Prieš porą savaičių teko dalyvauti komedijos vakare, pavadintame „Dating stories“ (liet. pasimatymų istorijos). Pristatytas kaip linksmų ir netikėtų pasimatymų istorijų iš viso pasaulio rinkinys, vakaras turėjo suteikti progą su humoru pažiūrėti į dviejų žmonių susitikimą – nejaukumą, lūkesčius ir realybę, pokalbius, tylą, nemeilę ir meilę. Pasijuokti iš kitiems nutikusių kuriozinių situaciją ir kartu iš savęs – juk mažos moteriškos gudrybės pasimatymuose naudojamos paslėpti mūsų pačių nerimą, baimes ir svajones. Kad vakaro programa tų lūkesčių neatitiko, nes daugiausia dėmesio buvo skirta ne pasimatymų, o sekso istorijoms – tai jau kitas klausimas. Tačiau vakaro vedėjas neleido suabejoti vienu teiginiu – jei moteris nesuranda (būtent šis žodis ir ši prasmė – moteris turi ieškoti!) antros pusės, tai ji yra per daug išranki.
Too picky (liet. per daug išranki), sakė jis, su visomis to pasekmėmis – ašaromis, nepasitenkinimu, ir, galiausiai, mirtimi vienatvėje su šimtu kačių. Nes blogiausia, ką moteris gali padaryti pasimatymų srityje, tai būti per daug išranki. Šis teiginys kurį laiką nedavė ramybės, nes per daug dažnai yra tekę jį girdėti, beveik kas kartą, kai pripažindavau, kad antros pusės dar ieškau, einu į pasimatymus, aktyviai bendrauju su naujais žmonėmis. Taigi – ieškau. Štai tada mano pašnekovai išsitraukia išrankumo kortą – tu tiesiog per daug išranki. Nebūtum – seniai turėtum.
Dažniausiai nuleidžiu akis ir tik linkteliu galvą – na taip, bičiuliai, tikriausiai sakote tiesą, esu tiesiog per daug išranki, ieškodama antros pusės. Tikrai geriau būtų naudoti tą kitą, neišrankųjį, variantą ir imti pirmą pasitaikiusį. Kam čia tas išrankumas? Tačiau jei atvirai – aš taip visai negalvoju. Ir, užuot nuleidusi galvą, noriu pratęsti pokalbį su geranoriškais draugais ir komentatoriais. Ir ne dėl to, kad jie neteisūs – taip, aš esu išranki. Tačiau yra net keletas priežasčių, kodėl išrankumas turi būti vertinamas kaip privalumas ar net būtinybė.
Pirmiausia evoliuciškai užprogramuota, kad moterys renkasi gyvenimo partnerį pagal tai, kaip jis galės ja ir jos palikuonimis pasirūpinti – tai pasąmoningas pasirinkimas. Psichoterapeutas Jordanas Petersonas savo knygoje „12 rules for life“ (liet. Dvylika gyvenimo taisyklių) labai vaizdžiai aprašo pačią pasirinkimo mechanizmo logiką, kuri veikė gerokai iki žmonijai išrandant patikimą kontracepciją. Santykiai su priešinga lytimi moterims reiškė ankstesnį arba vėlesnį nėštumą – laikotarpį, kai jai gali prireikti aplinkos pagalbos, ir vaiko auginimą, kuris, ypač pirmaisiais metais, yra sudėtingas. Čia moteriai ypač svarbu pasitikėti savo partneriu ir jo galimybėmis. Todėl jei ji jaučia – pasąmoningai – kad ją merginantis vyras reikalingos apsaugos ir globos jai ir kūdikiui suteikti negali, ji turi visą teisę jo nepasirinkti. Evoliucinio išrankumo logikos mechanizmas, beveik toks pats senas kaip pati gyvybė, lėmė, kad vyrai dažnai yra atstumiami išrankių moterų. Tų, kurios jais pasitikėti nepanoro. Ir tai nereiškia, kad visos moterys atstums tą patį vyrą ir vienodai juo nepasitikės – tai tik reiškia, kad išrankumas yra savisaugos ir planavimo instinktas.
