Visame pasaulyje skyrybos tampa vis dažnesniu reiškiniu. 2015-ųjų metų duomenimis, Lietuvoje šimtui santuokų teko 42 skyrybos, tuo tarpu, pavyzdžiui, Švedijoje, šis skaičius siekė 47.[1] Šeimose, turinčiose vaikų, po skyrybų neišvengiamai kyla klausimų, kokia gyvenamoji aplinka jiems būtų palankiausia. Viename tyrime buvo apibendrinti per beveik trisdešimt metų vykdyti tyrinėjimai apie vaikų būklę ir šeimos struktūrą.[2]Kelios iš minėtų išvadų rodo, kad tėvų skyrybos gali paveikti vaiko emocinio ir ekonominio saugumo pojūtį, psichologinį, socialinį brendimą, požiūrį į seksualumą, akademinius pasiekimus, religinius įsitikinimus bei kitus asmenybės bruožus.
Akivaizdu, jog tėvų skyrybos ir jas supančios aplinkybės tampa labai svarbios vaikui vystytis. Kai kuriose užsienio šalyse jau prieš kelis dešimtmečius pradėtas kelti klausimas apie tai, kokios gyvenimo sąlygos yra naudingiausios vaikui, ir leidžia jam mėgautis, kiek įmanoma, visaverte vaikyste, kai tėvai gyvena atskirai. Nors žiniasklaidoje tai labai plačiai nenuskambėjo, tačiau 2017 metais Seimo nario Naglio Puteikio buvo pristatyta Civilinio kodekso pataisa, siekianti įteisinanti lygiavertę tėvystę. Tai yra dalyje Vakarų valstybių įprasta praktika, kai po skyrybų abu tėvai išlaiko vienodą teisę į vaiko globą. Pagal šią pataisą, tėvai galėtų patys nuspręsti ir notariškai patvirtinti susitarimą apie vaiko gyvenamąją vietą, o kilus ginčui, teismas nustatytų vaiko globą su abiem tėvais po vienodą laiko tarpą. Vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, jei lygiavertės tėvystės modelis būtų iš esmės prieš vaiko interesus.[3]
Kaip ir kiekvienas jautria tema keliamas klausimas, vaiko globos po skyrybų problema sudaro galimybes iškilti populistiniams sprendimams, kurie tam tikriems žmonėms naudingi, bet nebūtinai paremti įrodymais. Tokio įstatymo keitimas paliestų nemažą dalį žmonių, todėl man atrodo svarbu apžvelgti tyrinėjimais paremtą informaciją šiuo klausimu.
Viena valstybių, kuriose įstatymu taikoma lygiavertė tėvystė, – Švedija. Pagal Švedijos Vaikų ir tėvų kodeksą, po skyrybų abu tėvai lieka globoti vaiko, nebent kreipiamasi į teismą ir šis suteikia globos teisę vienam iš tėvų. Kadangi lygiavertė tėvystė yra pripažįstama kaip norma, vis daugiau išsiskyrusių šeimų vaikų Švedijoje gyvena dviejuose namuose: 2013 metų duomenimis, tai buvo apie 30 procentų išsiskyrusių tėvų vaikų.[4]Tad pagal Švedijos įstatymus vaiko gyvenimo vieta su abiem tėvais suprantama kaip labiausiai suderinama su vaiko interesais. Kita vertus, Lietuvoje lygiavertė tėvystė kol kas nėra apibrėžta įstatymu. Po skyrybų vaikas paprastai atitenka vienam iš tėvų, ar tai būtų tėvų susitarimo, ar teismo sprendimo pasekmė.
Keletas Švedijoje atliktų mokslinių tyrimų rodo, kad su abiem tėvais po vienodą laiko tarpą po skyrybų gyvenantys vaikai turi mažiau psichologinių problemų ir geresnę savijautą nei gyvenantieji tik su vienu iš tėvų. Anot vieno tyrimo išvadų, su abiem tėvais gyvenantys vaikai linkę labiau emociškai jais pasikliauti ir jaučiasi sveikesni, nei tie, kurie gyvena kitokioje poskyrybinėje aplinkoje.[5]Pasisakantieji už lygiavertę tėvystę tikina, kad ji leidžia labiau atsižvelgti į vaiko interesus, nes gerbia jo teisę augti su abiem tėvais, nepaisant jų skyrybų.
Kitas svarbus dalykas, kurį Švedijos įstatymai propaguoja, yra ginčų dėl vaikų sprendimas už teismo ribų – mediacija. Kadangi abu tėvai lieka atsakingi už vaiką po skyrybų, atsiranda postūmis išlaikyti gerus santykius tarp sutuoktinių net jiems išsiskyrus. Taip poskyrybinė situacija yra tarsi sušvelninama, ir tėvai yra skatinami priimti vaiką kaip asmenį su savais interesais, o ne kaip trofėjų, kurį vienas iš jų galiausiai laimi teisme.
Lygiavertė tėvystė sprendžia dar ir kitą problemą – tėčių vaidmens vaikų gyvenime po skyrybų. Kiekvienas psichologas greičiausiai patvirtintų, jog ryšys su tėvu augančiam vaikui yra labai svarbus, tačiau po skyrybų jis labai dažnai būna paaukojamas. Iki šiol didžiojoje daugumoje vaiko globos bylų vaikas atitenka motinai. Pagal JAV statistiką, tėvui globa atitenka vos 17 procentų atvejų[6], ir nėra priežasties manyti, kad Lietuvoje šis skaičius būtų smarkiai kitoks. Tad, gyvenant tik su motina, ryšys su tėvu ilgainiui beveik neišvengiamai silpnėja. Vienas iš būdų šiai problemai spręsti – lygiavertė tėvystė, kuri leistų vaikui bent teoriškai vienodai puoselėti ryšį su abiem tėvais. Natūralu, kad tėvų teisių judėjimas, įsikūręs JAV šeštajame dešimtmetyje, stipriai palaikė lygiavertės tėvystės idėją savo valstybėje. Tokia pat draugija, pasisakanti už tėčių interesus, egzistuoja ir Lietuvoje.
