Gegužės mėnesį po pateikimo LR Seimas pritarė siūlymui „suteikti valstybės pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva““. Po savaitės nuo pateikimo Seimo Kultūros komitetas pritarė šiam siūlymui. Labai tikėtina, kad bendrija „Romuva“ įgis valstybės pripažinimo statusą. Tai nereiškia, kad ji įgis tą patį statusą kaip tradicinės religijos, tačiau valstybė suteiks jos „dvasininkams“ socialines garantijas, ji galės kaip religinė bendrija gauti paramą iš valstybės „kultūrai ir švietimui“, gauti kitų valstybės teikiamų lengvatų, eterio laiką apeigoms transliuoti per visuomeninį transliuotoją, galės mokyti šios religijos mokyklose tėvams prašant, netgi sudaryti teisiškai pripažįstamas santuokas ir pan. Suteikdama tokį statusą, valstybė pripažįsta tokios religinės bendrijos „dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą“ kaip valstybiškai reikšmingą ir svarbų.
Šis religinės bendrijos statuso keitimas pirmiausia atkreipia dėmesį į jos pretenzijas į išskirtinį lietuviškųjų senųjų tradicijų ir lietuviškojo tautiškumo puoselėjimą. Seimui teiktame aiškinamajame laiške nurodoma, kad statusas suteiktų galimybę šiai bendrijai puoselėti lietuviškas tradicijas, o „Lietuvos žmones pažinti savo šaknis, puoselėti senąjį kultūrinį palikimą, didinti pasaulio bendruomenės dėmesį Lietuvių Tautos tapatumui, mitologijai, folklorui“. Statuso suteikimas sudarysiąs bendrijai „platesnes galimybes užsiimti lietuvių senųjų tradicijų puoselėjimu, ugdyti Lietuvos žmonių, ypač vaikų ir jaunimo, tapatumo savivoką“. Šios frazės ir kiti pareiškimai rodo, kad Romuva save suvokia kaip visiškai išskirtinę kitų religinių bendrijų atžvilgiu, nes pretenduoja į išskirtinės tautiškumo tradicijų saugotojos vaidmenį. Valstybės pripažinimas iš dalies reiškia, kad pripažįstamos ir šios išskirtinės religinės bendrijos atstovų pretenzijos.
Šiandien verta ir prasminga klausti, kiek „senas“ yra šis judėjimas ir kurias lietuviškumo ar lietuviškosios pasaulėžiūros „tradicijas“ jis atspindi, taigi, kiek pagrįstos jo gana plačiai išsakomos pretenzijos?
Sprendžiant iš ankstesnių ir vėlesnių šio judėjimo atstovų pasisakymų ir knygų, santykyje su lietuviškuoju tautiškumu ji remiasi dviem atramomis: pirma, krikščionybė (ir katalikybė) esanti primesta lietuviams, o pagonybė – autentiška senoji lietuvių pasaulėjauta; antra, globalizacijos epochoje vien pagonybė galinti būti atrama tautiškumui išsaugoti.
Jonas Vaiškūnas, anuometinis Molėtų romuvos vaidila, dar 2005 m. radijo laidoje kalbėdamas apie pagonybę, išsakė judėjimo matomą ryšį tarp tautos likimo ir pagonybės atgimimo: „Mūsų religijos pagrindinis tikslas yra tautos gyvasties, dvasinės gyvasties palaikymas, kad, remdamiesi savo prigimtinėmis tradicijomis, išlaikytume jas vardan savo gyvybingumo, savo dvasingumo ir išlikimo savimi. Tai pagrindinis principas, kuris, beje, skiriasi nuo kitų religijų, kurios yra bendražmogiškos, kosmopolitinės, tarptautinės“. Kiek pagrįstos pretenzijos į misiją išgelbėti tautiškumą, remiantis „tradicijomis“? Kokios tai tradicijos? Vien individualiai pajaustos ir sufantazuotos ar turinčios kokį pagrindą?
