Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, net 90 proc. seksualinės prievartos atvejų prieš nepilnamečius lieka neatskleista. Tyrimų duomenimis, Europoje vienas iš penkių nepilnamečių iki savo aštuonioliktojo gimtadienio patiria seksualinę prievartą. Statistika rodo, kad apie 90 proc. atvejų vaikai seksualinę prievartą patiria iš gerai jiems pažįstamų žmonių ir tik 10 proc. – iš nepažįstamųjų. Dažniausiai yra išnaudojami 8–11 metų vaikai, nors seksualinę prievartą gali patirti ir kūdikiai bei vyresni vaikai. Dauguma prievartą patyrusių ar patiriančių vaikų kenčia tyloje, o daugelis tėvų apie tai net neįtaria. Mokslinės literatūros duomenimis, asmenys, vaikystėje patyrę seksualinę prievartą, šį stresą išgyvena visą gyvenimą ir anksčiau ar vėliau patenka į psichiatrų akiratį.
Rugsėjo 20 d. vykusioje konferencijoje „Seksualinė prievarta prieš vaikus: atskleidimas, pagalba ir prevencija“, kurią organizavo Paramos vaikams centras, tarptautiniai ir šalies ekspertai dalinosi savo ilgamete patirtimi apie tyrimo ir pagalbos nukentėjusiems galimybes, teikė naujausiais tyrimais paremtas rekomendacijas. Konferencijoje buvo pristatyta e. mokymų sistema (www.pvcmokymai.lt), padedanti tėvams ir specialistams kalbėtis su vaikais apie kūną, saugumą, pavojingas situacijas, kad jie netaptų seksualinės prievartos aukomis.
Apie tai, kaip apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos, kalbamės su Paramos vaikams centro psichologe ir programos „Vaikystė be smurto“ vadove IEVA DANIŪNAITE.
Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, tėvams ar pedagogams įtarus galimą seksualinę prievartą prieš vaiką? Kokia pagalba turėtų būti suteikiama vaikui, kuris yra seksualiai išnaudojamas?
Seksualinė vaiko prievarta dažniausiai vyksta jam artimoje aplinkoje: šeimoje, pas giminaičius, todėl vaikui sunkiau apie tai pasipasakoti artimiesiems, o patiems suaugusiesiems irgi sunku patikėti, kad vaiką tvirkina geras pažįstamas ar kolega. Maži vaikai nesusigaudo, kad toks elgesys netinkamas, kadangi išnaudojantys asmenys juos įtraukia į „žaidimą“, sakydami, kad tai tik „mūsų paslaptis“. Tokiais atvejais vaikas gali būti gąsdinamas: „Jei tavo mama sužinos, ji numirs, mane gali pasodinti į kalėjimą, o tave atiduoti į globos namus.“ Vaikai gali jausti kaltę ir gėdą. Dėl visų šių priežasčių jie nekalba apie patiriamą seksualinę prievartą. Atsakomybė pastebėti ir reaguoti tenka suaugusiems žmonėms.
Jei vaikas ne pagal savo amžių domisi seksu, liečia kitų vaikų intymias vietas, viešai masturbuojasi, suaugusieji turi atkreipti dėmesį į tokį elgesį. Bet elgesys gali būti ir nespecifinis: gali būti savijautos pasikeitimai, kai vaikai liūdi, būna pikti, įsitempę, prislėgti, neramūs. Tuomet reikia vaiką stebėti – ypač, jei jis rodo netinkamą seksualinį elgesį. Tyrinėjimo amžiuje visi vaikai domisi vieni kitais: žaidžia gydytojais, nori pažiūrėti vienas kito intymias vietas – ir tai yra natūralus žaidimas. Bet prieš mokyklą šie žaidimai paprastai baigiasi. Vaikai turėtų būti supažindinti su saugaus bendravimo taisyklėmis: apie tai, kas dera, o kas – ne. Turėtume susirūpinti, jei kažkuriam vaikui sunku laikytis šių taisyklių.
Jei vaikas ką nors sako apie patirtą seksualinę prievartą, būtina juo tikėti ir pranešti atitinkamoms tarnyboms – policijai ir Vaiko teisių apsaugos skyriui. Jei vaikas nieko nesako, bet įtariame seksualinę prievartą, svarbu būti atidiems ir dėmesingiems. Suaugusieji apie tai, ką pasikeitęs vaiko elgesys galėtų reikšti, turėtų pasikalbėti su psichologais, vaiko teisių apsaugos specialistais, taip pat jie gali pasitarti ir paskambinę į „Tėvų liniją“ (8 800 90012).