Tačiau yra ir kita pasiūlytos įstatymo reformos pusė. Ryškiausia gyvenimo su abiem tėvais po skyrybų problema ta, jog vaikas lieka be pastovios gyvenamosios vietos. Maža to, jis gali būti priverstas gyventi dviejose labai skirtingose aplinkose, kas nebūtinai teigiamai paveiks jo vystymąsi. Tai parodė vienas įdomus tyrimas, kuriame dalyvavo paaugliai ir suaugusieji nuo 14 iki 21 metų, užaugę skirtinguose šeimos modeliuose.[7]Buvo nustatyta, kad tuos, kurie savo būdo bruožais buvo labiau organizuoti, tvarkingi ir linkę planuoti, labiau neigiamai paveikė gyvenimas dviejuose namuose po tėvų skyrybų. Pirmiausia tai rodo, kad paties vaiko asmenybė ir poreikiai turėtų užimti svarbią vietą sprendžiant vaiko gyvenamąją vietą, nes jie gali nulemti visai skirtingus rezultatus. Antra, tai leidžia manyti, kad neturint pastovios gyvenamosios vietos vaiko gyvenimo ritmas tampa mažiau organizuotas ir nuspėjamas. Stabili ir nuspėjama aplinka sukuria augančiam vaikui saugumo pojūtį, ir poreikis tokiai aplinkai yra natūralus. Dėl šių priežasčių dviguba gyvenamoji vieta po tėvų skyrybų, jei būtų įstatymu priimta kaip norma, nebūtinai užtikrintų vaiko gerovę.
Lygiavertės tėvystės įteisinimas kelia ir įvairius etinius klausimus. B. Hatagal savo straipsnyje apie būtent šią problemą rašo, kad dviejų vaiko namų politika yra palaikoma kaip būdas patenkinti tėvų (vyrų) poreikius ir mesti iššūkį tariamai moterų viršenybei šeimų bylose.[8]Lygiavertė tėvystė gali būti naudojama kaip argumentas tėvui mokėti mažiau arba visai nemokėti alimentų, nes vaikas pusę laiko ir taip gyvena su juo. Tačiau turint omenyje tai, kad tėvų pajamos dažnai nėra vienodos ir gali netgi labai stipriai skirtis, yra galimybė, jog vaikui teks nuolatos keltis iš „turtingų“ namų į „neturtingus“. Tokie nuolatiniai svyravimai vaiko gyvenime gali ne tik nepadėti užtikrinti jo gerovės, bet ir trukdyti normaliam jo socialiniam ir psichologiniam vystymuisi.
Galiausiai dviejų vaiko namų modelio sėkmė stipriai priklauso nuo kiekvienos šeimos ypatybių. Anot vieno tyrimo, svarbu tai, kiek vaiko tėvai yra linkę bendradarbiauti jį auginant, ar jie yra užtikrinti tokio šeimos modelio tinkamumu, kiek skiriasi jų gyvenimo būdas ir kaip greitai jie įsitraukia į naujus romantinius santykius.[9]Be abejonės, labai svarbi ir santykių kokybė tarp tėvų, kaip ir tarp jų ir vaiko. B. Hatagal taip pat aprašo galimybę, kad dviejų vaiko namų politika tam tikrais atvejais gali kelti riziką. Jos įteisinimas galėtų paskatinti likti santuokoje, kurioje vienas iš partnerių arba vaikas yra išnaudojamas, nes kitam sutuoktiniui gauti visateisę vaiko globą po skyrybų taptų sudėtingiau. Todėl, turint omenyje situacijų šeimose ir skyrybų priežasčių įvairovę, kyla abejonių, ar abiejų tėvų globa po skyrybų turėtų tapti norma.
Nėra įmanoma įstatymu nurodyti geriausio vaiko globos modelio tinkamo visoms šeimoms, nes yra kitų svarbių veiksnių, pavyzdžiui, vaiko nuomonė ir jo saugumo pojūtis, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta užtikrinant jo ar jos interesus. Tačiau priėmus įstatymo pataisą dviejų vaiko namų modelis po skyrybų taptų įstatymu viršesnis nei vieno iš tėvų globa. Šiuo straipsniu nemėginu nurodyti vienos tiesos lygiavertės tėvystės klausimu, bet siekiu pažvelgti giliau nei siekia populistinė idėja ir padėti pamatyti ne tik naudą, bet ir grėsmes, kurias galėtų atnešti pasiūlyta pataisa. Priimant tokį įstatymą turėtų būti remiamasi tyrinėjimų išvadomis ir kitų valstybių pavyzdžiais, kurių dalį pamėginau apžvelgti. Manau, kad ypač svarbu suvokti, dėl ko gali būti reikalaujama lygiavertės tėvystės, kad tokia politika netaptų įrankiu vienam iš tėvų išvengti savo atsakomybių. Ir kad darydami sprendimus, liečiančius vaikų gyvenimą, būtume atsargesni, įsiklausytume ir geriau suvoktume, kas iš tiesų geriausiai padėtų užtikrinti jų gerovę.
Bernardinai.lt
