Vatikane vykstant Vyskupų sinodui „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ kviečiame įsiklausyti į jaunimo liudijimus, skambėjusius popiežiaus vizito Lietuvoje savaitgalį.Čia galite perskaityti anksčiau publikuotą Monikos Midverytės OFS liudijimą.

25-erių Paulius užaugo be tėčio, kentė depresiją. Studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje susipažino su vienuoliu, kuris jį pakvietė į Alfa kursą.

Straipsnis skelbtas rugsėjo mėnesio „Artumos” numeryje.

Net ir paviršutiniškas popiežiaus Pranciškaus veiklos stebėtojas atpažins jo mokymo ir asmeninės laikysenos akcentą – savo gyvenimo centru laikyti Kristų ir drąsiai eiti į pakraščius, t. y. skirti ypatingą dėmesį vargšams, atstumtiesiems, kenčiantiems nuo neteisybės. Pranciškus dažnai kreipiasi į tikinčiuosius ragindamas praktiškai liudyti gailestingumą, išeiti iš saugaus gyvenimo ir tikėjimo būsenos, mažiau kreipti dėmesį į formalumus ir išorę. Asmeninis santykis su Viešpačiu ir vargstančiais atgaivins tikėjimą, atnaujins tikinčiųjų bendruomenes, sustiprins viltį ir pastangas kurti geresnį gyvenimą.

Siekis nuolat dvasiškai augti, didžiulė energija ir veržlumas jau tapo kunigo ALGIRDO TOLIATO vizitine kortele. Jo iniciatyva buvo prikelta Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bendruomenė, Lietuvos policijos kapelionas kone kasdien padeda tiek pareigūnams, tiek parapijiečiams, didelį dėmesį skirdamas būtent tiems, kurie patarnauja kitiems ir kasdienybėje. Tad išgirdęs apie savanorius teismuose, kunigas neliko abejingas. „Nuo mūsų rūpestingumo, šypsenos, galbūt paprasto pokalbio labai daug kas priklauso. Savanorystė yra ta jėga, kuri vienija žmones“, – tvirtina A. Toliatas. 

Spalio 16 dieną minėta Pasaulinė mitybos diena. Savo žinioje, adresuotoje Jungtinių Tautų Žemės ūkio ir maisto organizacijai (FAO), kurios užduotis yra spręsti badmiriavimo ir vystymąsi sustabdančios prastos mitybos problemas, popiežius Pranciškus pabrėžia, jog ši diena – ne tam, kad surinktume duomenis ir patenkintume savo smalsumą, bet kad iš tiesų mus paskatintų ištiesti ranką – kaip pavieniams asmenims, asociacijoms ar valstybėms – didžiuliam skaičiui asmenų, kurie neturi ar beveik neturi ko valgyti.

Popiežius Pranciškus audiencijoje kalbėjo laisvai, neturėjo parengtos kalbos, bet atsakinėjo į Lombardijos seminaristų ir vadovų užduotus klausimus dvasininkų pašaukimo ir pastoracijos temomis, dalijosi savo jaunystės įžvalgomis ir prisiminimais, kalbėjo apie pašaukimą, abejones, savo pamėgtus Šventraščio tekstus, ryšį su Eucharistiniu Jėzumi, „išeinančios Bažnyčios“ uždavinius, Bažnyčią krečiančius skandalus ir kunigų bendruomeniškumo svarbą.

Jau dvi savaites Vatikane vykstantis Vyskupų Sinodas, skirtas jaunimo gyvenimui, tikėjimui ir pašaukimui, pradėjo trečiąjį darbo etapą. Antradienio rytą vykusiame dvyliktame bendrajame posėdyje pradėta nagrinėti trečioji Darbo dokumento dalis: „Pasirinkti. Sielovadinio ir misionieriško atsivertimo keliai“.

„Saugokimės velnio, piktosios dvasios. Ypač saugokimės tų „mandagių“, „malonių“ piktųjų dvasių, kurios įsiskverbia į žmogaus sielą, jam nė nepastebint“, – įspėjo popiežius Pranciškus, komentuodamas penktadienio Mišių Evangeliją.

