Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo neįprasta: susidūrus su didžiausiomis gyvenimo problemomis, išsipasakoti visiškai nepažįstamam žmogui. Vis dėlto 20 metų veikiančios suaugusiesiems skirtos emocinės paramos „Vilties linijos“ psichologės pripažįsta: artimieji neretai pačioje sunkiausioje situacijoje nemoka deramai išklausyti ir priimti visų žmogaus emocijų. Kiti iš tiesų neturi net tų artimiausiųjų, kuriems galėtų pasipasakoti. Užslėptos ir užgniaužtos emocijos tūno mumyse ir toliau „skauda“ – nesulaukus pagalbos kyla minčių apie savižudybę...
Apie tai, kaip paprastas pokalbis padeda įveikti sunkiausius išgyvenimus kalbamės su „Vilties linijos“ psichologėmis.
Liniją įkūrė, kai pradėjo nebeužtekti vakarų pokalbiams telefonu
„Vilties linijos“ įkūrėja, psichologė Vanda Benaitienė prisimena, kad ši linija gimė iš paauglių mergaičių prašymų pasikalbėti telefonu su mamomis.
„1993–1996 metais mes su gydytoja ginekologe Irena Matulaitiene važinėjome po Telšių rajono mokyklas. Su paaugliais kalbėjome apie psichologiją, savęs pažinimą, brendimą, konsultavome. Konsultacijų metu išaiškėjo skaudžios šeimyninės problemos: girtuokliavimas, smurtas, skurdas, prievarta. Mergaitės ėmė prašyti pasikalbėti su jų mamomis vakarais telefonu – kad mamos keistų savo gyvenimus ir darytų ryžtingus sprendimus“, – prisimena V. Benaitienė.
Po kiekvienos išvykos į mokyklas skambučių vakarais vis daugėjo. Po dvejų metų V. Benaitienė suprato nebegalinti pabendrauti su visais, kurie skambina.
„Tuomet pasitariau su psichologe dr. Kristina Ona Polukordiene, kuri Vilniuje jau buvo įkūrusi „Jaunimo liniją“. 1997 m. Telšių savivaldybės meras Juozas Butkevičius ir Šeimos centro direktorė Jadvyga Lekavičienė palaimino idėją, skyrė lėšų įkurti „Vilties linijai“. Mokytis padėti išgyvenantiems sunkumus susirinko net 46 telšiškiai savanoriai! Iki šiol savanorystė yra mūsų organizacijos (Telšių krizių centro) esminis bruožas, pamatas ir pagrindas!“ – džiaugiasi V. Benaitienė.
„Kas skambina į mūsų liniją? Bendrai galėčiau apibūdinti, kad žmonės yra pavargę, – sako šešerius metus šioje linijoje dirbanti psichologė Sandra Anuškevičienė. – Pavargę nuo tempo, nuo darbų, taip pat nuo atšalusių tarpusavio santykių, nuo netekčių, išsiskyrimų, kai tenka į užsienį išleisti emigruojančius vaikus, tėvus... arba patiems palikti šalį. Visos šios problemos susideda. Taip pat žmonės jaučiasi labai vieniši.“
Išsikalbėjimas padeda rasti sprendimą
Psichologės teigimu, skambinantys į „Vilties liniją“ dažniausiai tetrokšta, kad juos išklausytų, kad „pabūtų šalia“. Tuo metu psichologai siekia kartu su žmogumi pažvelgti į jo situaciją iš šono. Pašnekovė pastebėjo, kad, atslūgus emocijoms (išsikalbėjus, išsiverkus ar išsirėkus), į galvą pradeda ateiti įvairūs problemos sprendimo būdai.
„Pokalbio metu pašnekovas sako: „O, tikrai! Nepagalvojau, kad taip galima.“ Susidūrus su problema atsiranda toks „tunelinis“ matymas – matai tik ją ir nieko daugiau. Ją kažkaip „išsiskalbus“, pradeda ryškėti sprendimai. Mes su psichologais stengiamės, kad žmogus pats atrastų sprendimo būdą – tik reikia išlaukti tinkamo momento. Žmogus tikrai geba tai padaryti“, – sako S. Anuškevičienė.
Pokalbis – ne stipraus veikimo vaistai. Tačiau psichologės neretai girdi pašnekovus sakant, jog jiems labai palengvėjo.
„Sako: „Dabar jau supratau, kokia yra mano problema ir žinau, ką daryti.“ Netgi pokalbio metu pašnekovai susidėlioja planą: dabar darysiu tą, o vėliau – tą“, – teigia S. Anuškevičienė.
V. Benaitienė prisimena situacijas, kai pokalbis su psichologu kardinaliai pakeičia žmogaus ketinimus. Kartą pakėlusi ragelį ji išgirdo: „Pasakykit ką nors gražaus prieš man numirštant.“
„Pusantros valandos pokalbis padėjo vyrui išeiti iš kritinės būklės (jis ketino nusižudyti, – red. past.), suvokti ir valdyti savo emocijas bei racionaliau spręsti problemą. Kitą dieną sulaukėme skambučio: „Ačiū. Vakar būčiau padaręs didžiausią savo gyvenime kvailystę.“ Tokie skambučiai suteikia prasmės mūsų darbams ir motyvuoja“, – sako pašnekovė.
