Politikos mokslų bakalaurės Emilijos Karčevskos kalba, pasakyta per Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diplomų teikimo šventę, gegužės 22 d.
Gerbiami Vilniaus universiteto ir mūsų bendruomenės nariai, brangūs Instituto darbuotojai, mieli bendrakursiai, mylimi svečiai!
Šiandien nepaprasta ir džiugi šventė. Švenčiame savo jaunystę: mums įteikti aukštojo mokslo diplomai, jaučiamės pakylėti, baigdami svarbų gyvenimo etapą – studijas.
Prieš ketverius metus mums, pirmakursiams, buvo žadėta, jog studijuodami Institute žengsime tarsi klaidžiu koridoriumi, kuriame turėsime galimybę atverti vis kitas duris – už kurių laukia sudėtingų politinių teorijų supratimas, politinės tikrovės apmąstymas. Dar svarbiau – žadėta, kad baigę studijas galėsime pasirinkti, pro kurias iš atvertų durų norėsime įeiti. Kaip yra dabar? Ar jau radome duris, kurias atvėrę, būsime drąsūs žengti žingsnį pirmyn?
Juk švenčiame ne vien studijų baigimą, švenčiame galimybę atverti naujas duris, žengti pro jas, raktą laikome savo rankose, jį ką tik gavome. Šiame kontekste klausimas: „o kas toliau?“ išlieka nepaprastai aktualus ir prasmingas.
Kas laukia toliau baigus studijas? Kas po to, kai baigsime dar vienas, kai rasime darbą? Kas po to?.. Atrodytų, žmonių gyvenimą ir visus „po to“ apibrėžia vienas brūkšnelis tarp gimimo ir mirties datų. Atrodytų, beprasmiška siekti to, kas bus po, nes vis vien gyvenimą apibrėšime vienu brūkšneliu, liksime įstrigę tam tikro laiko ribose. Visgi žmonės yra nepaprasti. Esame asmenys, gebantys pranokti laiką. Mūsų kuriami santykiai nėra ribojami laiko: juk meilė nesibaigia net ir žmogui mirus. Mūsų būtį įprasmina ne bėgantis laikas, dienos, mėnesiai ar metai, bet asmeniškai pasirinktas gėris. Gėris neturi laiko garantijos.
Mes, žmonės, savo darbais suteikiame laikui prasmę. Mūsų žvilgsnis į kitą žmogų, ištarti žodžiai, atlikti darbai, priimti sprendimai įprasmina laiką. Gėris atskleidžia mumyse esant kažką daugiau negu ribotumas ar savanaudiškumas, per gėrį mes tarsi pranokstame save, įveikiame baimes, abejones, per kuriamą santykį paliekame dalį savęs kitiems žmonėms. Pasirinktas gėris iš tikrųjų atskleidžia, ką kiekvienas galime duoti šiam pasauliui, Lietuvai. Jis suteikia laikui prasmę ir orumą mums patiems.
Neretai gali pasirodyti, kad kiekvieno mūsų vertingumas ir orumas įtvirtinamas ne siekiant gėrio, bet kuriant gerovę. Gerovę suvokiant kaip svarbiausią tikslą, kyla pavojus jaustis vertingam tiek, kiek prisidedame prie gerovės kūrimo. Jeigu nepasiekiame karjeros aukštumų, pripažinimo (kad ir socialiniuose tinkluose), neturime galimybės įsigyti prabangių daiktų, neįgyvendiname keltų tikslų, vadinasi, esame nieko verti, niekam tikę. Laimė, gyvenimo kilnumas nėra skaičiuojamas gerovės laipsniais, orumas ir unikalumas yra įgimtas, o ne įgyjamas. Pažvelkime vieni į kitus! Jis spindi kiekviename iš mūsų, šiandien – ypač akinamai. Kiekvieno žmogiškumas, neprilygstamas orumas atsikleidžia ne proceso metu, ne kuriant gerovę, bet renkantis gėrį, net ir kasdienybėje, paprastose situacijose. Pasirinktas gėris mums atskleidžia tai, kas nėra evoliuciška, net nėra žmogiškos kilmės, kas yra neapibrėžiama, fundamentalu – mūsų kaip asmenų orumą, neprilygstamą grožį, išskirtinumą ir vertingumą.