Antradienį, spalio 16 dieną sukanka šv. Jono Pauliaus II išrinkimo popiežiumi keturiasdešimtosios metinės. Iš Lenkijos kilusio popiežiaus, buvusio Krokuvos arkivyskupo, Karolio Wojtylos pontifikatas daugelio laikomas istoriniu, o popiežius, atvedęs Bažnyčią į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį – didžiuoju. Per jo laidotuves kai kas prašė paskelbti jį šventuoju „tuoj pat“. Iš tiesų, po dvylikos metų, Jonas Paulius II paskelbtas šventuoju.

Šiomis dienomis Bolonijoje surengtas jau tradiciniu tapęs ir šv. Egidijaus bendruomenės Italijoje sukviečiamas Maldos už taiką susitikimas „Asyžiaus dvasioje“, pirmą kartą organizuotas prieš 32 metus. Per daugiau nei tris dešimtmečius ši iniciatyva išaugo: trims dienoms į Boloniją atvyko apie tris tūkstančius delegatų, atstovaujančių įvairias krikščioniškas konfesijas, įvairias pasaulio religijas. Kaip ir pirmojo, taip ir šio susitikimo didysis siekis yra parodyti, jog religijos remia ne karą, o taiką. Tad ir šio susitikimo pagrindinė tema yra „Taikos tiltai“, kuomet statomi atskyrimo mūrai.

Palaimintasis Honoratas gimė 1829 metais Lenkijoje. Būdamas vienuolikos jis pradėjo lankyti vidurinę mokyklą ir mokydamasis prarado tikėjimą. Baigęs mokyklą 1844 metais jis įstojo į Architektūros fakultetą Varšuvoje.

Šių metų pradžioje sužinojome, kad spalio 14 dieną Romoje popiežius Pranciškus nauju Katalikų Bažnyčios šventuoju paskelbs dar vieną savo pirmtaką – Paulių VI. Džovanis Batista Montinis (Giovani Battista Montini) gimė 1897 m. rugsėjo 26 dieną Šiaurės Italijoje, Brešos provincijoje, teisininko Džordžo ir Džuditos Montini šeimoje. Drauge su būsimuoju popiežiumi augo dar du broliai Liudvikas ir Frančeskas. Baigęs gimnaziją Džovanis apsisprendė siekti kunigystės. Kadangi nuo mažens buvo silpnos sveikatos, studijuojant seminarijoje jam buvo leista gyventi namuose. 1920 m. priėmęs kunigystės šventimus Montinis tęsė studijas Popiežiškoje akademijoje, o nuo 1922 m. pradėjo dirbti Vatikano valstybės sekretoriate. Apaštalų sosto tarnyboje Montinis darbavosi trisdešimt metų; iš pradžių šalia Pijaus XI, o vėliau tapo vienu iš artimiausių Pijaus XII bendradarbių. 1954 metais jis buvo konsekruotas vyskupu ir iki popiežiaus Jono XXIII mirties vadovavo didžiulei Milano arkivyskupijai. 1963 metų birželį vykusioje konklavoje Montinis buvo išrinktas popiežiumi. Bažnyčiai jis vadovavo penkiolika metų.

Skirtingu liturginių metų laiku matome kunigus Mišias aukojant vis kitokios spalvos rūbais – žaliais, raudonais, violetiniais, baltais ar auksiniais. Ką simbolizuoja šios spalvos?

Spalvų simbolika buvo žinoma jau Egipto ir judėjų kultuose. Senajame Testamente buvo nustatytos keturios spalvos. Liturginių spalvų taisyklės krikščionybėje radosi pačioje jos pradžioje, tačiau galutinai susiformavo XII amžiuje. 

Spalio 3 dieną prasidėjęs Vyskupų sinodas „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ pirmąją savo dalį skyrė išklausyti jaunuolių istorijas. Popiežius Pranciškus atidarymo šv. Mišių pamoksle kvietė klausytis su konkrečia laikysena: „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4). Ir dar daugiau – kad nuolankiai vienas kitą laikytume aukštesniu už save (Fil 2, 3), – pažymėjo popiežius. Su tokia dvasia, anot jo, reikia klausyti vienam kito, kad kartu įžvelgtume, ko Viešpats prašo iš savo Bažnyčios. Pasak Šventojo Tėvo, nuoširdaus klausymosi dovana, kiek įmanoma be išankstinių nusistatymų ir sąlygų, leis iš tiesų prisiliesti prie Dievo tautos gyvenimo.