Apie lietuviškąją pagonybę žinome mažai, ir šaltiniai yra gana vėlyvi. Gintaras Beresnevičius, svarstydamas apie „Pagonybę“, rėmėsi negausiais likusiais šaltiniais, kad atskleistų pagonybės metamorfozes Lietuvoje po to, kai buvo įvesta krikščionybė. Jau XIV a. pabaigoje „pati senoji religija nutrūkusi. Ji nebeapima visų visuomenės grupių, nebėra viešai išpažįstama, galų gale nebeturi kulto komplekso. Tai religija, patyrusi mirtiną traumą, t. y. nebeveikianti socialinėje plotmėje, tačiau išliekanti individų sąmonėje“. Nelikus tradicijos perdavimo socialinės kontrolės, randasi įvairios apeigos skirtinguose kaimuose ar net šeimose, mitologinė sistema patiria destrukciją. Nekontroliuojamoje tradicijoje randasi daug improvizacijų, pagoniškųjų dievų vietą užėmusios abstrakcijos, dievai praradę kosmiškumą, ėmę dominuoti derlingumo ir vaisingumo kultai. Iš pagonybės galiausiai likę tam tikri buityje propaguojami papročiai.
Jei tradicija nutrūkusi, galbūt dabartinė pagonybė yra „atkurta“ religija? Pasinaudojant Nerijos Putinaitės svarstymu, pagonybė sovietų Lietuvoje radosi kaip tuo metu ir vakarietiškajame pasaulyje vykstančio New Age judėjimo produktas: kuriami ir praktikuojami saviti ritualai, dvasingumas kaip kultūrinė ar net civilizacinė priešprieša vykstantiems modernizacijos procesams.
Didelį impulsą kurti sovietinius pagoniškus ritualus, turinčius tiesioginių sąsajų ir su dabartine į tradicinį statusą pretenduojančia pagonybe, davė susipažinimas su induizmu. Vacys Bagdonavičius straipsnyje „Rasos ugnies kaitros prasmė“ prisimena 1967-uosius. Anuomet būrelis studentiškojo jaunimo, prikalbinęs kai kuriuos filologijos profesorius, susibūręs į Indijos bičiulių draugiją, „[o] ši, benaršydama po vediškąją mitologiją, pamatė, kad ir senovės baltų mitologija į ją panaši buvusi. Pamačiusi nusprendė ir pirmąjį Rasos laužą senojoje Kernavėje tų metų birželį užkurti“. Tuomet „[į]stabiai mūsų sielos gelmėse suskambo tautos savasties balsas“.
Bagdonavičiaus prisiminimas bei kiti to meto duomenys rodo, kad taip gimė religinis ar dvasinis judėjimas, kuris siekė autentiškų dvasinių patirčių sovietinės silikatinės pasaulėžiūros kontekste. Judėjimo dalyviai rengė alternatyvias Rasų šventes biurokratiškai kontroliuojamoms ir režisuojamoms kolchozinėms Joninėms. Režimas šiam judėjimui neleido visiškai laisvai reikštis, tačiau jo ir neuždraudė kaip priešiško, net jei persekiodavo paskirus renginius ar dalyvius. Kaip rodo jau ne vienas pastaruoju metu pasirodęs tyrimas, tokia jaunimo saviraiška režimui buvo daug mažiau pavojinga nei galimas jaunimo grįžimas prie katalikybės, organizuotos ir su režimo interesais nesuderinamos religijos, siejamos su nacionaliniu pasipriešinimu. Be to, sovietams Romuvos ideologija buvo parankesnė ir ta prasme, kad ji pataikė į jų ideologinį pasakojimą apie krikščioniškąjį ir vakarietiškąjį blogį, naikinusį lietuviškąjį tautiškumą pradedant krikštu ir baigiant Liublino unija.
Anų laikų Romuva buvo njueidžinis kontrkultūrinis dvasinis judėjimas, vedamas romantinių vaizdinių apie buvusią lietuviškąją pagonybę, kūręs praktikas iš dalies pagal savo įsivaizdavimą ir sėmęsis žinių iš induistinių praktikų. Net jei jo dalyviai, švęsdami Rasas, jautėsi priartėję prie lietuviškojo tautiškumo dvasios, tai nedarė jo „tradicinio“.
