.
