Artėja šv. Kalėdos. Kaip joms ruošiamės, kokia jų tikroji reikšmė? Ar ne per anksti pradedame švęsti? Koks turėtų būti Kūčių stalas? Advento ramybė.
Atliko apklausą
Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros tyrėjai, vykdydami Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Kalendorinių švenčių (re-)konstrukcijų santykio su lietuvių tapatumu tyrimai“, atliko anketinę studentų apklausą, siekdami išsiaiškinti šiuolaikinio jaunimo mėgstamiausią šventę. Tikintis, kad žmogaus pasaulėžiūra, sampratos su amžiumi keičiasi – vaikų jie vienoki, tuo tarpu jaunuolių jau gali būti visai kiti – buvo prašoma parašyti, kokia šventė patiko vaikystėje ir kokia patinka šiuo metu.
Susumavus 98 studentų duomenis paaiškėjo, kad jaunimui labiausia patinka Kūčios ir Kalėdos. Šias šventes mėgstamiausiomis įvardijo 76 proc. jaunuolių. Nedidelė pirmenybė teikiama Kūčioms. Kartais Kūčios ir Kalėdos suprantamos kaip vientisas šventinis ciklas – Kūčios – tai tarsi įžanga į Kalėdas, kai nuo rimties ir susikaupimo pamažu pereinama prie džiaugsmingo šurmulio.
Anksčiau
Tuo tarpu vaikystėje daugelio duomenų pateikėjų mėgstamiausia šventė buvo Kalėdos. Jų labiausiai laukė 70 proc. vaikų, tuo tarpu Kūčios patiko tik 16 proc. Anot vieno pateikėjo, „tai buvo pati laukiamiausia šventė metuose, kada išsipildydavo visos mažo vaiko svajonės“. Kalėdos vaikystėje dažniausiai patikdavo dėl „vaikiškų“ priežasčių – puošnios eglutės, Kalėdų Senelio ir jo dovanų, kurias rasdavo Kalėdų rytą (tik nedaugelis paminėjo, kad dovanėlėmis keičiasi prie Kūčių stalo).
Šeimos šventės
Augant „užauga“ ir šventiniai lūkesčiai, keičiasi šventimo samprata. Tiems jaunuoliams, kuriems vaikystėje mėgstamiausia šventė buvo Kalėdos, šiuo metu tokia šventė yra Kūčios. Kūčias ir Kalėdas jaunimas laiko šeimos šventėmis. Paprastai jos švenčiamos namuose arba važiuojama pas senelius, todėl pagrindiniu šių švenčių akcentu tampa šeimos narių artumas, dėmesys, pagarba vieni kitiems. Kūčios, Kalėdos suburia draugėn dažnai ne tik po Lietuvą, bet ir tolimesnius kraštus pasklidusius šeimos narius, jų metu prisimenami brangūs žmonės. Susitikimo džiaugsmas, bendravimas, ramybė, susikaupimas, paslaptinga kalėdinė dvasia, kurią sunku nusakyti žodžiais – tai priežastys, dėl kurių šios šventės laikomos mėgstamiausiomis.
Jos atskleidžia ir kitą labai svarbų dalyką – šeimos, jos vertybių svarbą jaunimui. Šventinės dvasios, šventinės nuotaikos pajautimas paprastai siejamas su kiekvienais metais kartojamais tradiciniais buitiniais bei apeiginiais veiksmais (bendrakultūrine ar atskiros šeimos prasme) ir nedidelėmis, nusistovėjusį šventimo būdą paįvairinančiomis permainomis.
Tikroji prasmė
Kūčios, Kalėdos Lietuvoje nuo seno buvo ramybės, susikaupimo, buvimo su šeima metas. Šios tradicijos jaunimui priimtinos ir natūraliai tęsiamos šiandienos modernioje kultūroje.
Bažnyčios gyvenime šv. Kalėdos – tai Jėzaus Gimimo šventė.
Pradedama švęsti per anksti
Lietuvos liaudies kultūros centro papročių ir apeigų poskyrio vadovė etnologė Nijolė Marcinkevičienė supratingai vertina išankstinį žmonių „lėkimą į Kalėdas“, bet sako, kad tuomet per pačias šventes dažnai nelieka kulminacijos, mat viskas būna apžiūrėta, eglutės uždegtos, saliutai nugriaudėję, Kalėdų giesmės šimtąkart nuskambėjusios.
