„Turėk vaizduotės“, – turbūt ne kartą teko išgirsti, o gal net ir sakyti šiuos žodžius. Jie lengvai ištariami, bet sukelia daugybę klausimų. Iš kur gauti tos vaizduotės? Kam ji reikalinga? Ar reikėtų išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kaip knygų skaitymas lavina vaizduotę? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė kalbėjo su Vilniaus psichoterapijos studijos gydytoja psichoterapeute bei vaikų ir paauglių psichiatre Gabriele Subačiūte.
Parašytas ne vienas straipsnis apie tai, kokia laki vaikų vaizduotė ir kaip kūrybiškumas augant mažėja. Kaip susiję vaizduotė ir kūrybiškumas? Kaip jie vienas kitą papildo?
Manau, kad vaizduotė padeda kūrybiškumui pasireikšti, nes joje gali gimti neįprasti vaizdai, scenarijai, idėjos. Tačiau vien vaizduotės kūrybiškumui nepakanka, nes ne visi turi motyvą kilusias idėjas įgyvendinti, be to, kūrybiškumui pasireikšti reikia kantrybės, darbo ir pasitikėjimo savimi. Jeigu vaizduotėje kils įdomių dalykų, bet pats nelaikysi jų vertingais, tai turbūt ir nedėsi pastangų juos realizuoti.
Kaip vystosi vaizduotė?
Raidoje mažas vaikas dar neturi gebėjimo aiškiai atskirti savo vidinio pasaulio nuo išorinės realybės. Pavyzdžiui, kūdikis ne iki galo suvokia net savo kūno ribas. Augdamas vaikas vis labiau pažįsta pasaulį, savo vaizduotėje jis gali „panaudoti“ vis daugiau pasaulio elementų. 3–4 m. amžiuje įsivaizduojami elementai atsiranda žaidžiant, pvz., vaikas gali vaidinti, kad valgo blyną, nors realaus blyno nėra. Tam tikrame amžiuje, paprastai apie 4–7 metų, vaikai dažniau turi įvairių neracionalių baimių, pvz., kad po lova tupi piktas baubas. Su amžiumi vaikas vis geriau atskiria vidinius išgyvenimus nuo išorinės realybės ir pikti baubai vis dažniau jaučiami kaip savo paties išgyvenimas, o ne kaip po lova esanti grėsmė. Taigi nors vaizduotė yra nuostabus dalykas, per didelis panirimas į ją gali sukelti ir sunkumų.
Kaip geriausiai padėti ugdyti vaikų vaizduotę?
Manau, labiausiai reiktų ne tiek ugdyti ją, kiek be reikalo neslopinti – leisti vaikui daug žaisti, ypač ikimokykliniame amžiuje, duoti vaikui pasirinkti, kaip jis nori žaisti, netaisant jo (pvz., jei vaikas žaidžia, kad karvė valgo akmenis, nereiktų pataisyti, kad iš tiesų ji valgo šieną – vaikas tai sužinos besimokydamas). Taip pat vaizduotės naudojimą slopina įvairi paruošta informacija, kurią belieka tik priimti – tokios informacijos gausu „Youtube“, filmukuose ir pan., kai vaiko vaizduotė beveik nedirba. Vaizduotės mažiau reikia ir naudojantis žaislais, kurie viską daro patys, arba yra jau su priskirtu aiškiu charakteriu, savybėmis (tarkim, Supermenas). Turėdamas paprastą traukinuką vaikas gali pats įsivaizduoti jo leidžiamą garsą, tam turbūt nebūtų prasmės su tūtuojančiu traukinuku. Žinoma, nereiktų pulti į kraštutinumus ir visiškai atsisakyti spalvotų ar grojančių žaislų. Nelabai malonus, bet svarbus patyrimas, skatinantis vaizduotę – tai nuobodulys. Todėl svarbu leisti vaikams kartais panuobodžiauti, neužpildyti jų visos dienos veiklomis.
Kuo laki vaizduotė padeda mums kasdieniame gyvenime?
Manau, panirimas į vaizduotę dažnai gali būti malonus, taip galime pailsėti. Taip pat vaizduotė padeda kuriant, sprendžiant įvairias problemas. Kartais vaizduotė tampa būdu tvarkytis su sunkiais jausmais (pvz., jei aš jaučiuosi nieko nesugebantis, galiu įsivaizduoti, kad esu daug pasiekęs ar toks tapsiu), atsiriboti nuo skaudžios realybės. Tačiau tai ne visada geriausias būdas spręsti sunkumus, ypač jei jie sprendžiami tik tokiu būdu ir tai užsitęsia.
Ar reikia išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kodėl?
Tam tikrame amžiuje, maždaug 3–6 m., tai yra norma, todėl paprastai išsigąsti nereikėtų. Svarbu bandyti suprasti, ką įsivaizduojamas draugas suteikia vaikui. Jeigu šis reiškinys užsitęsia, vaikas ir augant nesupranta, kad tai – jo vidinio pasaulio dalis, galima kreiptis į psichologą, kuris padėtų suprasti, kodėl vaikui tas draugas tapo toks svarbus, ką vaikas juo kompensuoja.
Knygoje „Tiltas į Terabitiją“ du draugai Leslė ir Džesas sukuria savo paslapčių šalį Terabitiją, pagrindinis knygos „Džiugė“ veikėjas Albenas bendrauja tik su jam vienam matoma ežero mergele Džiuge, Erlis iš knygos „Laivavedys Erlis“ keliauja sekdamas skaičių pi... Kaip skaitant knygas galima padėti lavinti vaikų vaizduotę?
Knygų skaitymas vaizduotę lavina per tai, kad mes jas skaitydami įsivaizduojame ten aprašytus žmones, aplinką ir pan. Taip pat tokiu būdu prisiliečiame prie kito žmogaus vaizduotės, turtiname savo pažinimą, kurio dėka tarsi įgyjame daugiau „plytų“ savo vaizduotės pastatams.
Turbūt yra tekę girdėti posakį „neturi vaizduotės“. Ar tikrai yra žmonių, kurie neturi vaizduotės?
Manau, vaizduotę turime mes visi, tik vieni labiau remiasi ja, kiti – kitais dalykais (galbūt racionalumu, taisyklėmis).