Sovietmečiu buvo gana aktyvios įvairių lygių Indijos draugijos. Lietuvos SSR buvo užmezgusi tuo metu būdingus „draugiškus“ ryšius su Indijos Orisos valstija. Romualdas Neimantas 1988 m. knygoje Rytai ir Lietuva: Nuo Nemuno iki Gangopateikia interpretaciją, kuri anuomet ir galėjo įgalinti induistinį religingumą tiesiogiai sieti su senovine lietuviškąja pasaulėžiūra. Neimantas kalba apie indoeuropiečių protėvynę, kuri buvusi ir mūsų protėvių baltų, ir mūsų tautos ištakos. Jis remiasi Jono Šliūpo samprotavimais, kad „arijai gyvenę Indijoje; o jei arijai iš Indijos, tai ir Vedos atspindi lietuviškąją mitologiją, kuri vėliau sunykusi“. Sąsajos identifikuojamos ir knygos autoriui apsilankius Indijoje bei atradus, kaip lietuviškieji gamtiški dalykai Indijoje turį daug gilesnes kosmines prasmes. Tai gerai parodo Lietuvoje praktikuojamos pagonybės pasaulėžiūrines ištakas ir įkvėpimo šaltinius. Jonas Trinkūnas savo knygose taip pat neretai pateikdavo nuorodų į indiškuosius religinius simbolius.
Remiantis Michaelio Yorko klasifikacija, lietuviškieji neopagonys ne tiek remiasi rekonstruota tradicija, kiek yra geopagonys, dieviškumo apraiškas ir ritualus siejantys su gamta ir jos reiškiniais: šaltiniais, medžiais, tam tikrais ypatingais akmenimis, gamtinėmis vietovėmis. „Medis, gėlė, akmuo ir žmogus – visa iš žemės. Jie visi kupini žemės duotos jėgos, nors kiekviename gyvame daikte jos yra įvairaus pavidalo“, – knygoje Lietuvių pasaulėjauta rašo krivis Trinkūnas.
Lietuviškieji neopagonys vis dėlto yra eklektiški gamtinės autentikos atžvilgiu. Naisiuose 2012 m. buvo atidarytas Baltų dievų muziejus. Ant dirbtinai suformuoto piliakalnio, Alkos kalno, Romuvos krivis Jaunius (Jonas Trinkūnas) atliko, kaip skelbia renginio programa, „svarbiausias šventyklos atidarymo apeigas“. 2015 m. jau pastačius Baltų areną ir ten įrengus aukurą, jį specialiomis apeigomis taip pat atidarė Lietuvos Romuvos vadovė krivė Inija Trinkūnienė. Tai rodo, kad lietuviškieji neopagonys savo dvasingumo nesieja vien su natūraliais gamtos artefaktais, o yra gana atviri įvairioms naujovėms ir net tam tikra prasme sakralinamo kraštovaizdžio fikcijoms. Beje, ir ryšiai su Indija iki šiol yra išlikę. Kaip skelbia „Naisių vasaros“ tinklalapis, Trinkūnienė į Naisius atvykusi lydima delegacijos iš Indijos, ir svečiai „džiaugėsi, kad Lietuvoje puoselėjama baltiškoji pasaulėžiūra, kurios šaknys slypi gilioje senovėje“.
Visa tai rodo, kad lietuviškoji dabartinė pagonybė yra naujasis dvasinis judėjimas, labai panašus į daugelį tokių dvasinių judėjimų pasaulyje. Jis radosi sovietmečiu septintame dešimtmetyje kaip tam tikras kontrkultūrinis njueidžinis judėjimas, besipriešinantis sovietinei modernizacijai ir siekiantis dvasinio autentiškumo. Jis buvo įkvėptas išnykusios lietuviškosios pagonybės, sėmęsis praktikų ir ritualų iš indiškųjų Vedų ir induistinių praktikų, kai kurias praktikas vystęs pagal savo pojūčius ir suvokimą.
Toks religingumas ar dvasingumas yra jį praktikuojančiųjų pasirinkimas, ir net yra patrauklus. Jis neskelbia agresijos (išskyrus užuominas apie juodo gaidžio aukojimą), o ideologija atitinka ekologinius ir kitus šiuolaikiškus gamtos bei Žemės saugojimo judėjimus. Tačiau tai nesuteikia jokio pagrindo, kuris leistų šį judėjimą išimtinai susieti su lietuviškuoju tautiškumu, autentiška senąja tradicija ir tikėjimu. Lieka neaišku, kurį valstybiškai svarbų „dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą“ valstybė įsipareigotų saugoti, judėjimą teisiškai pripažindama.
Bernardinai.lt