Sugrąžinti tradicines šventes
Už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą Kultūros ministerijos 2009 metų premiją pelniusi N. Marcinkevičienė sako, kad prieš keliolika metų etnologai, etnografai pradėjo skelbti, jog reikia sugrąžinti tradicines šventes, kad tapusios gyvenimo norma jos padeda išgyventi visas blogybes, padeda žmogui žinoti, kaip elgtis bet kokioje situacijoje.
„Tada atrodė, kad niekada nepasieksime šio tikslo, kad tai ir liks kalbomis siaurame žmonių ratelyje. Betgi matome, kad tikrai atsiranda domėjimasis, jaunimas skambina į Lietuvos liaudies kultūros centrą ir klausia ne tik dėl tradicinių švenčių, bet ir dėl vestuvių, krikštynų senųjų papročių. Nors suprantu, kad jaunimui, kuris yra ir pasaulio pamatęs, mūsų papročiai atrodo ir juokingi, ir pasenę, ir gal įdomiau, kas už jūrų marių, – sakė N. Marcinkevičienė – Matau, kaip tuos žmones, su kuriais aš bendrauju ir gaunu papročių medžiagos, veikia švenčių laukimo momentas, noras padaryti kažką ir savo šeimai, namams, kad ir aplinkiniams būtų smagiau, gražiau. Ypač kultūros darbuotojai – jiems dabar pats darbymetis, jie nuoširdžiai stengiasi ir vaikams, ir seniems, ir jauniems suteikti progos išeiti, pasižmonėti.
Prieš Kalėdas – adventas
Pasak N. Marcinkevičienės, advento ramybė būdinga Lietuvai: „Apsilankę užsieniečiai prieš keliolika metų sakydavo: jūs turite adventą. Patys to lyg ir nepajusdavome, o kiti jautė susikaupimą, atėjimo laukimą, ir tų vestuvių būdavo apmažėję. Lyg ir nesąmoningai dar veikė senieji reliktai. Dabar mes labai stengiamės – šventinių eglučių įžiebimais aikštėse aplenkėme ir Ameriką, ir Europą, ir mūsų prekybos centrai labai skuba. Bet jeigu prilaikytume tą lėkimą į Kalėdas? Nes per pačias Kalėdas kaip ir atsipučiame, lyg ir nieko nebėra – viskas išbandyta, viskas pamatyta... Manęs negąsdina, kad truputį aprimome, nes tikrasis šventinis šurmulys turėtų prasidėti per Kalėdas – būtų dar smagiau! Pagaliau Saulė stabtelėjo ir jau kils aukštyn, ilgės diena. Taip elgdamiesi prasmingai išnaudosime sakralųjį laiką, kuris, patikėkite, tikrai veikia ir šiuolaikinius žmones. Šventė būna kitokia, jeigu ji yra išlaukta.“
Kūčios
Kūčių stalas, pasak N. Marcinkevičienės, neturėtų būti apkrautas kažkokiais egzotiškais patiekalais: „Man tenka skaityti apie Kūčias Lietuvos dvaruose prieš 70 metų ir anksčiau. Tada turtingi žmonės tikrai galėjo daug ką sau leisti ir pamėgdžioti Vakarus, sekti madomis iš Lenkijos. Betgi valgydavo tuos pačius barščius, nors iš stiklinių vazų, bet barščiai juose – su ausytėmis. Gal įdėdavo kokį migdolą, bet būdavo tie patys kūčiukai, riešutai... Tradiciniai Kūčių patiekalai gana paprasti, sotūs ir reikalingi. Kiekvienas iš jų ką nors reiškia, jeigu norime tuo tikėti. Tie produktai nėra labai brangūs dalykai, bet tikri, užaugę Lietuvoje, tik per Kūčias valgomi su aguonpieniu, medumi, baravykais, spanguolių kisieliumi... Taigi ne stalo turtingumas nulems mūsų nuotaiką ir kitų metų sėkmę, bet tradiciškumas.“
Kalėdų kuliminacija – eglutės įžiebimas
Etnologės teigimu, per Kalėdas būtina linksmintis: „Ypač antrą Kalėdų dieną būtinai reikia išeiti į viešumą. O jeigu tuomet ir eglutės mieste būtų įžiebiamos su saliutais – ši kulminacija labai tiktų Kalėdoms, kas adventui – ne visada... Gaila, neteko girdėti, kad per šias Kalėdas miestuose būtų kokių nors linksmybių, net televizijos bokštas įžiebtas savaitę anksčiau, prieš Kalėdas, mat ankstesniais metais laukdavome bent šios atrakcijos, kai visos eglutės aikštėse uždegtos, viskas apžiūrėta.“
Parengta pagal alkas.lt ir drg.lt
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