Šiandien minimas šventasis yra vienas iš daugelio šventųjų, pirmajame tūkstantmetyje kilusių anglų didikų rūmuose. Edvinas buvo Deiros kunigaikštis, kuriam daug metų teko praleisti tremtyje Etelfrito valdymo periodu. Kai pastarasis 616 metais žuvo mūšyje, Edvinas perėmė sostą, greitai tapdamas absoliučiu monarchu, tai yra jo valdžia apėmė visus kitus anglosaksų valdovus. Tuo metu jis dar buvo pagonis, tad prašydamas krikščionio Kento karaliaus dukters Etelburgos rankos, privalėjo užtikrinti, kad niekaip netrukdys sutuoktinės religiniam gyvenimui. Taigi Etelburga išvyko į šiaurę, lydima savo kapeliono Šv. Paolino.

Vyskupų Sinodas šiomis dienomis svarsto Darbo dokumento antrosios dalies temas: kalbama apie jaunimo tikėjimą ir pagalbą jaunimui atpažinti kiekvienam žmogui suteiktą pašaukimą.

Pati šios moters žemiškoji egzistencija, tikėjimas ir dvasios stiprybė, mums yra tikra evangelinio stiliaus pamoka.

Mažame miestelyje, kuklioje šeimoje

Drąsos ir ryžtingumo dorybės, begalinis pasitikėjimas Dievo Apvaizda ir meilė artimui, konkreti ir veikli: tai lėmė tvirto sudėjimo, grubokų veido bruožų merginos iš neturtingos vieno mažo miestelio šeimos Vokietijoje gyvenimo kryptį ir gausius jo vaisius, kurie buvo pagerbti visoje Bažnyčioje, 1978 metais Pauliui VI ją paskelbus palaimintąja ir dar kartą primenami šių metų spalio 14 dienos kanonizacija, kartu su kitais šešiais šventaisiais.

Popiežius, sekmadienį, spalio 14 dieną, kanonizuos septynis palaimintuosius, tarp kurių - Salvadoro vyskupas ir kankinys Oskaras Romero ir du italai kunigai Pranciškus Spinelli ir Vincentas Romano.

Dvasinio palydėjimo ir gyvo susitikimo su Kristumi svarba, „kontempliatyvių“ jaunuolių, kurie sugebėtų apjungti maldos dimensiją su karitatyvine veikla, poreikis, persekiojimų ir postmodernaus totalitarizmo grėsmė – tokie Sinodo asamblėjoje nuskambėję akcentai.

Pirmasis kongresas, pagal rengėjų programinius pareiškimus, surengtas pagal šv. Jono Pauliaus II Asyžiuje 2002 metais sušauktą Pasaulinę maldų už pasaulio taiką dieną.

Šeštajame pasaulinių ir tradicinių religijų lyderių kongrese Astanoje dalyvauja taip pat katalikų delegacija. Kongreso, kuris vyksta spalio 10 ir 11 dienomis, tema: „Religijų lyderiai vardan saugesnio pasaulio“. Mišriai katalikų delegacijai vadovauja Šventojo Sosto kardinolas Francesco Cocopalmerio, Popiežiškosios Juridinių tekstų tarybos pirmininkas emeritas.

Šventojo Sosto spaudos tarnyba praneša, kad kitos savaitės ketvirtadienį, spalio 18 d., popiežius Pranciškus Vatikane priims Korėjos prezidentą Mooną Jaeiną.

Po to, kai Mažesniųjų brolių ordino broliai tapo pirmaisiais kankiniais, tarp šv. Pranciškaus pasekėjų kilo šventa konkurencija trokštant pralieti kraują dėl Kristaus Evangelijos.

1227 m. Danielius, Kalabrijos provincijolas Italijoje, ir šeši jo palydovai, broliai Angelas, Samuelis, Donulas, Leonas, Hugolinas ir Nikolas, gavę generalinio ministro palaiminimą, išvyko į Afriką skelbti Evangelijos musulmonams. Išsilaipinę Seutoje, jie pasiryžo pamokslauti šiame dideliame mieste. Prieš įžengdami į miestą, iš krikščionių pirklių jie sužinojo, kad išleistas griežtas nurodymas visiems krikščionims įeiti į miestą. Broliai pranciškonai suprato, kad jų sumanymas reiškia didžiulį pavojų, todėl iškart jam pasiruošė.

