Lietuvos švietimas išgyvena nuolatinę reformų kaitą. Kiekviena partija, atėjusi į valdžią, imasi įgyvendinti savo švietimo viziją, kartais visuomenei taip ir nepaaiškinant, koks tokios vizijos tikslas. Nesibaigiančios reformos kelia nemenką chaosą, nuo kurio pavargę jaučiasi Lietuvos mokytojai, mokiniai ir jų tėvai. „Mes, nevyriausybinė organizacija, gyvename „nuo rinkimų iki rinkimų“. Žinome, kad atėjus naujai partijai dvejus metus sėdėsime ramiai. Praėjus dvejiems metams bus pradėtos kurti darbo grupės, nuo kurių žmonės jau pervargę“, – sako Daina Šiekštelytė-Valkerienė, nevyriausybinės organizacijos „Kitoks vaikas“ atstovė.
Garsus Suomijos švietimo ekspertas dr. Pasi Sahlbergas, atvykęs į idėjų ir pokyčių konferenciją „Idėja Lietuvai“, vykusią vasario pradžioje, Lietuvai patarė sukurti ateities mokytojo idėją. „Jūs turite savo kelią, mažiau klausykitės patarėjų iš šono“, – sakė dr. P. Sahlbergas.
2017 m. susikūręs Lietuvos švietimo ateities forumas, nebelaukdamas dar vienos reformos iš aukščiau, birželio 16 d. pakvietė visus, kam rūpi dabartinė Lietuvos švietimo būklė, atvykti į diskusiją „Kas yra geras mokytojas?” Su diskusijos organizatorėmis edukologe dr. Austėja LANDSBERGIENE, Vaiva JUŠKIENE, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekane, Daina ŠIEKŠTELYTE-VALKERIENE, asociacijos „Kitoks vaikas“ atstove, kalbamės apie tai, kas yra geras mokytojas ir kas kliudo jam tokiam būti.
O kas tas geras mokytojas?
Vilniaus universiteto prof. Vilija Targamadzė, viena Švietimo ateities forumo steigėjų, sako, kad geras mokytojas turi būti kūrėjas. „Jis turi kurti kartu su vaiku, o jų bendra veikla turi būti skirta prasmių ir atradimų paieškai, vaiko smalsumui patenkinti, mokymosi visą gyvenimą nuostatai formuotis, mokymosi sėkmei skatinti, vertybėms ugdyti.“
Vaiva Juškienė, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dekanė, teigia, kad būti mokytoju – tai skirti šiam darbui 24 valandas per parą. „Geras mokytojas yra tas, kuris eina koja kojon su pasauliu, nepamiršdamas pamatinių dalykų “, – sako pedagogų kalvės atstovė.
Edukologės dr. Austėjos Landsbergienės, Lietuvos švietimo ateities forumo steigėjos, nuomone, vien meilės vaikams neužtenka, kad būtum geras mokytojas. „Bet be meilės vaikams neišeina šio darbo dirbti, – teigia edukologė. – Antra, ko reikia, kad būtum geras mokytojas – noras keisti pasaulį. Mokytojo rankose didžiausia galia. Lietuva, kurią matysime po kelerių metų, yra šiandienos mokinio ir jo mokytojo rankose. Mokytojas savo elgesiu, kalba skiepija pilietiškumą, ugdo charakterį, o tai mus apibrėžia kaip valstybę. Be to noro, be vizijos matyti valstybę geresnę nei šiandien mokytojo darbas neįsivaizduojamas. Jei ateini tik „išeiti programą“ ar gauti algą, tai geriau jau neik.“
Pasak dr. A. Landsbergienės, mokytojui labai svarbus dėstomo dalyko išmanymas. „Nėra tokio dalyko kaip matematikos išmokymas. Matematikos mokytojas moko vaiką per matematiką, istorijos – per istoriją. Geras mokytojas supranta, kad jis moko ne dalyką, o vaiką – būsimą Lietuvos pilietį.“
Tačiau naujausi tyrimai atskleidžia, kad jauni mokytojai dažnai meta mokyklą po pirmųjų darbo metų. Ar jie sulaukia pagalbos ir paramos iš mokyklos bendruomenės?
„Man, kaip pedagogų rengėjai, šis klausimas yra skausmingas, – sako V. Juškienė. – Mokyklų bendruomenės, nors nenorėčiau to suabsoliutinti, dažnai būna konservatyvios, įpratusios, kad viskas yra nuoseklu, patogu, įprasta. Jaunas mokytojas dažnai tampa balta varna – ypač, kai nėra tėvų palaikymo, nes dažnai tėvai pageidauja, kad jų vaikus mokytų taip, kaip juos mokė. Jaunas žmogus, atėjęs su savo idėjomis apie tai, kad galima mokytis ir už klasės ribų, gali likti nesuprastas. Pažįstu vieną mokytoją, kuri leidžia vaikams augti, pasitaisyti darbus, neskuba rašyti blogą pažymį, o skatina prisiimti atsakomybę už savo darbą ir pažangą. Deja, ši mokytoja, likusi nesuprasta kolegų ir mokinių tėvų, kitais metais greičiausiai jau nebedirbs mokykloje...“
Jaunam mokytojui sunku, jei šalia nėra mentoriaus, galinčio padėti, suprasti, palaikyti. V. Juškienės nuomone, gerai, kad jau studijų pabaigoje atsiranda privalomos stažuotės, tačiau reikėtų užtikrinti, kad mentorius bus tas žmogus, kuris skatins augti jauną mokytoją.
