Rugsėjo viduryje Seimo narių grupė užregistravo Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma išplėsti švietimo tikslus ir nustatyti, kad mokyklose moksleiviai ugdytųsi visuomeniškumą, gebėjimą kurti, puoselėti ir išsaugoti darnią šeimą. Taip pat parlamentarai siūlo, kad švietimo proceso metu būtų stiprinamas teigiamas požiūris į daugiavaikes šeimas, atsakingą tėvystę ir motinystę, tėvystės ir motinystės papildomumą, pagarbą gyvybei ir žmogaus orumui bet kuriuo jo gyvenimo etapu.
Apie šių pataisų svarbą bei poreikį kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto profesore Birute Obeleniene, psichiatru prof. Gintautu Vaitoška bei Laisvos visuomenės instituto direktore teisininke Salomėja Fernandez Montojo.
Kodėl, Jūsų nuomone, šis Švietimo įstatymo pataisų projektas yra svarbus?
Gintautas Vaitoška: Vykstant diskusijoms dėl „lytiškumo ugdymo“, kuris paprastai vadinamas „lytiniu švietimu“, programų, pamirštama, kad vyriškumas ir moteriškumas teikia laimę šeimoje. Ir sukurti, ir išlaikyti jaunimas turėtų išmokti būtent šeimą. Kontracepcijos ir lytiškai plintančių ligų tyrinėjimas nėra ta studijų kryptis, kuri jaunam žmogui užtikrins geriausią ateitį. Todėl vertinga įstatyme paaiškinti, kad „doro, siekiančio žinių, atsakingo, patriotiškai nusiteikusio“ ir turinčio „komunikacinius gebėjimų“ piliečio formavimas, kaip teigiama Švietimo įstatymo 3 straipsnyje, nėra įmanomas be mokslu pagrįsto jaunimo rengimo šeimai mokykloje.
Neseniai žiniasklaidoje komentuodamas vieną sociologinį tyrimą garsus Lietuvos vaikų psichiatras Linas Slušnys teigė, kad gimimas santuokoje nėra susijęs su vaikų laime. Kaip Jūs vertinate šį teiginį?
G. V.: Psichiatras L.Slušnys kalbėjo apie suaugusiųjų laimę šalyse, kuriose daug vaikų gimsta ne santuokoje. Vaikų laimės tėvų neapsisprendimas tuoktis nepadidina. Tai rodo ir blogi Švedijos vaikų psichinės sveikatos rodikliai, ir taip pat psichiatrijoje gerai žinomas faktas, kad skyrybos yra viena iš didžiausių traumų vaiko raidai. Išsiskyrimo galimybė, kai tėvai nėra susituokę, yra žymiai didesnė – Anglijoje, tarkime, net šešis kartus.
Projekte siūloma švietimo procese stiprinti moksleivių požiūrį į daugiavaikes šeimas. Tiesa, kad daugiavaikės šeimos dažnai susiduria ne tik ekonominiais iššūkiais, bet ir su stigmatizuojančiu požiūriu. Kokius Jūsų, kaip psichiatro, požiūriu, reiktų išskirti gyvenimo daugiavaikėje šeimoje privalumus asmens brandai ir raidai?
G. V.: Terminas „daugiavaikė šeima“ tebeturi iš sovietinių metų ateinantį paniekos šleifą. Tačiau kalbant apie vaiko raidą reikia pasakyti, kad užauginti visuomeniniam interesui jautrų žmogų yra lengviau tokioje šeimoje, kurioje vaikas dalijasi tuo, ką turi, su savo mylimais žmonėmis. Žinoma, tokia meilės dvasia neatsiranda be tėvų pastangos sukurti mylinčią šeimos asmenų bendruomenę, o ne vienas iš kito didesnį kąsnį atiminėjančių vaikų būrį. Tačiau apskritai kalbant, didesnis vaikų skaičius jų raidą veikia palankiai – visų pirma dėl to, kad išvengiama „emocinio šiltnamio“ problemos. Gerai žinoma, kad vaikai jaučia tai, ką jaučia tėvai. Jei vaikų skaičius yra didesnis – sakykime, trys – tėvų įtampos, baimės ir „nervai“ krenta ant didesnio skaičiaus galvų. Vaikų bendruomenė turi tokio linksmumo, kokio suaugusieji negali sukurti net ir labai stengdamiesi. Taip pat žinoma, kad skyrybų dažnumo kreivė smarkiai krenta gimus trečiajam vaikui. O kai gimstamumo rodiklis valstybėje pasiekia magiškąjį skaičių „trys“, tos šalies gyventojų skaičius nebemažėja. Tad „patriotiškai nusiteikęs“, „brandus“ ir „atsakingas“ jaunas žmogus, regis, visų pirma turėtų apsaugoti savo šalį nuo sunykimo. Tokios asmens savybės ir jį patį padaro laimingą arba, kaip kalba Erikas Eriksonas, gyvenimą „kuriančiu“ , o ne tik jį vartojančiu, žmogumi.