V. Benaitienės teigimu, sunkiausiu gyvenimo momentu, kai nebegali iškęsti vidinio konflikto, žmonės pasiryžta geriau mirti, nei kentėti toliau.
„Kartais pavyksta nuraminti žmogų, kartais, jo sutikimu, konsultantai skambina pagalbos telefonu 112, kad jam būtų suteikta stacionari psichiatrinė psichologinė pagalba“, – sako ji.
Kai psichologai išgirsta apie ketinimus nusižudyti ar pašnekovas pasakoja apie įsisenėjusias problemas: pavyzdžiui, kad jau kelerius metus dėl kažkokios priežasties kenčia skausmą, linijos savanoriai ir psichologai mėgina įkalbėti jį apsilankyti pas psichoterapeutą ar psichologą. Pasak S. Anuškevičienės, galima laikinai žmogų nuraminti, tačiau nepašalinus priežasčių, kurios, pavyzdžiui, skatina galvoti apie savižudybę, prie šios minties greičiausiai bus sugrįžta.
Kodėl kalbėtis su nepažįstamu psichologu – lengviau?
Kodėl žmonėms lengviau išsipasakoti nepažįstamam psichologui ar savanoriui, nei artimajam?
„Sudėtinga tai suvokti, tačiau tikrai daug žmonių neturi jokių artimųjų šalia: jie arba išvykę, ar mirę... Vaikai iš globos namų taip pat neturi artimųjų. Kiti, kurie artimuosius turi, bet pokalbiai su jais nepadeda. Kodėl? Nes artimieji yra linkę įsijausti į „mokytojo“ vaidmenį. Skamba frazės: „Juk aš tau sakiau!“ „Gi reikėjo rinktis kitą vyrą! Dabar, jei jau taip išėjo, tai ir gyvenk!“ Žmogus pasijunta ne paguostas, o nevykėlis, net nesugebantis gyventi „normalaus“ gyvenimo“, – dažniausias artimųjų klaidas apibūdina S. Anuškevičienė.
Ji taip pat pastebi, kad artimieji, išgirdę problemą, puola „taisyti“ žmogaus gyvenimą pagal savo supratimą: „Tai gyvenk dabar taip ir taip – tada viskas vėl bus gerai.“
„Žmogus, kuriam sunku, nenori pamokymų ar postringavimų – jis nori tiesiog pasikalbėti, pabūti kartu. Artimiesiems sunku matyti neigiamas artimiausio žmogaus emocijas: pyktį, liūdesį, skausmą, kančią, ašaras. Šias emocijas jie mėgina slopinti: „Na, neverk čia, gi viskas bus gerai.“ „Pamanykit – rankas kojas turi, tik kabinkis į gyvenimą“, – citavo artimuosius psichologė.
Ji pasakoja, kad tokiais atvejais kenčiantieji pasijunta našta ir liaujasi bendravę su artimaisiais.
„Tada jie paskambina į „Vilties liniją“. Žmonės dažnai būna dėkingi už tai, kad čia leidžiame ir verkti, ir pykti, ir liūdėti. Tada žmonėms lengviau“, – kalbėjo pašnekovė.
V. Benaitienė priduria, jog pokalbis su linijos konsultantu, gauta informacija, emocinis palaikymas, situacijos priežasčių nagrinėjimas, pagalbos būdų aptarimas – tai žmogui suteikia supratimo, kas su juo vyksta. Skambinantysis randa sprendimus, kur toliau kreiptis arba kaip sau padėti. Kad ir sunkus, tvirtai priimtas sprendimas suteikia gyvenimui ramybės.
Galima skambinti ir kelis kartus per dieną
Nors nėra nustatyta, kiek kartų vienas asmuo gali skambinti į „Vilties liniją“, S. Anuškevičienė pabrėžia, kad net ir kasdieniai skambučiai rimtos psichinės ligos neišgydys – linija yra „emocinės paramos“, o gydyti per telefoną – neįmanoma.
„Tai negali atstoti psichologinio konsultavimo arba psichologinės pagalbos. Būna, kad žmogus skambina ir kelis kartus per naktį ar per dieną. Jis pasikalba, pasidaro ramiau, tačiau praeina kelios valandos – ir emocijos vėl kyla“, – sakė S. Anuškevičienė.
Vidutiniškai pokalbis trunka apie valandą: žmogus papasakoja savo istoriją, įvardija savo jausmus. Tada einama sprendimo paieškų link. Didžiulės emocinės įtampos, krizės atveju kalbamasi ilgiau. „Vilties linija“ veikia visą parą, taip pat dirba savaitgaliais ir švenčių dienomis.