Nuo praėjusio trečiadienio Vatikane vykstantis Vyskupų Sinodas užbaigė pirmąjį darbo etapą. Antradienio rytą bendrame posėdyje buvo pristatytos kalbinėse darbo grupėse parengtos išvados, liečiančios pirmąją iš trijų Sinodo darbo dokumento dalių – apie Bažnyčios pareigą įsiklausyti į jaunimo gyvenimo tikrovę.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Laidotuvės retai būna džiaugsmo diena, bet šiandien ji tokia yra. Džiaugsmo, kad atstatomas teisingumas ir grąžinama skola. Džiaugsmo, kad esame laisvi – laisvi ir orūs atiduoti pagarbą savo didvyriams. Džiaugsmo, kad mūsų tautos medžio šaknys liko gyvos ir leidžia atžalas. Šiandienos laidotuvės yra prisikėlimo ženklas.

Baigiame publikuoti ištrauktas iš Popiežiaus Pranciškaus dokumento „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) apie šventumą šiuolaikiniame pasaulyje. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai (2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5 ir Nr. 6.)

Krikščioniškasis gyvenimas yra nuolatinė kova. Norint atsispirti velnio pagundoms ir skelbti Evangeliją, reikia jėgos ir drąsos. Ši kova yra labai graži, nes leidžia mums švęsti kaskart, kai mūsų gyvenime nugali Viešpats.

Sąžinės apgauti neįmanoma. Kartais ją galima pamėginti užmigdyti, bet galiausiai ji vis tiek prabyla ir atneša sąmyšį į sielą, besiilginčią savo Kūrėjo ir trokštančią meilės bei harmonijos.

Sekmadienio Evangelijoje Jėzus kalba apie santuokos kilnumą, kurį Dievas jai suteikė nuo pat pasaulio sukūrimo. Mišių Evangelijos skaitinį popiežius Pranciškus komentavo prieš sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelo“ maldą.

Evangelisto Morkaus pasakojimas prasideda fariziejų provokacija: kaip suderinti santuokos neišardomumą su paties Mozės nustatyta norma, kad tam tikrais atvejais vyras gali parašyti skyrybų raštą? Atsakydamas, Jėzus paaiškina, kad skyrybų Dievas nesukūrė, o ši norma atsirado dėl žmogaus širdies kietumo. Mozė suteikė nuolaidą, kad būtų galima užpildyti spragas, dėl žmonių egoizmo atsirandančias visuomenės audinyje.

„Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“, - žodžiais iš Evangelijos pagal Joną savo homiliją pradėjo popiežius Pranciškus iškilmingose Vyskupų Sinodo jaunimui atidarymo šventosiose Mišiose trečiadienį, spalio 3-iąją dieną.

Homilija Misisogos (Kanada) Lietuvos kankinių bažnyčioje minint jos konsekracijos 40-metį ir statytojo kun. Petro Ažubalio gimimo 100-metį bei pirmosios Šv. Jono Krikštytojo parapijos Toronte įsteigimo 90-metį.

Kiekvienais metais spalio 3-iosios vakarą visa Pranciškoniškoji šeima mini tranzitą – šventojo Pranciškaus Asyžiečio perėjimą iš šio pasaulio į gyvenimą su Dievu. Tranzitas pranciškonams tradiciškai tapo svarbiu ir netgi privalomu metiniu įvykiu. Šis liturginis šv. Pranciškaus perėjimo atkartojimas yra gyvybingas ir be jo kažko svarbaus trūktų. Jis sustiprina gyvą Pranciškaus atminimą ir atnaujina pranciškonų įsipareigojimą sekti Kristų neturtėlio iš Asyžiaus būdu.

Šventųjų Angelų Sargų privalomo liturginio minėjimo Šventąsias Mišias antradienį popiežius Pranciškus aukojo savo namų koplyčioje Šventosios Mortos Namuose. Mišias popiežius paskyrė jose dalyvavusiai vienuolei, šią dieną atšventusiai savo vienuolinio gyvenimo dvidešimt penktąsias metines. Šventasis Tėvas Mišių homilijoje iškėlė Dievo mums pavestų Angelų Sargų vaidmenį – angelai yra mūsų gyvenimo palydovai, globėjai ir kelrodžiai, jie yra į Dievą atvertos durys.