Ar yra tyrimų / apklausų apie tai, kaip Lietuvos jaunimas vertina savo pasirengimą šeimai?
Birutė Obelenienė: Neteko tokių apklausų duomenų skaityti. Pasirengimas šeimai negali būti tik mokykloje dėstomas dalykas. Pasirengti profesijai ir išmatuoti šio pasirengimo efektyvumą galima nesunkiai, nes tam skirtos studijų programos, yra apibrėžti skirtingų profesijų standartai, kvalifikacijos tobulinimo ir atestavimo nuostatai, tačiau visiškai kitaip yra su (pasi)rengimu šeimai, kuris prasideda nuo kūdikystės kiekvieno asmens šeimoje. Rengimo gyvenimui šeimoje, siekiant užtikrinti darnios, funkcionalios šeimos egzistavimą, turi būti sukurta visa sistema, apimanti tiek suaugusius asmenis, tiek vaikus kaip būsimus sutuoktinius ir tėvus. Joje turėtų derėti ir švietimo, ir sveikatos apsaugos, ir teisėtvarkos, ir visuomenės formavimo institucijų veiksmai. Deja, šiandien matome tik pavienes iniciatyvas, konsultuojančias tėvus vaikų auklėjimo ar sutuoktinius tarpusavio santykių klausimais. (Tokių tyrimų yra atlikta). Mes net nesusitariame, kas yra šeima. Dar gajus įsitikinimas, jog sukūrus šeimą, tapus sutuoktiniais ar tėvais, visa kita bus pridėta savaime. Deja, nei santuokos, nei vaiko gimimo faktas gerais sutuoktiniais ir tėvais nepadaro. Tam reikia ruoštis ir rengti savo vaikus.
Kokius išskirtumėte šiandien didžiausius iššūkius rengiant jaunimą šeimai mokyklose?
B. O.: Jaunimo rengimo šeimai mokykloje procesas visą laiką buvo padidėjusios įtampos lauke. Kiekviena nauja iniciatyva sulaukdavo vis didėjančio pasipriešinimo. Pirmoji rengimo šeimai ir lytiškumo programa buvo pradėta kurti 1999-uosius. Po metų ji buvo patvirtinta, išleista 5000 egz. tiražu. Deja, ji taip ir netapo integralia ugdymo sistemos dalimi. Tuomet tam labai priešinosi reprodukcinės sveikatos ir teisių gynėjai. 2004 m. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) sudarė naują darbo grupę ir nauja „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa“ buvo patvirtinta 2007 m. Dėl metodinės priemonės mokytojams, kaip dirbti su šia programa, vyko labai aršios žodinės kautynės Seimo Švietimo ir mokslo komitete. Tuomet susivienijo reprodukcinių teisių gynėjai su feministiniu flangu. Priemonės autoriai turėjo pasiteisinti raštu vos ne dėl kiekvieno parašyto sakinio.
2016 m. kuriant „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą“, santuokos ir šeimos oponentų gretas papildė dar ir LGBTQ organizacijos. Didžiausios įtampos zonas įvardinčiau trimis žodžiais: žmogaus lytiškumas (kuris apima taip pat ir meilę), santuoka ir šeima. Tai, kad skirtingai suprantama, kas yra lytiškumo ugdymas, akivaizdžiai buvo pademonstruota 2018 m. rugsėjo 14 d. ŠMM surengtoje konferencijoje, kur pranešimą „Lytiškumo ugdymas“ skaitė ginekologė (būtų tikrai juokinga, jei mokytoja skaitytų pranešimą apie moterų ligų gydymą). Iš jos pranešimo tapo akivaizdu, kad lytiškumas siaurai tapatinamas su seksualumu, o ugdymas – su žiniomis apie lytinį brendimą ir lytinius santykius. Rengimas šeimai ir lytiškumo ugdymas yra tarpdisciplininė sritis. Būtų didžiulė klaida, jei leistume medicinos mokslams ją uzurpuoti. Iš kitos pusės, žmogaus lytiškumas yra pasaulėžiūros dalykas. Todėl visi turim mokytis asmeniui pagarbios diskusijų kultūros, kurioje palikta erdvės kitaip manančiajam ir erdvės tėvams, norintiems pagal savo įsitikinimus auklėti vaikus.
