32 metų Bostono gyventojas Mikas, kiekvieną rytą vykdamas į darbą, po liežuviu pakiša oranžinę tabletę, aštriu citrusų skoniu užpildančią jo burną. Tabletėje esantis buprenorphinas, lėtai tirpstantis jo burnoje, padeda Mikui, 10 metų kentusiam priklausomybę heroinui, dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, gyventi puikiame bute ir planuoti vestuves. Tačiau Miko darbovietėje niekas nežino apie šią mažą oranžinę piliulę.
Mikas susiduria su dviguba stigma – priklausomybe narkotikams ir ją įveikti padedančiu gydymu. Priklausomybių specialistai teigia, kad daugybė žmonių, tokių kaip Maikas, slapta geria buprenorphiną ar senesnės kartos vaistą metadoną, kurie sėkmingai padeda atkurti jų gyvenimą. Šie žmonės retai dalinasi savo istorijomis, bijodami, jog aplinkiniai gali nesuprasti jų gydymosi narkotikais, įveikiant kitus narkotikus.
Metadonas ir buprenorphinas (geriau žinomas prekiniu suboxone pavadinimu) yra opioidai, sukeliantys psichinę priklausomybę. Buprenorphinas dažnai parduodamas nelegaliai, kadangi nuo narkomanijos kenčiantys žmonės jį maišo su kitomis medžiagomis, norėdami palengvinti savo abstinencijos būklę.
Tyrimai rodo, kad turintieji priklausomybę opioidams, nuolat vartojantys gydytojo išrašytą buprenorphiną ar metadoną, daug rečiau atkrenta ar perdozuoja, nei bandantys pasveikti be vaistų. Tačiau tik trečdalis norinčiųjų atsikratyti priklausomybės geria vaistus. Tam nemenką įtaką turi šių valstybinis šių vaistų reguliavimas. Mintis apie tai, kad viena priklausomybė keičiama kita, kelia pasipriešinimą tokiam gydymui įvairiose savitarpio pagalbos grupėse ir netgi tarp pačių pacientų.
10 metų trukusi kova
Buprenorphinas JAV rinkoje pasirodė 2002 m., dar prieš Miko įjunkimą į heroiną. Miko šeima, pirmą kartą bandydama jam padėti, išsiuntė jį į Hazelden Betty Fordfondo kliniką Minesotoje. 2011 m. Hazeldene buvo taikoma individuali ir grupinė terapija, taip pat 12-os žingsnių programa, kurią naudojo anoniminiai alkoholikai. Po gydymosi šioje klinikoje išsiųstas į papildomą programą Oregone Mikas atkrito.
2012 m. Mikui palikus kliniką, Hazeldeno vadovybė, įtikinta augančiu gydymosi buprenorphinu efektyvumu, šį vaistą pradėjo siūlyti savo pacientams. „Jei būčiau nuvykęs į Hazeldeną metais vėliau, mano gyvenimas būtų visiškai kitaip susiklostęs, – sako Mikas. – Nebūtų reikėję tos 10-ies metų kovos.“
Po Hazeldeno Mikas dalyvavo kitose abstinencijos programose, po kurių nuolat atkrisdavo. Jam būdavo kalama, kad per mažai stengiasi. Galiausiai Mikui buvo pasiūlytas vivitrolis – vieną kartą per mėnesį leidžiama injekcija, apsauganti nuo opioidinės euforijos. Miko būklė pradėjo gerėti, jis išvyko į kitą miestą, susirado darbą.
Vivitrolis nėra opioidas, tačiau jo veiksmingumas yra mažesnis. Mikui jis padėjo tik iš dalies. Vivitrolis užblokuodavo euforiją, galutinai nepanaikindamas jos poreikio, o po 20-ies dienų vaistas nustodavo veikti. Kiekvieno mėnesio trečią savaitę po injekcijos Mikas vėl vartodavo heroiną.