Žinoma, „Dating Stories“ dalyviai sakytų, kad nėra ko skubėti su vaikais ir jų išlaikymu – jeigu eini į pasimatymą, nebūtinai eisi ir prie altoriaus. Pirma turi pabandyti, pasižiūrėti, kaip čia viskas veikia. Nepabandęs – nesužinosi, sako jie. Ir jei nebandai – esi per daug išranki. Štai čia iškyla fundamentalus skirtumas, ko abi pusės nori. Gali būti, kad išranki moteris nori šeimos, vaikų, saugumo ir stabilumo, meilės santykio. Tam ji privalo būti išranki, tai jos teisė ir net pareiga. Aš noriu būti išranki, nes renkuosi ne baldą ir ne rūbą, ne atostogų kelionę, iš kurios grįšiu po dešimties dienų, net ne butą, automobilį, renkuosi ne universitetą – visa tai yra keičiama, laikina. Iš principo, rinkdamasi vyrą, aš įsivaizduoju, kad renkuosi gyvenimo partnerį ir savo vaikų tėvą, bendražygį kelionėje – o su tinkamu bendražygiu nėra taip jau svarbu, kur keliauti – atsakingą ir suaugusį partnerį bendriems namams kurti. Išrankiai ir atsakingai renkuosi tą, kurį įsileisiu ir prisileisiu ilgam laikui. Iki mirtis mus išskirs – nes tokia santuokos esmė. Turiu pripažinti, kad į pasimatymą einu ieškodama žmogaus gyvenimui. Ir natūralu, kad jo galiu nesutikti pirmame arba penktame susitikime. Natūralu, kad turi praeiti laiko, kad suprasčiau ir įvertinčiau, ar mums pakeliui. Tą patį gali daryti ir kita pusė. Ir jei matome, kad „nesulimpame“, tai yra motyvuoto išrankumo rezultatas, atsakingo išrankumo.
Nebent... ir čia manęs neapleidžia jausmas, kad „Dating Stories“ pasakotojai pyko ant moterų išrankumo, nes jos „nepasirašo“. Nesutinka patikrinti jų potencialo jau po pirmo pasimatymo išbandydamos jų lovos minkštumą. Juk vyrukas stengėsi – pamatė merginą, pakvietė ją į pasimatymą, jie susitiko, pabendravo, ir jam atrodo, kad būtų visai smagu vakarą pratęsti namie, ant sofos... O mergina sako – ne, dėkoju. Tu per daug išranki, meta jis. Taigi, per daug išranki. Išranki, nes nenori žaisti pagal jo taisykles, taip, kaip žaidžia kitos. Nes juk yra tų, kurios žaidžia...
Palikime neišrankumą asmeniškai kiekvienam apsispręsti ir grįžkime prie išrankumo – kaip vertingos ir net būtinos savybės. Nieko nuostabaus, kad jis yra nepatogus. Jam reikia pastangų. Jis vadinasi, ne viskas bus čia ir dabar. Jis yra skirtas ne tik moteriai – jis lygiai toks pat vertingas ir vyrui, nes suteikia progą siekti ir ieškoti. Paklausti savęs – ar aš noriu šios moters daugiau nei vienai nakčiai? Savaitei? Ar aš noriu su ja kurti gyvenimą? Jei taip – tuomet moters išrankumas jam tik suteikia progą įrodyti, kad jis suklydo, neįvertino jos potencialo. Susitikti galima dar ne kartą – abiem pusėms bandant ir ieškant, pažįstant žmogų. Tačiau – ir tai yra tikros „Dating stories“ – po to, kai vyriškus vakaro planus sujaukia pasąmonėje veikiantis išrankumas, kai jis užveria duris greitam tęsiniui, kai moteris pasako – man reikia laiko tave pažinti ir įvertinti, ar tu galėsi būti mano partneriu – vyrai pasiduoda ir atsitraukia.
Pati kalta. Būki išranki ir mirk apsupta kačių, sako jie. Atsitraukia įžeisti ir pikti picky women atžvilgiu – išrankių moterų, kurios griauna vyrišką pasitikėjimą ir trukdo gyventi paprastai. Taip išrankių moterų mitas plinta – ir jos vadinamos visais maloniais gyvenimiškais vardais, kol galiausiai gauna demono etiketę ir tampa keliaujančių satyrikų taikiniu. Turi vaikiną? Ne? Buvai pasimatyme? Ir kaip baigėsi? Sugulėt? Ne? Tai tu per daug išranki. Štai verdiktas, kuris moteriai yra skelbiamas už jos pasirinkimą. Moterys, kurios drįsta rinktis, tampa juokelių – o kartais ir viešos pajuokos objektu.
Bet moterys neturi toleruoti tokio joms primetamo vertinimo, bijoti pasakyti gerbėjui „ačiū, bet ne“, ieškoti ir laukti. Ne pasakų princo, ne. Moterys pakankamai gerai vertina aplinką ir žino, kad princai nėra vienintelis laimės šaltinis. Moterys turi teisę pasirinkti laukti to, kuriuo pasitikės, to, kurį mylės ir kuris norės jų meilės. Po antro, trečio, dešimto ar penkiasdešimto pasimatymo jiems (ne jai ir ne jam – o jiems) pasiseks. O tie, kuriems neužtenka kantrybės – taip, mes išrankios. Ir norime tokios būti, kad po to netektų gailėtis. Ar mirtis su katėmis tikrai blogiau nei mirtis nuo girto sugyventinio rankos, depresija būnant su nemylimu žmogumi, toksiškoje aplinkoje augantys vaikai? Būti išrankiai – tai būdas rinktis gyvenimo kelią pačiai. Ir kai rasiu tinkamą palydovą, keliausime rinktis buto, mašinos ir atostogų kelionės. Jei ten būsime per daug išrankūs – tai todėl, kad esame priekabūs. Bet tai – jau charakterio savybė.
