Pirmoji istorija
Tai buvo respektabili šeima, dažnai aplankydavusi giminaičius, gyvenusius nedideliame miestelyje. Jauna miela mama, smagūs, išpuošti vaikai, išdidus tėtis, maloniai besišypsantis visiems sutiktiems pažįstamiems. Toks gražus pasižmonėjimas, vaikštant po miestelį, itin svarbus būdavo tėčiui, mėgusiam save parodyti ir kitus pamatyti.
Niekas nematė šešėlinės šeimos idilės pusės. Nevengdavęs taurelės vyras, sumigdžius vaikus, pradėdavo terorizuoti žmoną: neleisdavo jai miegoti, tyčiodavosi, bardavosi tol, kol ji neištvėrusi išpuldavo pro miegamojo duris, kad kur nors pasislėptų: vonioje, tualete, po vaikų lovomis. Kitą rytą neišsimiegojusi ji eidavo į darbą, o sutuoktinis ramiai ilsėdavosi, mat buvo susitvarkęs reikalus taip, kad į darbą anksti keltis nereikėtų.
Mane močiutė nuo vaikystės mokė nuolankumo. Ji ir pati kažkada buvo pabėgusi nuo vyro pas savo tėvus, bet jie jos nepriėmė...“
Šią istoriją prieš dvidešimt metų man papasakojo ilgai tokį smurtą kentusi bičiulė – jau po to, kai vieną dieną ji galų gale paliko vyrą, neklausydama jo priekaištų, verksmų, grasinimų nusižudyti. Ji tiesiog ėmė ir išėjo pas žmogų, padrąsinusį ją keisti savo gyvenimą. Prasidėjo skyrybos: buvęs vyras manipuliavo vaikais, grasino, tėvai, kurie nieko nežinojo apie teroro atmosferą, kurioje jų dukra gyveno aštuoniolika metų, palaikė buvusio sutuoktinio pusę ir piktinosi dukra. „Kokią gėdą tu padarei mums visiems...“ – verkė motina.
„Kodėl tylėjai? – paklausiau bičiulės. – Kodėl nesakei tėvams? Juk jie nieko apie tave nežinojo...“ Atsakymas pribloškė savo paprastumu: po vestuvių ji buvo sau davusi žodį niekada nesiskųsti tėvams, nes jie nenorėjo tokio žento, lyg nujausdami, kad tas žmogus nebus geras jų dukrai. „Būčiau kentusi, jei ne Vytenis (vardas pakeistas – aut. pastaba). Mane močiutė nuo vaikystės mokė nuolankumo. Ji ir pati kažkada buvo pabėgusi nuo vyro pas savo tėvus, bet jie jos nepriėmė...“
Tas prakeiktas nuolankumas daugybę metų žeminamai moteriai leido ištverti nuolatinį kontroliavimą, patyčias, pusmetį trukusį sutuoktinio tylėjimą – dėl to, kad, pasiryžusi išnešioti kūdikį, atsisakė aborto. Ji ištvėrė ir mamos pyktį bei priekaištus, kurie liovėsi tik tuomet, kai mama pamatė senus dukros naktinius baltinius – visi jie buvo su skyle nugaroje. „Kas čia dabar?!” Tik tuomet ji sužinojo, kad, prasidėjus naktiniam terorizavimui, dukra bėgdavo pro duris, o jos buvęs sutuoktinis bandydavo ją sulaikyti, griebdamas ir plėšdamas marškinius…
„Esu laiminga, kad tuomet palikau savo vyrą“, – iki šiol kartoja bičiulė. Buvusios santuokos ji nelinkusi prisiminti.
Antroji istorija
Prieš kelias dienas žiūrėjau filmą „Tikras vyras“ (rež. Attiya Khan, Lawrence Jackman, Kanada, 2017), parodytą kino festivalyje „Nepatogus kinas”. Attiya Khan, filmo autorė, ryžosi į ekraną perkelti savo istoriją, nutikusią jai prieš dvidešimt metų. Susitikusi su savo buvusiu vaikinu Steve‘u, kuris ją terorizavo ir mušė, ji panoro sužinoti, ar jis prisimena jų santykius ir ar yra pasiruošęs prisiimti atsakomybę už savo smurtą jos atžvilgiu. Šis bandymas nelengvas abiem pusėms – buvusiam smurtautojui ir jo aukai. Nesumeluotas Steve’o smakro virpėjimas, bandant paslėpti ašaras, nesumeluotas jo buvimas šalia Attiya’os, kai ją pradeda fiziškai pykinti nuo prisiminimų. Abu nusileidžia iki pačių juos traumavusių įvykių šaknų: nuvyksta į miestelį, kuriame kažkada gyveno, apsilanko mokykloje. „Nieko neprisimenu, manęs ten lyg ir nebuvo...“, – sako Attiya. Dėl nuolatinių mėlynių veide ją iki šiol atsimena mokytoja, mačiusi tas mėlynes ir nieko nedariusi. Kaip ir kaimynai, užtraukdavę užuolaidas, kai ji verkdama bėgdavo gatve.
„Turbūt būčiau numirusi,“ – sako Attiya, kažkada neturėjusi kam pasiskųsti ir išsikalbėti. Steve‘as buvo jos pirmasis vaikinas, ir ji maniusi, kad visi vaikinai taip elgiasi. Iš tos situacijos ją išgelbėjo bendras jųdviejų draugas, vienintelis ją išklausęs ir paskatinęs palikti smurtautoją.
Filmo pabaigoje buvusi auka ir jos skriaudikas gyja nuo traumuojančių prisiminimų. Kiekvienas savaip. Atkuriamas jų žmogiškasis santykis: Attiya išgirsta apie motyvus, lėmusius Steve’o smurtą prieš ją, o Steve’as galų gale suvokia, kiek skausmo jis sukėlė Attiya‘i. Jis pripažįsta jos kančią. Tai labai svarbus psichologinis momentas, kurio abi pusės turi norėti. Toks teisingumas, vadinamas atkuriamuoju, gana sėkmingai taikomas kai kuriose šalyse, įgyvendinant projektus, kurių metu pasmerktieji susitinka su aukomis nusikaltimų, kurie yra panašūs į jų padarytus nusikaltimus. Atsiranda viltis, kad iš kalėjimo išeis ne piktas ant viso pasaulio žmogus, o žmogus, suvokęs, kokį blogį yra pasėjęs.
Trečioji istorija
Yra ir trečia istorija. Jos herojė netylėjo: prasidėjus sutuoktinio smurtui, ji bėgdavo iš namų pas gimines, iškviesdavo pusbrolį pagalbon. Kitą dieną išsipagiriojęs smurtautojas keliais eidavo, atsiprašinėdamas ir žadėdamas pasitaisyti. Iki kito karto.
Šioje šeimoje nieko neįvyko. Žmona tebegyvena su vyru, tiesa, smarkiai pasiligojusiu ir reikalingu pagalbos. Bent ji taip sako. Kartais pasipasakoja artimiesiems, kad nėra lengva, bet ką padarysi – be jos jis prapultų,,,
Anksčiau pykau ant jos, kad nieko nedaro. Dabar tik išklausau.