Po šios patirties vyras suvokė, kad išgyti galima ne vien valios pastangomis – padėti gali ir geresni medikamentai. Jis ieškojo gydytojo, kuris išrašytų jam buprenorphiną, tačiau surasti tokį gydytoją buvo nelengva. Kad galėtų savo pacientams skirti buprenorphiną, gydytojai turi dalyvauti aštuonių valandų mokymuose, tačiau daugelis tam neturi laiko arba nenori dirbti su kenčiančiais nuo priklausomybių pacientais.
Galiausiai Mikas susirado psichiatrą, kuris jam išrašė vaistų. Mikas gavo darbą konsultacinėje įmonėje ir vėl pradėjo lankytis pas gydytoją. Jam jau nebereikėjo vartoti heroino su naujuoju vaistu, kadangi mažoji oranžinė tabletė panaikino visus priklausomybės simptomus. „Gyvenimas vėl prasidėjo iš naujo. Galiausiai supratau, kad mano sunkios pastangos, dirbant su programa, buvo nesvarbios, kadangi buvau ligonis ir man reikėjo vaistų.“ Mikas nenorėtų vartoti buprenorphino visą gyvenimą, tačiau kol kas, gerdamas jį jau trejus su puse metų, jis niekur neskuba.
„Tamsioji pusė“
Buprenorphinas padeda ne visiems. Beveik pusė jį vartojančiųjų atkrenta po 6-ių mėnesių. Tačiau 90–95 procentai tų, kurie nevartoja vaistų, atkrenta po pusmečio arba miršta nuo perdozavimo.
JAV valstybinis Sveikatos departamentas reikalauja kiekvieną klientą informuoti apie visas gydymo galimybes ir bendradarbiauti su priklausomybę mažinančių vaistų tiekėjais. Draudžiamos programos, neleidžiančios pacientui susipažinti su vaistų, mažinančių jo priklausomybę, poveikiu.
Pasak priklausomybių specialistų, laukia sunki kova su daugeliu gydymo ir reabilitacijos centrų, kuriuose klientai raginami nevartoi vaistų. Tačiau Masačiusetse ir kitose valstijose auga buprenorphimo vartojimas.
Daktarė Barbara Scolnick, skirianti buprenorphiną Kvinsio klinikoje, nesižavi tokia tendencija. „Suboxonas turi savo tamsiąją pusę“, – sako Scolnick, kalbėdama apie šio vaisto prekinį pavadinimą. Ji teigia, kad pacientams nėra lengva atprasti nuo jo. Vienas jos pacientų šį vaistą smulkina į mažus gabaliukus, norėdamas išsilaisvinti nuo jo poveikio.
B. Scolnick mato, kaip pacientai maišo kitus narkotikus su buprenorphinu, likdami įkalinti savo problemoje. „Mirtingumas mažėja, tačiau toks gyvenimas apgailėtinas, – teigia ji. – Nežinau, ar suboxonas yra išeitis, ką visi sako.“
Soboxonas nepagelbėjo 29 metų amžiaus Joe Currano iš Masačiusetso, dabar gyvenančiam Hopkintone. Po kelerių metų heroino vartojimo jis galiausiai pradėjo gydytis ambulatorinėje programoje, kurioje kartu su terapiniu gydymu jis gaudavo ir vaistų. Siekdamas euforinės būsenos, buprenorphiną jis bandė vartoti kartu su heroinu, tačiau vaistas užblokavo jo efektą. Tai jį įsiutino. „Tada aš pakeičiau narkotikus“, – sako J. Curranas. Vartodamas buprenorphiną jis švirkštėsi kokainą. Toks pavojingas kokteilis paguldė jį į ligoninę.
J. Currano nuomone, problema daugiau nei akivaizdi: kenčiantys nuo priklausomybių nori euforinės būsenos. „Mes nebūtinai norime, kad dingtų narkotiko poveikis. Mes norime, kad dingtų visos blogos jo vartojimo pasekmės“, – sako jis. Po tuzino nepavykusių gydymosi programų J. Curranas galiausiai panoro iš tiesų jaustis blaivus – tokią būseną jam pavyko pasiekti prieš septynerius metus, dalyvaujant 12-os žingsnių programoje Maino blaivybės namuose. Šiandien jis vadovauja 12-os žingsnių programai viename Naujojo Hampšyro reabilitacijos centrų, kuriuose vyrauja visiška abstinencija – jokių vaistų.