Vienoje konferencijoje apie lytiškumą minėjote, kad kai kurių mokyklinių vadovėlių kalba formuoja neigiamą požiūrį į tokį reikšmingą dalyką kaip žmogaus gyvybės pradėjimas...
B. O.: Prieš metus mes atlikome biologijos vadovėlių, kuriuose kalbama apie žmogaus lytiškumą, žmogaus gyvybės atsiradimą, vertinimą, siekdami nustatyti, kaip juose pateiktos žinios dera su „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos“ nuostatomis. Deja, nuostatos „gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo“ nesilaikoma nė viename iš tirtų vadovėlių. Vertintuose vadovėliuose neradom žodžio „žmogaus embrionas“. Jis vadinamas ląstelių gumulėliu ir pan. Vadovėlių žmogaus lytiškumo apibrėžimai nedera su programos lytiškumo samprata iš esmės. Nemažai mokslinių faktų iškraipymų.
Kodėl manote, kad naudinga taikyti bendradarbiavimo su tėvais principą švietimo procese ir siekti, kad jie būtų informuojami apie tai, kokiomis papildomomis veiklomis jų vaikai užsiima mokykloje?
Salomėja Fernandez Montojo: Tėvai negali būti tik ugdymo proceso stebėtojai, ateinantys (jei išvis ateinantys) išklausyti pastabų apie vaiko elgesį ir sunešti rinkliavas „už remontus ir dovanėles“. Idealu būtų, jei visi tėvai aktyviai įsitrauktų į švietimo procesą ir žinotų, kuo gyvena jų vaikai, kokie renginiai vyksta, kokios vertybės atsispindi mokyklų svečių paskaitose. Deja, labai dažnai tėvai tik po fakto sunerimsta, griebiasi už galvų klausdami, kaip jų vaikams kas nors apskritai galėjo vesti paskaitas apie energetinius labirintus, diskutuotiną ir ne visiems priimtiną reiki ar jogos praktiką, kaip galėjo būti skaitomos pasakos apie du įsimylėjusius princus. Tai pasaulėžiūros klausimai, jų nėra mokymo programose, ir tėvai turi teisę kontroliuoti, kiek švietimo procese yra „nukrypstama“ nuo vertybių, kurios priimtinos jiems. Bendradarbiavimo principas, kaip ir imperatyvas informuoti tėvus apie papildomus renginius bei paskaitėles, leis tėvams bent šiek tiek labiau įsitraukti į ugdymo procesą bei priimti sprendimus ir padės dar geriau įgyvendinti konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Kai kuriose mokyklose tėvai jau informuojami apie svečių organizuojamas pamokas ir išvykas į kitur vykstančius renginius bei paskaitas. Tačiau ne visose mokyklose taip yra. Kai kurie baiminasi, kad mokytojui kils nepatogumų ir papildoma atsakomybė už vaikus, kurių tėvai nesutinka vaikų leisti į neprivalomus renginius. Kaip vertintumėte tokius nuogąstavimus?
S. F. M: Mokykla, ne vien mokytojas atsako už mokinių saugumą. Jei renginys yra neprivalomas pagal mokymo programą ir tėvams neatrodo, kad vaikai turėtų jame dalyvauti – galima tiesiog pasirūpinti alternatyvomis, kitokiais užsiėmimais. Tėvų teisė vaikų neleisti į renginius, kurie, jų manymu, nėra vaikams naudingi, o gal net ir žalingi, yra aukščiau už įvairius organizacinius nepatogumus. Kai kurie renginiai natūraliai bus perkelti į laiką po pamokų. Kai kurių – matyt, ne tokių ir naudingų bei reikalingų asmens ugdymui – bus atsisakyta. Į mokyklą visų pirma einama mokytis, o ne šviesti mokinius apie dalykus, kurie neprivalomi ir netgi diskutuotini, tačiau labai prie širdies mokytojui. Štai praėjusiais metais vienoje mokykloje vyko pamokėlės apie „energetinius labirintus“, kitoje mokykloje buvo skaitomos pasakos apie homoseksualių princų meilę. Vaikai negali tapti vienokių ar kitokių praktikų arba pasaulėžiūrų entuziastų „įkaitais“. Ir tėvų vaidmuo čia yra fundamentalus. Kaip ir renkantis dorinį ugdymą – tikybą ar etiką – taip ir tokiais atvejais, tėvų nuomonė privalo būti gerbiama.
Parengta pagal Laisvos visuomenės instituto informaciją