„Net ir teigiami pokyčiai kažkam sukelia krizę. Suprantame, kad jei moteris išsiskyrė su smurtaujančiu vyru – tai gerai. Tačiau ji išgyvena netektį, savo dužusias svajones, šeimos iliuzijas. Tas pat su socialinio statuso praradimu – tam žmogui tai gali būti labai reikšminga. Todėl neturime kokios nors diferenciacijos, kokios problemos yra „rimtos“ ir dėl kokių jau galima mums skambinti. Žmogui jo problema yra pati didžiausia, pati reikšmingiausia ir skaudžiausia“, – sakė S. Anuškevičienė.
Pašnekovė pripažįsta, kad kartais „užnugario“ prireikia ir patiems linijos darbuotojams. „Užnugariu“ „Vilties linijoje“ vadinamas skambutis kolegai, kai, suteikus emocinę paramą kitam žmogui, psichologui ar savanoriui pačiam kyla pernelyg daug stiprių išgyvenimų.
Kodėl jaučiamės blogai?
Tačiau kas po to, kai žmogus padeda ragelį? „Mūsų tikslas – padėti žmogui tuo metu įveikti kritinę būseną, pažinti, kas su juo vyksta, informuoti, kur gali kreiptis, kas gali padėti jo aplinkoje. Mes informuojame apie artimiausias įstaigas ir specialistus. Sudėtingais atvejais „Vilties linijos“ konsultantai, jei pacientas sutinka, perduoda jo kontaktus Telšių krizių centro psichologams, socialiniams darbuotojams“, – teigia V. Benaitienė.
Psichologė sako, jog daug skambučių sulaukiama dėl smurto artimoje aplinkoje, psichologinio teroro darbo kolektyvuose. Kita skambinančiųjų dalis išgyvena netektis: artimųjų mirtys, išsiskyrimai, išdavystės, sveikatos praradimas. Galbūt „Vilties linijos“ specialistai per 20 darbo metų jau perprato – kas dažniausiai paskatina stiprius emocinius išgyvenimus?
„Pirma, vaikai ir suaugusieji nemokomi pažinti savo psichikos, savęs kaip asmenybės. Nemokame tinkamai reikšti emocijų: pykčio, baimės, liūdesio, džiaugsmo. Susikaupusios jos „verkia“ mūsų organuose, pavirsta įkyriomis mintimis, nevaldomu nerimu ar beviltiškumo jausmu. Mes nemokame priimti kito liūdesio, pykčio ar baimės. Tuos pačius jausmus skubame vėl atiduoti tam žmogui: „Nepyk, negražu“, „Nebijok, viskas bus gerai.“ „Vilties linija“ ir kitos emocinės pagalbos linijos leidžia kalbėti apie tuos jausmus. Tuomet žmogus su jais susitaiko ir valdo“, – vertina V. Benaitienė.
Antra, jos nuomone, labai svarbi priežastis: visas emocines ar vaikų netinkamo elgesio problemas sprendžiame vartodami vaistus, alkoholį.
„Tiesiog nusikaltimas vaiko ar suaugusiojo emocinį skausmą slopinti vaistais! Vis dar susiduriame su atvejais, kai po netekties, pavyzdžiui, mirus artimajam, 9 metų vaikui skiriami antidepresantai! Mūsų psichika sutverta taip, kad galime gedėti natūraliai. Šimtus atvejų turėjome: vartoję vaistus, užstrigę gedulo būsenoje, žmonės išgyvena nerimą ir kaltę keletą metų, nesusitaiko su netektimi. Patyrę kitas emocines traumas ir negavę psichologinės pagalbos, jie išgyvena potrauminio streso sindromą“, – kalba V. Benaitienė.
Trečia priežastis, pasak jos: bendravimo problemos šeimose, mokykloje ir darbe. Vaikai ir suaugusieji patiria smurtą, patyčias. Smurtas gali būti ir psichologinis – jis vis dar yra nenustatomas ir nebaudžiamas. Tai sužeidžia vaikų ir suaugusiųjų savastį, numuša savivertę.
„Manyčiau jog reikėtų vykdyti psichinės sveikatos stiprinimo programą kompleksiniu valstybiniu lygiu: pirmiausia reikėtų psichologinio švietimo programų – mokyti pažinti save, savo emocijas, praktikuotis jas išreikšti. Antra, reikėtų kompleksinės psichologinės pagalbos vaikams ir suaugusiesiems, patyrusiems emocines traumas. Ir, trečia, suteikti pagalbą po trauminių įvykių artimiesiems ar darbo kolegoms, ypač po savižudybių, netikėtų mirčių, žūčių“, – svarstė V. Benaitienė.
„Vilties linija“ veikia visą parą, vienu metu veikia trys linijos, kad visi norintieji sulauktų atsako. Per 11 šių metų mėnesių į „Vilties liniją“ 5139 kartų skambinta dėl pašlijusių tarpusavio santykių, 2782 – dėl psichinės sveikatos problemų, 2455 – jaučiant nepakeliamą vienatvę, 1457 – dėl priklausomybės, 1556 – dėl išgyvenamos psichologinės krizės ir beveik 600 kartų – patyrus smurtą.
