Šių laikų visuomenėje, daugėjant skyrybų atvejų, dažna pora ryžtasi gyventi ir bendrą ateitį kurti nesusituokus. Toks jaunų žmonių pasirinkimas neretai rodo baimę įsipareigoti ar galbūt neapsisprendimą. Tačiau Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios rektorius kunigas Vidmantas Šimkūnas SJ sako, kad santuoka, paremta meile ir atsakomybe, yra aukščiau už visas bažnytines normas, o tuoktis gali net ir skirtingų religijų asmenys.
Kada žmonių porą jau galima vadinti šeima?
Bažnyčia šeimą apibūdina labai tradiciškai. Šeima –tai vyro ir moters sąjunga, siekianti bendro sutuoktinių gėrio ir atvira naujai gyvybei. Taip pat yra platesnė šeimos samprata, kai nekalbama vien apie vyrą ir moterį, tačiau apie visą giminę. Mūsų, vakariečių, mąstymas yra kiek individualistinis, kad viskas, kas daroma dviejų žmonių poroje, yra tik jų reikalas. Visada svarbu suvokti, kad dviejų žmonių veiksmai daro įtaką ir kitiems šeimos nariams. Šeima galima vadinti tik tuos žmonės, kurių santykiai paremti atsakomybe vieno už kitą, meile. Bažnytine priesaika žmonės įsipareigoja visą gyvenimą mylėti, gerbti ir niekada neapleisti. Tai egzistenciniai dalykai, kurie leidžia žmogui pasijusti mylimam,, saugiam, priimtam ir įsitikinusiam, jog taip ir bus, kad ir kas atsitiktų. Tokie santykiai yra idealas ir siekiamybė.
O kada santuoka laikoma galiojanti? Iš karto, kai bažnyčioje prisiekiama prieš Dievą?
Formaliai – taip. Krikščioniška sandora sudaroma pagal bažnytinės teisės reglamentą. Tačiau jei mes kalbame apie natūralią santuoką, tai ji yra net aukščiau už visas bažnytines normas. Svarbu suvokti, kad tai, kas vyksta tarp žmonių, turi pasekmių, kurios apima labai daug. O Dievas žmones sujungia, nesvarbu kokią religiją jie išpažįsta.
Sakote, kad santuokai sudaryti religija nėra pats svarbiausias dalykas. Tačiau ar bažnytinė santuoka įmanoma tada, kai abu asmenys yra skirtingų religijų atstovai?
Kaip ir jau minėjau, santuoka yra aukščiau už religijas ir konfesijas. Tai – prigimtinė teisė, prigimties lygmeniu vykstantis dalykas. Skirtingos religijos nėra kliūtis sudaryti net ir krikščionišką, katalikišką bažnytinę santuoką. Svarbu tai, kad abi pusės pripažintų pamatines vertybes: santuoką tarp vieno vyro ir vienos moters, atvirumą gyvybei, įsipareigojimą visą gyvenimą būti kartu, mylėti, gerbti, neapleisti. O kiti dalykai jau yra žemesnio rango.
Vis dažniau poros nusprendžia kartu pagyventi dar nesusituokus. Kaip vertinate tokį pasirinkimą?
Toks žmonių apsisprendimas nėra vertinamas vien blogai ar gerai. Visų pirma turėtume suvokti, kas yra tas gyvenimas kartu. Net ir gyvendami prieš santuoką kartu, žmonės visų dalykų neišsprendžia. Taip, tada labai lengva užtrenkti duris ir išeiti. Aišku, kartais geriau anksčiau nei vėliau suprasti, kad jie nėra vienas kitam skirti. Tačiau jei pažiūrėtume dar giliau – tai, kas yra gyvenimas prieš santuoką, jei pora ketina susituokti? Bandomasis gyvenimas? Tačiau juk neturime kelių gyvenimų, turime tik vieną.
Žmonės taip nusprendę turbūt mano, kad gyvenimas kartu prieš bažnytinę santuoką gali padėti ateityje išvengti skyrybų.
Aš taip pat manau, kad žmonės taip galvoja. Galbūt kai kuriais atvejais toks pasirinkimas ir padeda. Turbūt kartais per tą laiką išsisklaido iliuzijos, tada arba sustiprėja ryšys, arba pora išsiskiria. Kartais taikiai, kartais nelabai. Lygiai taip pat ir bažnytinės santuokos išyra. Ir, atrodo, tas įsipareigojimas nesulaiko. Kartais gyvenimas kartu tampa neįmanomas. Taip įvyksta, kai, pavyzdžiui, šeimoje smurtaujama. Niekas negali versti žmogaus būti su tuo, kuris smurtauja. Net Bažnyčia žino tokį atvejį, kaip žmonių atskyrimas.
Tačiau ar įmanomos bažnytinės skyrybos, kai žmonės jau būna prisiekę prieš Dievą?
Jei viskas buvo padaryta galiojančiai, laisva valia, tada tokios skyrybos nėra įmanomos. Bet dažnai pasitaiko, kad jaunavedžiai nelabai supranta, ką reiškia santuoka. Arba būna jauni, arba skuba, arba neįsigilinę į tai, ką jie pasižada. Taip pat pasitaiko ir žmogiško nebrandumo, kai iš karto po santuokos prasideda tokie dalykai, kurie parodo, kad santuoka nebuvo sąmoningai priimta. Tada yra pagrindas įrodyti, jog santuoka nėra galiojanti, o Bažnyčia viešai paskelbia, kad sudaryta santuoka dėl kokios nors kliūties nuo pat pradžių buvo negaliojanti. Tada žmonės gali antrą kartą kurti santykius.
Tačiau turbūt pasitaiko atvejų, kai bažnyčioje tuokiasi žmonės, kurie prieš tai niekada čia nesilankydavo ir galbūt net nepripažindavo tikintys. Ar kai kuriais atvejais bažnytinė santuoka nėra mados reikalas?
Aš nemanau, jog tokių atvejų yra daug, kad bažnyčioje tuoktųsi vien dėl gražių nuotraukų. Tuo labiau kad dabar valstybė leidžia žmonėms tuoktis ten, kur jie nori. Tai, manau, tokiais atvejais, nors bažnyčia yra ir labai graži, tačiau žmonės turi daug daugiau galimybių pasirinkti kitas vietas.
Šv. Jonų bažnyčioje jau ne vienus metus rengiami kursai poroms. Kokią naudą jie teikia tuoktis besirengiantiems žmonėms?
Į šiuos kursus ateina žmonių, kurie būna pagyvenę ne vienus metus kartu. Tačiau per kursus jie išprovokuojami kalbėti tokiais klausimais, apie kuriuos, gyvendami poroje, jie niekada nekalbėjo. Tai patys paprasčiausi, buitiniai klausimai apie šeimos finansų tvarkymą, giminių lankymą, karjeros siekimą ir vaikų auklėjimą. Tačiau tai priverčia poras susimąstyti, spręsti iškilusias problemas, dar labiau vienam kitą pažinti. Yra buvę, kad po tokių kursų žmonės net suprato, jog nėra skirti vienas kitam. Tačiau tokių atvejų pasitaiko tikrai nedaug.
̶O koks, Jūsų manymu, yra svarbiausias dalykas, kurį turi žinoti žmogus, kuris ruošiasi santuokai?
Svarbiausia – kad žmogus pažintų save, taip pat, kad kiek įmanoma pažintų ir kitą. Poroje labai svarbu kalbėtis. Visais klausimais.