Galima klausti, jei tikrai žmogus siekia gėrio, kodėl pasaulyje tiek blogio? Kodėl su juo nuolat susiduriame? Tai sudėtingi klausimai, į kuriuos studijose nagrinėtos teorijos pateikia skirtingų nevienareikšmiškų atsakymų. Šiandien išskirčiau vieną – gėris turi būti išbandytas. Neužtenka simpatijos gėriui ar privataus gėrio sau pačiam, gėris kreipiamas į santykį su kitais asmenimis, tikrinamas viešai. Vidinė disciplina būti sąžiningiems išbandoma kiekvienoje situacijoje. Turėdami trūkumų, baimių, abejonių, galime suklysti, tačiau kartais vien apsisprendimas gėriui yra ne mažiau svarbus nei pats veiksmas. Gėris nėra vienadienis pareiškimas, tai kaskart naujai apmąstomas sprendimas rūpintis artimu, kovoti su neteisingumu, mylėti.
Šiandien džiūgaukime ir švęskime: kaip niekada jaučiame turį galimybę keisti tikrovę. Galimybę realizuoti save ir atskleisti turimą išskirtinumą ir grožį jau dabar. Kiekvieną dieną apmąstydami, ką gero galime padaryti, nuolat klausdami savęs – kas kitas, jei ne aš? Mūsų veiksmas, ištartas žodis kitam asmeniui, žvilgsnis į problemą, prisilietimas prie idėjų, viršys esamo laiko ribas, prisidės prie ateities kūrimo. Sąžinė – tarsi orientyras šioje kelionėje, nurodantis gėrio kryptį. Ji paliudija, kad tikrasis kiekvieno iš mūsų žmogiškumas slypi dieviškume.
Tikrojo asmens vertingumo ir orumo nežymi pasiekta gerovė, įgyta galia ar pasiekimai. Tos vertės nesutalpinsi į vieną brūkšnį tarp dviejų datų. Ji atsiskleidžia dieviškumo šviesoje per santykius su kitais asmenimis. Pagal dalijamą meilę ir gėrį tampama unikaliu ir nepakartojamu asmeniu.
Kurso vardu dėkoju dėstytojams už atsidavimą, supratimą ir pasitikėjimą, už nuolankumo pamokas, padrąsinimus kelti klausimus, dalyvauti tiesos ieškojimo procese, burti dialogo bendruomenes. Mokydamiesi gavome galimybę pakilti virš kasdienio supratimo apie politiką ir pamatyti sudėtingą ir, drįsiu teigti, mus įpareigojantį paveikslą. Baigdami institutą įgijome ne vien ekspertinių žinių, bet galimybę formuoti savo asmenybę, suvokti ir išlaikyti savo pačių žmogiškumą ir orumą.
Dėkoju artimiausiems ir mylimiausiems žmonėms: mūsų tėvams, draugams, šeimos nariams, kurie pirmieji padeda atrasti viltį, ten kur jos nematome, grožį, kur jo trūksta, laukia skambučio ar žinutės, nesvarbu – džiaugsmu ar liūdesiu dalintumėmės, ir yra pirmieji mumis tikintys, mus drąsinantys, palaikantys ir mylintys.
Kiekvienam iš mūsų – sau ir kitiems, ne tik tiems, kurių interesams atstovausime, bet visiems, kuriems tarsime „laba diena“, paduosime ranką pasisveikindami, matysime ir nusišypsosime gatvėje, kenčiantiems ir laimingiems, atstumtiems ir artimiems – linkiu matyti tikrąjį žmogiškumą, atrasti nelygstamą asmens vertingumą ir orumą. Ne veltui šv. Pauliaus parašyta, kad Žmogus – tarsi molinis indas su Dievo įspausta žyme, pažeidžiamas, bet vertingas.
Ačiū.