Asmenys, kenčiantys nuo priklausomybės opioidams, po gydymosi be vaistų atkryčio metu rizikuoja mirti nuo perdozavimo. Bet kai kurie išsigydo ir be medikamentų. Rašytojas Ritchie Farrelas, pagal kurio dokumentinę apysaką „Euforija Kreko gatvėje“ 2010 m. buvo sukurtas filmas „Kovotojas“, išsigydė priklausomybę nuo heroino daugiau nei prieš 30 metų. Jis vis dar sutinka savo buvusius „kolegas“, išsirikiavusius prie klinikos, kad gauti metadono. Farrellas yra įsitikinęs, kad jo sėkmė būtų neįmanoma be visiškos abstinencijos. Jis pritaria vaistų vartojimui gydymosi procese, nepririšant prie jų žmonių visam gyvenimui. „Lyg išmestume ištisą kartą“, – sako jis.
Likti gyvam
Receptinio narkotiko – tokio kaip buprenorphinas – vartojimas išsaugo psichinę priklausomybę, tačiau nesukelia pakaitinės. „Jo dėka žmonės ne tik išgyvena, bet gali vėl mėgautis gyvenimo galimybėmis“, – sako dr. Laura G. Kehoe iš Masačiusetso.
Kehoe kartu su kitais priklausomybių specialistais teigia, kad pacientai turi vartoti narkotikus tiek laiko, kiek jiems tai reikalinga – dažnai kelerius metus, o kartais ir visą gyvenimą, kaip ir gydantis nuo chroniškų ligų. Tarp jos pacientų yra tokių, kurie, verčiami atsisakyti gydymo, vėl atkrisdavo ir perdozuodavo.
Dr. Sarah E. Wakeman, vadovaujanti klinikai, kurioje gydomi sutrikimai dėl cheminių medžiagų vartojimo, sako, kad moralizuojantis požiūris sukelia pasipriešinimą. „Nėra teisinga nuomonė, jog priklausomi asmenys būtinai turi kentėti, kad tai yra sunku, ir tai yra viena priežasčių, kodėl žmonės vis dar vartoja ir miršta“, – sako ji. Pasak gydytojos, nors nėra idealu, kad žmonės buprenorphiną maišo su kitomis medžiagomis, bet tai vis dėlto geriau, nei švirkštis heroiną gatvėje.
Bostono benamė Amy yra viena tų žmonių, kurie laviruoja tarp priklausomybės ir blaivybės. 37-erių metų amžiaus Amy įklimpo į opioidus būdama dar visai jauna, pabandžiusi vicodino. Vėliau, įjunkusi į heroiną, ji prarado darbą, santuoką, sūnų ir namus. Daugybę kartų ji bandė atsikratyti šios priklausomybės, ketverius metus gydėsi metadonu.
Prieš pusantrų metų pradėjusi gydytis buprenorphinu, Amy pasijuto geriau. Kartu su metadonu ji gerdavo uždraustas tabletes, tačiau buprenorphinas užblokuodavo tokių tablečių poveikį. „Jis man padeda įveikti narkotikų troškimą, duodamas energijos norėti kažką veikti.“ Nuo tada Amy nebegėrė jokių draudžiamų tablečių, bet įniko į alkoholį. Pastaruoju metu ji atprato nuo alkoholio, tačiau susidūrė su kartais nepalankia gydymo sistema.
Ji laukė savaitę, kad pakliūtų į detoksikacijos centrą. Ten jai neleido vartoti buprenorphino. Kentėdama nuo tuo pačiu metu ją ištikusios alkoholio ir buprenorphino abstinencijos, po trijų dienų ji metė gydytis. Dabar Amy vėl lanko paramos grupę vietiniame sveikatos centre ir geria tik išrašytus vaistus, taip pat ir buprenorphiną. Laukdama vietos gydymo programoje, ji deda dideles pastangas, stengdamasi išlikti blaivi. „Kiekvieną dienos sekundę noriu išgerti, – sako Amy. – Tai gali nutikti bet kada.“
Pagal The Boston Globe parengė Rasa Baškienė