Žmonės dažnai išsigąsta ir nieko nedaro ar elgiasi taip, lyg nematytų. Kartais suaugusieji, sužinoję apie seksualinę prievartą prieš vaiką, sako išnaudotojui: „Nelįsk prie mano vaiko.“ Tačiau naivu tikėtis, kad vaiką išnaudojantis asmuo liausis. To nepakanka. Tą liudija ir vaikai, sakydami, kad net ir po tokios pastabos jie ir toliau buvo seksualiai išnaudojami.
Paramos vaikams centro užsakymu rinkos analizės ir tyrimų grupės UAB „RAIT“ apklausė daugiau kaip 200 tėvų, auginančių 5–11 metų vaikus. Paaiškėjo, kad tik trys iš septynių (43 proc.) kalbėjosi su savo mažamečiais apie seksualinę prievartą. Kodėl tiek mažai tėvų liečia šią temą? Kodėl svarbu apie tai kalbėtis?
Apklausus tėvus, kurie kalbėjosi šia jautria tema su savo vaikais, paaiškėjo, kad pusei jų toks pokalbis buvo labai sunkus arba daugiau sunkus, nei lengvas. Žmonės jaučia įtampą, kalbėdamiesi su vaikais. Yra daug gąsdinimo, klaidinimo, apie ką galima kalbėtis su vaikais, apie ką – ne. Apklausus tėvus dauguma jų manė, kad su 4–9 metų amžiaus vaikais jau galima kalbėtis apie netinkamus prisilietimus, kaip saugoti savo kūną, taip pat ir apie tai, kaip atsiranda vaikai. Tuo tarpu net ketvirtis tėvų mano, kad pastarąja tema reiktų kalbėtis su vaikais, sulaukusiais jau 10–12 metų. Nors tyrimai rodo, kad beveik trečdalis tokio amžiaus vaikų jau būna susidūrę su pornografija internete.
Jau su 3 metų amžiaus vaikais galima ir reikia kalbėtis apie tai, kokios kūno vietos vadinamos intymiomis, kad svarbu šias vietas dengti, kad kiti negali jų matyti bei liesti. Tai yra taisyklės. Yra ir geros bei blogos paslaptys. Blogos paslaptys slepia sulaužytą taisyklę – vaikai apie tai turi pasakyti mamai, tėčiui, auklėtojai ar kitam suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Šie dalykai vaikų saugumui yra baziniai.
Projektas „Saugome vaikus nuo seksualinės prievartos“ padeda tėvams, ugdytojams ir specialistams, dirbantiems su vaikais ir jų šeimomis, mokytis kalbėti apie šią problemą ir siūlo patikimus metodus jai spręsti. Papasakokite apie e.mokymus, kurie yra šio projekto dalis.
E.mokymus galima rasti Paramos vaikams centro mokymų svetainėje: www. pvcmokymai.lt. Šioje platformoje galima susipažinti su sekcijomis, skirtomis tėvams ir specialistams. Jose abiem grupėms pateikiama informacija apie vaikų elgesį: kada tai atitinka normą ir kada ne, kaip reikėtų reaguoti, jei kilo įtarimas apie seksualinę prievartą ir pan. Tėvams paaiškinama, kaip kalbėtis su vaikais apie pavojus, ką sakyti, o specialistai mokomi reaguoti profesionaliai, taip pat jiems aiškinama, kaip vesti saugumo mokymus vaikams.
O kaip tėvai gali sužinoti apie tokius mokymus?
Dabar jie sužino iš specialistų, iš socialinių tinklų, tačiau, remiantis minėtu tyrimu, po kelių mėnesių planuojame pradėti didelę viešinimo kampaniją. Viešinsime televizijoje, įvairiuose portaluose. Dabar skleidžiame informaciją per įvairius tėvų mokymus.
Kaip tėvai turėtų reaguoti į grėsmes internete?
Tėvai neturėtų vaikų palikti be priežiūros prie kompiuterių, planšečių ar telefonų. Turėtų būti naudojamos specialios programėlės, kurios blokuotų turinį, tam tikras temas ar puslapius. Tėvai turi domėtis tuo, ką veikia vaikai internete, drąsinti juos, susidūrusius su trikdančia informacija, apie tai pasipasakoti. Tėvai turėtų nesibarti, o aiškintis, kaip vaikas rado tą medžiagą, ir apie ją pranešti www.draugiskasinternetas.lt.