Kas „užmuša“ kūrybingumą mokytojo profesijoje?
„Pakalbėkime apie mokslo metų pailginimą, – sako V. Juškienė. – Skambina man aštuntokas sūnus ir klausia: „Mama, ar galiu eiti namo iš mokyklos?“ Atsakau: „Jokių ėjimų iš pamokų.“ Jis man sako: „Jau trečią pamoką sėdime koridoriuje, nežinome, ką veikti! Mums mokytoja pasakė, kad nieko nedarysime...“
Ir tai vyksta ne vienoje mokykloje. Pasak V. Juškienės, prašydami laisvės turime žinoti, ką su ja daryti, o ne laukti instrukcijų. „Esame per daug įpratę prie vadovavimo. Mokytojas, žinodamas, kad turės dvi papildomas savaites, turi nuosekliai, mažesniais krūviais sudėlioti mokslo metus. Įgyvendindami programą nulekiame, ją baigiame ir... sustojame. Dabar turime galimybę krūvius mokiniams mažinti, bet viena sakome, kitą galvojame, trečią darome“, – teigia pedagogė.
Dr. A. Landsbergienės nuomone, biurokratija yra didžiausias kūrybingo ir jautraus mokytojo priešas. Nuolat spraudžiamas į rėmus, paskendęs popierių liūne mokytojas nebenori dirbti. „Mokytojas turi būti empatiškas, nesavanaudiškas, jautrus, jam turi rūpėti vaikai. Dauguma tų, kurie renkasi šią profesiją, ją renkasi dėl prasmės: „Aš ateinu ugdyti naujos Lietuvos, tikiu ja.“ Mokytojas ateina dėl vaikų, dėl diskusijų su jais. Jis nemato prasmės, kai norėdamas išvykti valandos išvykai jis tris dienas po jos turi pildyti popierius. Ją užkemša popieriai“, – sako edukologė.
Mokytoju turime pasitikėti. Daugelyje šalių mokytojai jaučiasi mylimi, jų profesija gerbiama. Pasak dr. A. Landsbergienės, mokytojo prestižas augs ne tik dėl didesnio atlygio, bet ir dėl pasitikėjimo. „Šios profesijos prestižas natūraliai pakils, kai studijos bus sudėtingos, o reikalavimai tiems, kas rinksis mokytojo profesiją, – aukštesni“, – įsitikinusi dr. A.Landsbergienė.
Ar Lietuvos švietimo ateities forumas gali išjudinti situaciją, kuria visi nepatenkinti?
„Jei netikėtume, tai ir nedarytume. Lietuvos švietimo ateities forumas kūrėsi su viltimi,“ – sako dr. A. Landsbergienė. Tuo tarpu V. Juškienė mato didelę problemą nuolatinėje kaitoje, kai kiekviena į valdžią atėjusi partija nori parodyti veiksmą. „Norėčiau burtininkės galių, – šypsosi pedagogė, – kad būtų galima susodinti visas partijas ir neišleisti, kol nesusitars – kaip Vatikano konklavoje. Nesvarbu, kuri partija ateina į valdžią, mes laikomės sutartos krypties ir nedarome sprendimų nepasitarę. Suomiai susitarė. Estai, kurie daug ką yra perėmę yra iš lietuvių, mums sako: „Mes susitarėme ir darome, o jūs tik šnekate!“ Žmonės emigruoja ir dėl švietimo, nes nori, kad jų vaikai būtų geriau ugdomi. Ypač turintys įvairių sveikatos sutrikimų.“
Paklausta, kaip mokykla turėtų priimti „kitokius“ vaikus, D. Šiekštelytė-Valkerienė, asociacijos „Kitoks vaikas“, vienijančios šeimas, auginančios autizmo sutrikimą turinčius vaikus, atstovė sako, kad pradėti reikia nuo tėvų švietimo. „Girdime, kad tėvai prašo, kad „tokie” vaikai būtų pašalinti iš mokyklų, nes jie trukdo jų vaikams. Bet pradėti reikia nuo darželių, nes dabar „kitokius“ vaikus iki mokyklos augina mamos, o jei jie bendrautų su visais vaikais nuo darželio, viskas būtų kitaip. Be to, autistams reikalinga atskira metodika. Aklieji ir kurčnebyliai turi savo metodiką, taip pat ji reikalinga autistams“, – teigia D. Šiekštelytė-Valkerienė.
Įsileisdami „kitokius“ vaikus į mokyklas turime ruošti pedagogus. 2010 m. Lietuva ratifikavo Neįgaliųjų teisių konvenciją, tuo užtikrindama teisę į mokslą visiems. Tačiau, pasak V. Juškienės, šiuo metu labai trūksta ikimokyklinio ugdymo pedagogų, reikia ruošti ir asistentus specialiųjų poreikių vaikams ugdyti. Būtina šviesti visuomenę, ugdant užuojautą, supratimą, palaikymą silpnesniems ar daugiau dėmesio reikalaujantiems vaikams.
Švietimo ateities forumo diskusija „Kas yra geras mokytojas?“ įvyks birželio 16 d. 10 val. Vilniaus kolegijoje, Didlaukio g. 49.
Renginio programos nuoroda:
https://www.facebook.com/events/186750921967958/permalink/195772617732455
